Skrydžių karštligė buvo ne tarybinis, o tarptautinis reiškinys. Po geležies amžiaus ir geležinkelių amžiaus lėktuvas tapo greitėjimo ir modernėjimo simboliu. Pasaulio transporto žemėlapiuose atsirado naujų maršrutų – tai buvo transkontinentiniai aviacijos maršrutai, kurie apraizgė Žemės rutulį ir sumažino jį. Civilinė aviacija plėtojosi neįtikėtinai greitai, ir žmonės vos nepamiršo, kad lėktuvai ėmė sparčiai tobulėti per Pirmąjį pasaulinį karą.
Oro karas kartu su cheminiu karu audrino vaizduotę romanų rašytojams, laikraščių skaitytojams, kinų lankytojams. Gimė naujas tarptautinis herojus – lakūnas odiniu kombinezonu, su apsauginiais akiniais ir žemėlapių planšete, išraiškingas, sportiškas, vyriškas; beje, netrukus atsirado ir tokių pat sportiškų lakūnių.
Jų vardai – Charlesas Lindberghas, Hannah Reitsch, Valerijus Čkalovas – išpopuliarėjo ne mažiau kaip kino žvaigždžių. Pažangą imta matuoti skrydžių rekordais: toliau, aukščiau, greičiau.
Šiose tarptautinėse skrydžių lenktynėse – jas, ko gero, galėtume pavadinti ir aviacijos internacionalu – reiškėsi ir Tarybų Rusija, ir ne vien po 1930 metų. Stalino laikais Tarybų Sąjunga tik pratęsė tai, kas buvo pradėta dar ikirevoliucinėje Rusijoje. Juk netrukus po to, kai 1909 metais Louis Blériot perskrido Lamanšą, maskviečiai matė prancūzų aviatoriaus Georges’o Legagneux pasiskraidymą Chodynkos lauke.
Aeronautikos karštligė buvo apėmusi Maskvą ne ką mažiau negu Londoną, Paryžių ar Niujorką. Ikirevoliucinėje Rusijoje aviacija buvo privatus užsiėmimas, elitinis brangiai kainuojantis sportas. Jau ir tada atsirado įžymių konstruktorių ir išradėjų. Prieš revoliuciją Rusiją garsino konstruktorius Igoris Sikorskis, pastatydinęs milžiniškus orlaivius „Russkij Vitiaz“ ir „Ilja Muromec“ – kai kuriais atžvilgiais pažangiausius lėktuvus pasaulyje.
Revoliucijos ir pilietinio karo verpete iš pradžių pakriko ir moderniosios aviacijos pramonės techninė bei organizacinė bazė, tačiau paskui greit atsigavo visai naujais pagrindais ir tapo dar stipresnė.
Atsirado masinių organizacijų, pasišovusių skleisti žinias apie skridimą ir pratinti prie dalykų, reikalingų aviacijai, tokių kaip lėktuvų statyba, jų modelių gamyba, radiotechnika, politechninis lavinimas, masinis parašiutizmas. Milijonai žmonių būrėsi į tokias masines organizacijas kaip „Osoaviachim“, kurios žadino jaunimo smalsumą, ragino domėtis technika, paversti ją laisvalaikio pomėgiu, leistis į nuotykius ir kartu rengtis kariuomenei.
Pilotavimas, parašiutizmas, radiotechnika labiau nei kur nors kitur tapo masiniais užsiėmimais, patraukliais jaunuoliams, kurie šiaip jau ne itin domėjosi komunizmu. Vargu ar kur nors kitur būtume radę platesnę ir geresnę dirvą toms idėjoms, didesnius išteklius žmonių, trokštančių užvaldyti erdvę. Apie tai buvo pasakojama filmuose, spaudoje, aeroklubuose.
Susiklostė tikras aviacijos žanras, vaizduojantis lakūnus kaip žvaigždes, kaip pavyzdį jaunimui. Ir atitinkama ikonografija: lėktuvai Rusijos kraštovaizdžio fone, aviacijos šventės, skrydžių savaitės, agitaciniai skrydžiai.
Lėktuvais buvo skraidinami kaimiečiai, kad nebesibaidytų lėktuvo; žinoma, paskraidyti norėjo visi, net septyniasdešimtmetės ir dar vyresnės kolūkietės – taip bent manė veikėjai, atsakingi už propagandą. Joks paradas Raudonojoje aikštėje neišsiversdavo be lakūnų eskadrilės – tai proga parodyti danguje pačius naujausius lėktuvus.
Neslūgo ir susidomėjimas Šiaurės ašigalio užkariavimu. Laikraščiai pranešinėjo visas detales. Dirižablis „Graf Zeppelin“ 1929 metais skraidino visą tuntą žurnalistų ir reporterių, tarp jų tarybinį lakūną ir rašytoją Michailą Vodopjanovą, na ir Arthurą Koestlerį.
Kai dirižablis „Nobile“ patyrė avariją Arktyje, jo įgulą gelbėjo tarybinis ledlaužis „Krasin“; ta operacija sujaudino visą pasaulį. Žemės topografinė nuotrauka, nauji jūrų keliai, smalsumas, nuotykių troškimas – viskas čia suėjo krūvon.
Tarybiniai poliarininkai, laivų „Sibiriakov“ (1932 m.) ir „Čeliuskin“ (1934 m.) įgulos, Papanino grupė, lakūnai, skridę virš ašigalio, – visi jie ne tik pratęsė senąją, priešrevoliucinę Rusijos poliarinių tyrimų tradiciją, bet ir įsitraukė į tarptautines lenktynes dėl ašigalio.
Epochos didvyriai – Stalino lakūnai
Lakūnai buvo to meto žvaigždės. Apie juos buvo rašoma reportažuose, kalbama teatro scenoje. Jiems buvo skiriamos dainos, tokios kaip garsusis „Aviatorių maršas“. 1936 metais režisierius Sergejus Gerasimovas sukūrė filmą „Septynetas drąsuolių“ apie lakūnų ekspediciją į ašigalį. Skulptoriai ir tapytojai kūrė lakūnų ir lakūnių portretus: Vera Muchina nulipdė lakūno Kokkinakio biustą, Michailas Nesterovas nutapė Otto Šmidtą.
Lakūnai buvo vaikų, berniukų ir mergaičių, svajonių didvyriai – „Noriu būti toks kaip Čkalovas“; apie pilotus buvo rašoma visuose jaunuolių dienoraščiuose. Paroda „Arkties įsisavinimas“, 1937 metais surengta Maskvoje, Gorkio parke, sulaukė daugiau kaip 500 000 lankytojų, o TSRS paviljonas Niujorko pasaulinėje parodoje ypač traukė žiūrovus ekspozicijomis, skirtomis Arkčiai ir aviacijai.
Kol dar neparašytos realių žmonių, tokių kaip Čkalovas, Papaninas, Krenkelis, Gromovas ir kiti, realios biografijos, turime remtis didvyrių įvaizdžiu, randamu laikraščiuose, atsiminimų knygose, epopėjose, filmuose.
Jis ir parodo, kaip žmogui tapti (arba kaip paversti žmogų) didvyriu. Tie žmonės visai kartai tapo sektinu pavyzdžiu, daugelis juo ir pasekė. Didvyrio įvaizdyje nebuvo nė vienos atsitiktinės detalės. Naujasis didvyris – tarybinis didvyris – buvo sąmoningai sukurtas produktas. Jo priešingybė – amerikietis didvyris, dirbantis tik sau, dėl savo asmeninės karjeros; jo ekspedicijos, tokios kaip admirolo Richardo Byrdo, yra „reklaminiai skrydžiai“, jas finansuoja Henry Fordas.
O tarybinis didvyris remiasi kolektyvinėmis pastangomis, su juo solidarizuojasi visa šalis ir jos pramonės galia.
Jis narsus, bet visada valdo situaciją. „Mano drąsa ne beprotiška. Aš lygiai toks pat kaip visi.“37 Jis romantikas, bet viską apskaičiuojantis ir valdantis emocijas. Jis ne vienišas herojus, jis atstovauja masėms.
Dauguma tų didvyrių jauni, dar tik per pilietinį karą subrendę. Čia jie pirmąsyk susidūrė ne tik su revoliucija, bet ir su moderniąja technika – automobiliu, lėktuvu, radiju. Visi jie – ne partiniai darbuotojai, o žmonės, turintys savitų gabumų, galinčių praversti bet kokiu atveju: veiklūs, iniciatyvūs, kai kada nutrūktgalviški, narsūs, net be atodairos. Nelaimė, lėktuvo avarija, trauma jų nesugniuždo, veikiau tik dar pakursto.
Jie yra tobuli, bent jau kaip herojai, jiems būdingos visos savybės, privalomos įspūdingam teigiamo žmogaus įvaizdžiui: jie yra aktyvūs, praktiški, ne dogmatikai, turi gyvenimo patirties. Tai „stiprūs tipai“, ryškios individualybės, ne kokie nuobodos ar popieriniai herojai, sukurti propagandos skyriuje, nebent jo surasti ir atskleisti. „Režimo“ nuopelnas tik tas, kad jis tuos žmonių išteklius paskatino ir panaudojo savo tikslams.
Levas Nikulinas rašė apie lakūną Michailą Vodopjanovą, kaip apie charizmatišką figūrą: „Talentas iš prigimties. Tiksliau ir neapibūdinsi Michailo Vodopjanovo. Žiūrėdamas į tą didelį narsų žmogų, susitikęs neramų, bet atvirą jo žvilgsnį, stebėdamas neskubius, lyg ir drovius jo judesius, galvoji: tik stiprūs ir laisvi paukščiai šitaip juda žeme.
Štai jis išeina į gatvę ir sėdasi prie automašinos vairo. Jis elgiasi su mašina kaip su klusniu, prijaukintu žvėreliu. Valdo automobilį tvirtai, jo judesiai greiti, bet miesto gatvėse jam ankštoka. Tas žmogus geriau jaučiasi laisvoje erdvėje aukštai viršum žemės. „Rusai – apsigimę lakūnai“, – neseniai rašė vienas Anglijos laikraštis.
Tai va, Vodopjanovas – apsigimęs lakūnas. Tai rusų lakūnas, talentas iš prigimties, tarybinės liaudies mylimas herojus.“
Tais pačiais bruožais pasižymėjo ir Papaninas, Čkalovas, Krenkelis, net toks mokslininkas akademikas kaip Otto Šmidtas. Pasak tarybinių hagiografų, Šmidto asmenyje sutilpo mokslininkas ir bolševikas, „Didžiosios tarybinės enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius, pripažintas matematikas, Pamyro ekspedicijos dalyvis, o paskui ir garsių poliarinių ekspedicijų mokslinis vadovas, organizatorius ir reporteris, – jis „redagavo“ ne tik „Didžiąją tarybinę enciklopediją“, bet ir Arkties platybes, jis buvo mokslininkas ir praktikas viename asmenyje. Kitas epochos didvyris lakūnas Ilja Mazurukas pagarsėjo kaip šaltakraujis; vieno skrydžio metu jis net pasidarbavo kaip akušerė.41 Anatolijus Aleksejevas, lėktuvo „SSSR N-172“ vadas, atėjo iš „pilietinio karo katilo“. „Tas žmogus nepanašus nei į romantiškuosius Jacko Londono romanų veikėjus, kuriuos į Šiaurės sniegynus viliojo padaužiškas žaidimas su „likimu“, nei į ryžtingus, bet nežmoniškai kietus Kiplingo herojus. Jo visai kita prigimtis.“
Nors jam ir teko ištisus mėnesius žiemoti kailiniame miegmaišyje ir maitintis lokiena, jis galvojo ne apie „įspūdingą Arkties ledynų egzotiką“, o tik apie naujus uostus, statomus prie Igarkos, apie lėktuvų sparnus ir variklius.
Apie Ivaną Papaniną, meiliai vadinamą Vaniuša, 1894 metais gimusį Sevastopolyje, jūrininko šeimoje, buvo kalbama, kad jis ne tik kaip eilinis kareivis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o per pilietinį karą reiškėsi kaip aktyvistas, bet ir visada geriau už kitus išmanė astronomiją, navigaciją, radiotechniką ir poliarinių tyrinėjimų istoriją.
Piotras Širšovas, Papanino ekspedicijos dalyvis, gimęs 1905 metais Jekaterinoslave, studijavęs hidrobiologiją, buvo kartu ir „Čeliuskino“ ekspedicijos veteranas. Jevgenijus Fiodorovas, gimęs 1910 metais Besarabijoje, buvo studijavęs magnetologiją.
Ernstas Krenkelis, iš vokiečių šeimos, pirmas Tarybų Sąjungos trumpabangininkas, legendinis svarbių poliarinių ekspedicijų radistas, skrido į Arktį dirižabliu „Graf Zeppelin“ ir pagarsėjo per „Čeliuskino“ ekspediciją.
„Žinoma, vaikystėje jis skaitė Jacką Londoną ir svajojo apie keliones, pavojus, nuotykius.
Tačiau susižavėjo ir praktine fizika.“ Jis atėjo iš prastuomenės, gavo pats užsidirbti studijoms, bet dabar pirmasis Tarybų Sąjungos radistas šnekėjo su visu pasauliu, su Baku, Londonu, Paryžium, Mosulu.
Jis tapo žinomiausiu tarybinės Arkties žmogumi ir nutūpęs ašigalyje tiksliai pagavo iškilų epochos toną: „Baigėsi amžinoji ašigalio tyla, paslaptinga jo nebylystė. Mes girdim ašigalį, Kalba Šiaurės ašigalis, Kalba Šiaurės ašigalis Jis šneka mūsų gimtąja kalba.“
