Kokios ilgalaikės šio dramatiško įvykio ir po jo kilusio maišto pasekmės? Ar 1972-ųjų metų įvykiai galėtų pasikartoti dabartinėje visuomenėje? Jeigu taip, kas juos galėtų išprovokuoti?
Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto Regionistikos katedros docentu, politologu dr. Ryčiu Bulota.
- Po R. Kalantos susideginimo kilo spontaniška masinio jaunimo pasipriešinimo banga. Kaip manote, kas įkvėpė šį protesto proveržį, kai nebuvo nei interneto, nei kitų, mobilizuoti žmones galėjusių moderniųjų technologijų?
- Protestą nulėmė tai, kad dauguma žmonių sovietinį režimą vertino pakankamai skeptiškai. Vėlgi, reikia kalbėti apie Kauno išskirtinius bruožus, išlikusią tarpukario laikinosios sostinės dvasią, pasireiškusią per 1956 metais per Vėlines vykusius neramumus ir panašius įvykius.
Kaune visada jautėsi antitarybiškumas, buvo toks paplitęs požiūris į Kauną, jog tai buvo labiausiai antisovietinis miestas. Tad R. Kalantos poelgis buvo kaip užtaisyto pistoleto gaiduko spustelėjimas, nes potencialas šiems neramumams jau buvo.
- Kaip šių politinių įvykių kontekste reikėtų vertinti hipių judėjimo, užsienio radijo stočių populiarumą tarp tuomečio jaunimo? Ar šie reiškiniai turėjo tiesioginės įtakos protestui?
- Yra KGB darbuotojų ataskaitos, kuriose jie raportuoja, jog egzistuoja tam tikros nuotaikos tarp jaunimo, kad jie klausosi užsienio radijo stočių, elgiasi jei ne antitarybiškai, tai bent jau „beidėjiškai“ (kas irgi labai negerai, nes reikia būti režimo atžvilgiu užsiangažavusiu komjaunuoliu).
Slaptosios sovietinės tarnybos jautė, kad jaunimo nuotaikos režimo atžvilgiu pakankamai neigiamos.
Tačiau, svarbu pabrėžti, kad kilę neramumai buvo tarsi sintezė – iš vienos pusės tautinių nuotaikų, iš kitos pusės jaunimui būdingo siekio sekti madomis, klausytis „The Beatles“ ir panašiai. O tuo metu juk plokštelių legaliai negalėjai įsigyti, džinsai taip pat buvo ne taip paprastai gaunama prekė. Todėl susidėjo ir tautiniai jausmai, ir elementarus poreikis vartoti.
Reikėtų prisiminti ir garsiąją V. Havelo frazę, jog komunistinę sistemą sugriovė džinsai ir roko muzika. Jaunimas norėjo saviraiškos, o jiems buvo trukdoma.
- Turėdama pakankamai platų agentūrinį tinklą tuomet visagalė KGB negalėjo sukontroliuoti spontaniško jaunimo maišto. Kas lėmė šį fenomeną?
- Totalitarinio ar beveik totalitarinio režimo problema yra tai, jog visos visuomenės vis tiek nesukontroliuosi, prie kiekvieno žmogaus kagėbisto nepastatysi.
Aišku, tuometėje visuomenėje egzistavo pakankamai niūrios nuotaikos, žmonės tarpusavyje kalbėjosi atsargiai. Visada egzistavo grėsmė, kad kažkuris iš pašnekovų, o gal net ir puikiai pažįstamas žmogus yra KGB informatorius.
Tačiau pasaulyje dar nebuvo tokio režimo, kuris užgniaužtų visas jam nepalankias nuotaikas. Kitaip tariant – jeigu visuomenė pati neremia režimo, jis ilgai išsilaikyti negali. Jokia valstybė tam pakankamai išteklių neturi.
- Pažvelkime į dabartinę situaciją, labiausiai išsilavinusią jaunuomenės dalį – akademinį jaunimą. Ar jam užtenka pilietiškumo, savęs kaip piliečio suvokimo dabartinėje situacijoje?
- Nenorėčiau sakyti, jog dabartiniam jaunimui trūksta pilietiškumo. Tarp studentų matosi daug pilietiškų jaunuolių.
Mūsų bėda yra tai, kad mes pakankamai ilgai gyvenome sovietinėje santvarkoje. Turi pasikeisti pačios žmonių nuostatos, o tai susiję ir su ekonominiu valstybės išsivystymo lygiu. Jeigu Vakaruose galime kalbėti apie postmaterialistines vertybes, kai žmonės į bendrą veiklą jungiasi ne siekdami materialinių paskatų, bet tiesiog matydami, kad visuomenėje kažkas yra keistina.
Mūsų problema buvo tai, kad pakankamai ilgą laiką mes galvojome visiškai materialistiškai. Tam tiesioginės įtakos turėjo visi praėjusio amžiaus nepritekliai, ypač sovietinis laikotarpis, kai žmonės galvojo tik apie buitį, kur gauti deficitinių prekių, ir nepaprastai vertino daiktus.
Kalbant apie dabartį, norėčiau akcentuoti, jog pragyvenimo lygis Lietuvoje kyla pakankamai greitai. Tik galbūt šis, naujai sukurtas gerbūvis, nevisai lygiai pasiskirsto po visuomenę, todėl kai kurios visuomenės dalys pagrįstai gali jaustis nuskriaustomis.
Kylant pragyvenimo lygiui matome, kad jaunimas, kaip ir Vakaruose, jungiasi į pilietines iniciatyvas. Yra daug patriotiškai nusiteikusio jaunimo, ne tų, iki galo savo veiksmų nesuvokiančių kraštutinių nacionalistų, bet negalvojančių apie emigravimą, savo gyvenimą siejančių su Lietuva ir jos ateitimi jaunų žmonių
- Kaip reikėtų vertinti R. Kalantą ir jo poelgio pasekmes?
- R. Kalanta dažniausiai vertinamas kaip tautinio pasipriešinimo simbolis, kartu pažymint, kad jo poelgio rezultatas buvo nelabai geras – pradėta persekioti roko muzika, (dėl šios priežasties Lietuvoje pramoginės muzikos lygis vis dar žemesnis, nei Latvijoje ar Estijoje). Tačiau šalia to, žvelgiant iš daugiau ilgalaikės, tarptautinių santykių perspektyvos, galbūt šis R. Kalantos poelgis prisidėjo prie viso režimo griūties.
Tai įvyko režimui pradėjus kovą su hipiais, ar šiaip madingais, kaip vakariečiai norėjusiais rengtis žmonėmis. Jaunimo muzikos stabdymas iš režimo atėmė bet kokį patrauklumą.
Pakankamai daug žmonių su režimu galbūt būtų ir susitaikę, nes sistema veikė pakankamai stipriai - žmonėms smegenis „plovė“ ir indoktrinacija, ir propaganda. Tačiau buvo draudžiama ne tik tautiniai dalykai, bet net noras būti jaunatvišku, noras džiaugtis gyvenimu, žiūrėti į Vakarus. Tokių represyvių veiksmų ėmęsis režimas iš savęs visiškai atėmė žmogiškąjį veidą, netekęs bet kokio patrauklumo, nepajėgė atsispirti vakarietiškai propagandai.
Todėl vertinant R. Kalantos poelgį ir jo pasekmes, reikėtų pabrėžti, kad režimas buvo priverstas sugriežtinti požiūrį į jaunimo kultūrą bei subkultūrą, atimdamas iš savęs bet kokius simpatiškumo likučius (jei jie kada nors buvo). Galų gale reikia įvertinti ir tai, kad dauguma tuo metu Vakaruose populiarių grupių bei jaunimo judėjimų buvo labai kairuoliški, tačiau SSRS nesugebėjo to išnaudoti propagandiniams tikslams. Tokie žmonės kaip R. Kalanta privedė Sovietų sąjungą prie to, kad ji virto visiškai senatvišku, marazmatiniu režimu. Buvo net nuslopintas komunistinei ideologijai iš principo būdingas veržlumas, režimas buvo priverstas pats save diskredituoti.
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, gal mums net išėjo į naudą, kad hipiai buvo kerpami, o roko muzika draudžiama. Aišku, tiems žmonėms gyventi buvo sunkiau, tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad subyrėjo pats režimas ir atsirado tikroji, o ne kosmetinė, apsimestinė laisvė.
- Ar dabartinėje visuomenėje galėtų pasikartoti R. Kalantos įvykių fenomenas ir jaunimas spontaniškai sureaguotų į kokį nors poelgį?
- Manyčiau, kad ne. Ir dėl įvairių priežasčių. Viena jų yra tai, kad Lietuvoje susiformavo pliuralistinė visuomenė, joje yra labai daug įvairių pažiūrų žmonių, kas labai puiku. Todėl situacijos, kai dėl ko nors žmonės vėl susivienytų taip, kaip Sąjūdžio laikotarpiu dėl nepriklausomybės siekio, tokios situacijos neįsivaizduoju. Nebent į valdžią ateitų kažkokios užsienio valstybės interesus atstovaujanti partija, kuri pradėtų naikinti demokratines institucijas ir Lietuvą kreipti į kitos užsienio valstybės glėbį. Galbūt tai ir sukeltų masinę reakciją.
Kita vertus, iš prigimties lietuviai nėra labai spontaniški, linkę apsvarstyti savo veiksmus, įvertinti jų pasekmes. Galų gale kartais ir pritingi, galvoja, kas iš to - mes ką nors padarysime, bet ką iš to gausime... Todėl nelabai matau potencialo kokiai nors kolektyvinei veiklai.
Reikia tikėtis, kad visos mūsų ateities valdžios nesiims tokios politikos, kuri labai drastiškai priešintų visuomenę. Aišku, tam tikra prasme, situacija, kai visuomenėje egzistuoja kibirkštėlė ir valdžia žino, jog perlenkus lazdą žmonės eis į gatves, tokia situacija būna naudinga, nes kažkiek sudrausmina valdžią.
Bet įvertinus mūsų geografinę padėti ir istorinę praeitį, gal geriau, kad visuomenėje būtų daugiau stabilumo.
