Jauniausiam iš trijų, Česlovui Kazakevičiui, miegai išgaravo, kai nepažįstami vyrai ėmė versti iš lentynų daiktus, krovė juos į vežimą. Vienam stribui užkliuvo „Zinger“ siuvimo mašina. Norėjo ją pasilikti sau, bet raudonarmietis neleido. „Biri, tam na chleb zarabotaješ“, - rusiškai paragino tėvą (liet. „Imk, ten duonai užsidirbsi“).
Birželio 14-ąją Lietuva gedi ištremtųjų į Sibirą, šalies žmonės viliasi, kad padarė viską, jog tai nepasikartotų. Kazakevičių šeimos istorija - viena iš tūkstančių. Ji primena, kiek daug lietuviams teko iškentėti.
„Mus nuvežė už kelių kilometrų į kitą sodybą, ten jau buvo suvežtos kelios šeimos. Tada visus atviru sunkvežimiu nugabeno į Šeštokų traukinių stotį, sukrovė į gyvulinius vagonus ir išvežė“, - gyvenęs Č. Kazakevičius.
Taip 1948 metų gegužės 22 dieną prisimena Alytaus rajone, Simno valsčiuje gyvenęs Č. Kazakevičius. Dabar vyrui – 69-eri. Tremtyje jis praleido 11 metų. Vilnietis viską prisimena labai ryškiai.
Viename vagone tilpo kokios 5 šeimos. Gultai buvo sukalti taip, kad tremiamieji sugultų dviem aukštais.
Nors iš pradžių nedideli gyvulinio vagono langeliai buvo uždaryti, vėliau vaikai iškišdavo nosis pažiūrėti, kas matosi. Pirmą kartą ešalonas sustojo Baltarusijoje, kur prievaizdai leido šeimoms paimti vandens.
Kelionė truko beveik 3 savaites. Vienu vagonu keliavo NKVD apsauga, kitais 25 – tremtiniai.
Krasnojarske prisireikė ešaloną dalinti į dvi dalis, pusė turėjo pasilikti, pusė – keliauti toliau. Vagonų neišėjo padalinti po lygiai.
„Mūsų vagonas buvo 13-tas. Vieni enkavėdistai norėjo palikti vagoną Krasnojarske, kad jiems mažiau burnų reikėtų maitinti. Kiti, – priešingai, išsiųsti tolyn“, - pasakojo Č. Kazakevičius.
Moterys dėl dalybų ėmė ašaroti, kilo isterija – vagoną tai prikabindavo, tai atkabindavo nuo keliaujančių toliau. Moterys baiminosi, kas laukia jų šeimų, jei vagonas pajudės toliau.
„Vagoną prikabino su važiuojančiais. Nudundėjom iki Baikalo. Paskui persigalvojo, kažkiek grąžino atgal. Mažas vaikas buvau, bet tą vaizdą prisimenu – ankstyvą rytą pro langelį matau beribę vandens erdvę. Tai buvo Baikalas. Kiti galvojo, kad čia jau Tolimieji Rytai“, - prisiminė tremtinys.
5 asmenų Kazakevičių šeimą grąžino apie 120 kilometrų atgal, iki Čeremchovo. Vagoną kažin kur įstūmė į ir paliko.
Už gyvulinio vagono sienų girdėjosi sprogimai. Visi enkavėdistai dingo, paliko vagoną be priežiūros. Niekas iš lietuvių nelipo lauk – bijojo, kad yra palikti sunaikinti.
„Baisi panika kilo, kad atvežė mus į kažkokį karą Tolimuosiuose Rytuose. Bet atėjo vietinis enkavėdistas ir sako: „Ko sėdit? Eikit, pasiimkit vandens, susikurkit laužą, valgyt pasidarykit.“ Pasirodo, mūsų ešaloną įstūmė į anglies kasyklas, kur sprogdinamas gruntas, kad atkastų anglį“, - įvykius atpasakojo vilnietis.
Kitą dieną būrį lietuvių nuvežė į japonų belaisvių stovyklą. „Tų japonų jau pusė turbūt buvo išmirę, nes stovyklą padalino pusiau, į vieną pusę suvarė japonus, į kitą – mus“, - aiškino Č. Kazakevičius.
Barakai priminė kareivines – iki pusės įkasti į žemę, šviesa lįsdavo tik pro nedidelius langus palubėse.
Barake gyveno po 12-15 šeimų. Vėliau atvežė lentų ir vyrams liepė susitverti kambarius. Šeimai kliuvo apie 10 kv. metrų. Pagrindinis tremtinių darbas – anglies kasyklose.
Po pusantrų metų japonų belaisviai už 4 km pastatė lietuviams 20 naujų barakų. Pašiūrės iškilo toje pat vietoje, kur buvo caro laikų katorgininkų gyvenvietė.
„Viename barake buvo pradinė mokykla. Joje baigiau 4 klases, paskui ėjau į vidurinę mokyklą už 4,5 km, pačiame Čeremchove. Sesuo dar japonų belaisvių stovykloje mokėsi. Tėvai dirbo anglies kasyklose“, - užsiėmimus vardijo tremtinys.
Anglies kasykloms reikėjo darbo jėgos. Koksuojančią anglį gausiai naudojo metalurgijos gamyklos. Lietuviai Čeremchove garsėjo kaip darbštūs žmonės. „Komendantas yra sakęs, kad japonai dvesia kaip musės, o lietuviai – stiprūs ir gera darbo jėga. Japonijoje sniego beveik nebūna, klimatas šiltas. O Sibire žiemą gruodžio-sausio mėnesiais – 49 ir daugiau šalčio“, - pasakojo Č. Kazakevičius.
Visur kabėdavo gyvsidabrio termometrai. Gyvsidabris sukietėja prie 39 laipsnių šalčio, todėl ir termometrai niekada nerodydavo daugiau.
Anglies kasyklose darbui buvo naudojami tepaliniai termometrai. „Vienas mokytojas pakabino tokį prie savo barako. Kaip dabar prisimenu, ėjom pažiūrėti, tai vidury dienos buvo minus 51 laipsnis“, - nusipurtė buvęs inžinierius.
Jis išbuvo tremtyje, kol baigė vidurinę mokyklą – iki 1959 metų. Į Lietuvą pirmosios išvažiavo Kazakevičių atžalos. Tėvai nežinojo, kaip klostysis piniginiai reikalai. Jie liko dirbti, siuntė pinigus vaikams, o po metų ir patys parvažiavo.
„Tremtis mūsų nepalaužė. Kai mus vietiniai vadindavo fašistais, mes neįsižeisdavome. Iš suaugusių girdėjome, kad fašistai – žmonės iš idėjos, o ne recidyvistai. Žinojom, kad fašistas – ne valkata, ne vagis, ne pijokas. Tai ir neėmėm į širdį“, - pasakojo 69-erių vilnietis.
Jį labiau įskaudino liaudies priešų statusas jiems grįžus į Lietuvą. Č. Kazakevičiaus, kaip ir daugelio tremtinių, dokumentų nenorėjo priimti mokslo įstaigos.
Vienintelė paguoda buvo giminaičiai, kurie skubėjo padėti. Dabar buvęs tremtinys jau niekuo nesiskundžia. „Aš neieškau dėmesio, nesistengiu per daug norėti. Mano pensija gera, susikaupęs darbo stažas, į kurį įeina ir metai tremtyje, didelis – 64 metai“, - pasakojo buvęs šaltkalvis, laborantas, o galiausiai inžinierius.
Jo pensija šiuo metu – per 1,5 tūkst. litų.
