Darbo žmonių solidarumo šventė jau daugelį metų Lietuvoje - be sovietinių eisenų, plazdančių raudonų vėliavų, komunistinių šūkių. Tokius laikus liudija nebent sovietinių skulptūrų parko eksponatai.
O ką prisimena žmonės?
„Man - 30 metų, prisimenu, kaip gerdavome gazuotą vandenį iš automatų, kaip atrodė stiklinės. Negaliu patikėti, kad aikštėse stovėjo tokios milžiniškos skulptūros. Man tada jos atrodė kur kas mažesnės“, - pasakojo Grūto parke sutikta Evelina, sekretorė iš Kauno.
53-ejų Irina, gimusi Magnitogorske ir ištekėjusi už lietuvio, kartu su juo pirmą kartą lankėsi Grūto parke.
Moteris tikino, kad Rusijoje būtų neįmanoma įsteigti tokį sovietinių skulptūrų parką: „Gerai, kad lietuviai tai padarė, mūsų vaikai turi žinoti savo šalies praeitį, tai buvo klaida“.
Danutė iš Vėžaičių, Klaipėdos rajono, kartu su vyru Alvydu, taip pat su sūnumi ir marčia bei krikštasūniu lankėsi Grūto parke jau ne vieną kartą.
„Dar buvau mokinė, kai turėjau dalyvauti Gegužės 1-osios demonstracijoje. Rankoje nešiau balionų, buvo linksma. O mano tėvai į tai žiūrėjo skeptiškai, jie buvo labai religingi, neleido man stoti į komjaunimo organizaciją, nors aš tada ant jų pykau“, - prisiminė klaipėdietė.
Eilės - ir prie tualeto
Druskininkuose poilsiaujantys baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, vokiečiai, lenkai taip pat noriai pozavo ir fotografavosi prie sovietinių skulptūrų. Jie svarstė, kada buvo geriau gyventi.
Lankytojai būriavosi ir prie vienintelio veikiančio tualeto, bilietas - 50 centų.
Skulptūros - valstybės nuosavybė
Grūto parke netrūksta vietų, kur galima įsiamžinti. Nuo 2001-ųjų 20 hektarų plote yra eksponuojama 13 Lenino, 2 Stalino, 6 Vinco Kapsuko, 2 Felikso Dzeržinskio, 4 Karolio Požėlos, 2 Marytės Melnikaitės, 3 Zigmo-Angariečio-Aleksos skulptūros, pagamintos 1950-1980-siais.
Tarp sovietinių skulptūrų yra žymių Lietuvos skulptorių darbų, pripažintų vertingais meno kūriniais bei kultūros paveldo dalimi. Visos eksponuojamos skulptūros yra valstybės nuosavybė, panaudos sutartimi jos yra išnuomotos parkui 20 metų.
Priverčia susimąstyti
42 metų vilnietis vadybininkas Giedrius, atsisėdęs ant Lenino skulptūros kojos, net suprakaitavo, bet tikino, kad tai ne nuo saulės, o nuo Didžiojo vado šilumos. Giedriaus žmona Jūratė ir duktė Liepa taip pat pozavo prie Lenino.
„Gera vieta fotosesijai. Geras oras. O į monstrus žiūrėti nei gera, nei malonu, bet žmonės neturi pamiršti, ką reiškia komunizmas, kaip veikė propaganda“, - įsitikinęs Giedrius.
Vilniečių šeima nepatingėjo užsukti į Grūto parke įkurtą sovietinio meno muziejų, kuriame saugomi socialistinio realizmo principu nutapytos drobės.
Viename paveiksle vaizduojama, kaip kolūkiečiai neša javų varpas tautos išrinktiesiems. Dabar tokia situacija atrodytų absurdiška.
„Turbūt su žiburiu nerastume ūkininko, kuris rudenį prikasęs maišą bulvių ateitų į Seimą ir jį parodytų Seimo pirmininkui“, - neabejojo vilnietis vadybininkas.
O pravėrus raudonuoju kampeliu vadinamo pastato duris, kur eksponuojama to meto spauda, partinė literatūra, dokumentai, Stalino, Lenino ir kitų komunizmo statytojų raštai, nosį pradeda kutenti dulkės.
Nuo sovietinio režimo nukentėjo maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų.
Taupo pinigus vizai
Netgi Minsko gyventoja Liudmila, išvydusi Grūto parko skulptūras, jautėsi apgauta. Po šį parką pensininkę lydėjo duktė ir cerebriniu paralyžiumi sergantis anūkas.
„Man šiandien graudu, tiek metų mus mulkino valdžia, liepė aklai tikėti šviesia ateitimi. Kuo tai baigėsi?“ - piktinosi buvusi pedagogė iš Minsko.
Sulaukusi Gegužės pirmosios šventės minskietė vis dar prisimena eiseną, šūkius, plazdančias vėliavas ir gėles.
Moteris neslėpė, kad tada jai buvo gera gyventi - iš Minsko į Druskininkus vykdavo pailsėti, pasimėgauti šviežiu maistu, nusipirkti pramoninių prekių. Dabar ji priversta taupyti, nes vien viza į Lietuvą kainuoja 60 eurų (apie 207 litai).
Indai - iš metalo
Plūstelėjus vasariškai šilumai ne vienas parko lankytojas gynėsi nuo troškulio. Netrūko darbo ir kavinės darbuotojams. Metaliniuose induose tiekiamas maistas priminė sovietines valgyklas.
Pieniškos dešrelės su garstyčiomis kainavo 4,50 lito, sūdytos kilkės „Po russki“ - 10 litų, barščiai „Nostalgija“ - 3,50 lito, šnicelis su grikių koše ir virtais burokėliais, pavadintas „Proščiaj molodost“ - maždaug 10 litų.
O gėrimai buvo pilstomi į briaunuotas stiklines. Vieno gėrimo pavadinimas skamba mįslingai - „Elnio akis“. Pasirodo, taip vadinasi 100 mililitrų degtinės su viena plaukiojančia spanguole.
„Kodėl ne dvi spanguolės?“ - paklausiau kavinės barmeno. Pasirodo, toks pavadinimas kilo nuo gulinčio elnio.
Kai šmaikščiai surašytą valgiaraštį norėjau įsidėti į rankinę ir parsivežti namo, buvau įspėta, kad to daryti negalima.
Paaiškėjo, kad toks valgiaraštis - mėgstamiausias suvenyras.
„Kas mėnesį papildomai reikėtų išspausdinti po tūkstantį egzempliorių, jei mes veltui dalintume valgiaraščius“, - nepiktai paaiškino kavinės darbuotojas.
