Pirmadienį ir antradienį sostinėje griaudės rusiški propagandos pabūklai. Sausio 13-osios gatvėje kalbas skels ne tik sunkiasvoriai rusų istorikai, bet ir elitiniai Kremliaus protų inžinieriai. Vyks Rusijos ambasados organizuojama konferencija „Pirmasis pasaulinis karas. Bendra istorija. Bendra atmintis“.
Už Lietuvos saugumą atsakingi analitikai sako, kad šis renginys žymi naujų informacinių atakų pradžią.
Nauji mūšiai – kitąmet
Praėjusią savaitę informacinio karo fronte įvyko svarbus lūžis. Mūsų valstybės saugumu ir karine žvalgyba užsiimančios institucijos konkrečiai ir nedviprasmiškai pareiškė - Rusijos specialios tarnybos vykdo agresyvią žvalgybą prieš Lietuvą. Procesą, apie kurį pastaruosius metus intensyviai rašė portalas lrytas.lt, pirmą kartą viešai įvardino valstybės institucijos.
Informacinę erdvę stebintys analitikai teigia, kad šiuo metu Rusijos protų inžinieriai pergrupuoja pajėgas. Todėl informacinių atakų prieš Lietuvą sumažėjo.
„Šiuo metu Vakarai stengiasi savo pusėn patraukti paribio valstybes. Pavyzdžiui, Ukrainą, Moldovą, Gruziją, net Baltarusiją. Tos šalys dar nėra visiškai priklausomos nuo Rusijos“, - paaiškino pareigūnas, kuris rūpinasi Lietuvos saugumu. Būtent į tas valstybes šiuo metu nukreiptas Rusijos specialiųjų tarnybų dėmesys.
Tačiau ramybė tęsis neilgai. Jau kitąmet protų inžinierių idėjos vėl bus mestos į Lietuvą. Pareigūnai turi informacijos, kad kitais metais, kai bus praėję 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, Rusija pradės naują informacinę kampaniją.
Pirmieji štrichai dėliojami šiandieną Vilniuje.
Konferencijoje - rusiški valgiai ir muzika
Viešąją erdvę analizuojantys specialistai sako, kad konferencija apie Pirmąjį pasaulinį karą yra prieš Lietuvą vykdomo informacinio karo dalis. Tikslas – parodyti, kad mūsų šalis priklauso Rusijos kultūrinei erdvei, o mūsų tautas sieja bendra istorinė atmintis. Bandoma sukurti iliuziją, kad lietuviai ir rusai kartu kovojo už carinę Rusijos imperiją.
Šituos uždavinius vykdys aukštus mokslinius laipsnius, daug patirties ir autoritetą turintys Rusijos istorikai. Per dvi dienas bus perskaityta daugiau nei 20 pranešimų, demonstruojami dokumentiniai filmai. Pavyzdžiui, bus diskutuojama apie karo veiksmus Vilniaus karinėje apygardoje - šių dienų Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose.
Kalbės ne tik istorikai. Sveikinimo žodį tars ir Maskvoje įsikūrusio Istorinės perspektyvos fondo prezidentė Natalija Naročnickaja. Ji atstovauja Kremliaus propagandos elitui, buvo Rusijos istorijos falsifikavimo komisijos narė.
„Tai ko nepavyko padaryti vokiečiams per du žygius į Rytus, tai vėliau pavyko padaryti anglosaksams visai kitomis priemonėmis“, - prieš metus Vilniuje sakė N. Naročnickaja. Ji kalbėjo apie tai, kad Rusijos imperijos griūtis buvo istorinė klaida, už kurią atsakingas Vakarų pasaulis.
Diskusijų dalyviams gero darbo linkės Latvių gatvėje įsikūrusios Rusijos ambasados nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė. Taip pat - Baltarusijos ambasados nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vladimiras Dražinas.
Tarp svečių bus net Rusijos geležinkelius valdančios bendrovės atstovų.
Konferencijoje kažkodėl skambės rusiška muzika, o svečiai bus vaišinami rusiškais patiekalais. Pernai Vilniuje įvyko tokia pati konferencija apie Pirmąjį pasaulinį karą. Renginio dalyviai buvo pakviesti puotauti ir atšvęsti Rusijos vienybės dieną.
Kodėl tokios gausios rusų istorikų ir protų inžinierių pajėgos metamos į konferenciją apie Pirmąjį pasaulinį karą? Juk tas istorijos epizodas visuomenę domina mažiau nei, tarkime, Antrasis pasaulinis karas. Ir kodėl didelė tarptautinė konferencija organizuojama ne Maskvoje, bet Vilniuje?
Analitikai sako, kad tai – apskaičiuoto plano dalis.
Kuria mitą apie bendrą kultūrą
Diskutuoti apie Pirmąjį pasaulinį karą nėra įprasta Lietuvoje. Šitas istorijos etapas buvo labai svarbus viso pasaulio politiniams procesams ir tolimesnei radai, tačiau mūsų istorikų yra mažai tyrinėtas.
„Jie surado nišą, kurią apleido Lietuvos istorikai. Dabar visi nosis sukišę į tarpukario istoriją, o Pirmojo pasaulinio karo specialistų mes neturime. Per pastaruosius kelerius metus mačiau vos vieną disertaciją ta tema“, - sakė karo istorikas Marius Pečiulis.
Lietuva neturi archyvų ir pirminių šaltinių apie tą laikotarpį. Todėl mūsų istorikai gali pasinaudoti tik antriniais šaltiniais ir internete publikuota medžiaga. Komandiruotės į Rusiją, Vokietiją ar kitas šalis, turinčias gausius archyvus, kainuoja per brangiai.
„Mūsų santykiai su rusų inteligentija nėra prasti. Todėl mes turėtume galimybę prieiti prie Rusijos archyvų. Bet kas tai finansuos?“ - retoriškai klausė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorikas Arvydas Pociūnas.
Kitaip tariant, Kremliaus portų inžinieriai nusitaikė į tokią nišą, kurioje lietuviai beveik neturi galimybių apsiginti. Rusijoje yra gausūs Pirmojo pasaulinio karo archyvai, todėl nėra sudėtinga sukurti sau palankią istorijos versiją. Tokią, kuri patvirtintų mitą apie bendrą Lietuvos ir Rusijos kultūrinę erdvę.
Be to, Pirmasis pasaulinis karas yra mažiau skaudi tema. Juk Antrasis pasaulinis karas lietuviams siejasi su okupacija, partizaniniu judėjimu, smurtu, žudymu, trėmimais.
Kovėsi ne tik Rusijos kariuomenėje
Kodėl tas karinis konfliktas tinka istorikams, kurie siekia sukurti mitą apie bendrą Lietuvos ir Rusijos kultūrinę erdvę? Pagrindinis argumentas – daug lietuvių tarnavo carinėje kariuomenėje. Ir tai yra tiesa. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuota apie 60-80 tūkstančių lietuvių.
Tačiau tuo argumentu norima parodyti, kad lietuviai ir rusai kartu kariavo prieš vokiečius. O buvo kitaip. Juk apie 25 tūkst. lietuvių tarnavo būtent Vokietijos kariuomenėje.
Be to, maždaug 7-8 tūkstančiai mūsų tautiečių kovėsi amerikiečių gretose.
Po baudžiavos panaikinimo lietuviai masiškai bėgo ne tik į JAV, bet ir Angliją. Todėl emigrantai iš Lietuvos kovėsi ir už tą valstybę.
Istorikas A. Pociūnas priminė, kad lietuvių buvo ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Argentinoje, Brazilijoje.
Kitaip tariant, daugiau nei 100 tūkstančių Lietuvos vyrų dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Jie kovėsi ne tik carinės Rusijos kariuomenėse, bet ir kitose.
Be to, buvo esminių skirtumų tarp lietuvių stojimo į rusų ir, tarkime, amerikiečių kariuomenes.
Kariavo per prievartą
Rusijos istorikai teigia, kad jų kariuomenė buvo internacionalinė. Tai lyg ir yra tiesa. Juk imperija buvo pavergusi kaimynines valstybes. Todėl carinėje kariuomenėje tarnavo daug skirtingų tautų atstovų. Tačiau šitoje sąvokoje galima įžvelgti gudrybę.
Sakydami „internacionalinė kariuomenė“, Rusijos istorikai nori pasakyti, kad karius vienijo aukštesnis už tautybę tikslas. Tarkime, caras. Juk ir Sovietų Sąjungos karas su Afganistano mudžahedais buvo vadinamas internacionaliniu. Suprask, lietuviai kovėsi savo noru, vedami idėjų, aukštesnių už tautą.
Tačiau realybė buvo kitokia. Carinės Rusijos kariuomenę sudarė rekrutai. Tie vyrai buvo atplėšti nuo savo šeimų, žemės ir per prievartą suvaryti į dalinius.
„Apie kažkokią savanorystę ar aukštesnius tikslus net neverta kalbėti. Jie nebuvo savanoriai. Už atsisakymą tarnauti caro kariuomenėje buvo sušaudoma“, - pabrėžė istorikas A. Pociūnas.
Dauguma tų vyrų net nežinojo dėl ko ir su kuo jie kariauja. „1914 metų „Lietuvos žiniose“ buvo išspausdintas lietuvių kareivio laiškas, kuriame jis prašo artimųjų, kad jį palaidotų katalikų kapinėse. Laiškas baigiasi maždaug tokiais žodžiais: mirštu, nežinodamas už ką. Tai rodo, kad tarnavimas Rusijos kariuomenė buvo beprasmybė“, - paaiškino karo istorikas M. Pečiulis.
Mokslininkas pasakojo, kad per Rusijos ir Turkijos karą Pietų Lietuvos gyventojai turėjo galimybę išvengti mobilizacijos – peršokdavo per upelį ir atsidurdavo Vokietijos teritorijoje. Tada jiems nebereikdavo kariauti už Rusijos carą. Gyventojai ta galimybe naudojosi dažnai.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje lietuviams net nebuvo leista burtis į tautinius dalinius. Taip pat daryti karininko karjerą. Tai irgi rodo, kad mūsų tautiečiai Rusijos kariuomenės sudėtyje kovėsi ne savo noru.
Rusai - svetimi
1795 metais mes praradome savo valstybę. Todėl per Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai praliejo daug kraujo gindami svetimų šalių interesus. Daugiausiai Rusijos ir Vokietijos. Mūšio lauke netgi pasitaikydavo, kad lietuvis turėdavo nužudyti lietuvį. Tos mirtys buvo beprasmiškos.
Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo Rusija nusilpo, todėl mes pasinaudojome atsiradusia galimybe ir atkūrėme savo valstybę. Tai rodo, kad carinės Rusijos kariuomenėje mūsų tautiečiai kovėsi ne dėl idėjos, o per prievartą. Reikėjo tik galimybės iš ten ištrūkti ir jau 1918-1920 metais lietuviai kovėsi už savo šalį.
„Caro valdžia pasižymėjo ne tik žiaurumu, bet ir bandymu atimti mūsų kalbą, raštą, net religiją. O tai yra labai svarbi identiteto dalis. Tokie veiksmai tik dar labiau išryškino atstumą tarp lietuvių ir rusų. Apie kažkokią bendrą kultūrinę erdvę ar artimumą kalbėti net neverta“, - apibendrino istorikas M. Pečiulis.
* * *
Po Pirmojo pasaulinio karo didžiosios imperijos pradėjo braškėti. Kūrėsi naujos valstybės ir atsikūrė tos, kurios buvo pavergtos. Įkvėpti okupantų žiaurumo, Pirmojo pasaulinio karo beprasmiškumo, norėdami ištaisyti istorinę klaidą, mes atkūrėme savo valstybę. Atskirą nuo Rusijos. Neturinčią nieko bendro su ta kultūrine erdve. Orientuotą į Vakarus. Ir nenorinčią prisiminti rusiškos belaisvės. Tos, kurią bando sugrąžinti Kremliaus protų inžinieriai.
