„Šiuo metu Kaliningrado srities pramonė yra pavaldi LTSR LŪT. Dėl to Tarybų Lietuva turi didelių materialinių nuostolių, nes dalis statybinių medžiagų ir piniginių lėšų yra atimama iš respublikos ir teikiama Kaliningrado sričiai. Reiškia Rusijos Federacija LTSR sąskaita remontuoja savo susibankrutavusią sritį. Juk tai lietuvių nacijos apiplėšimas?“.
Tokie pareiškimai septinto dešimtmečio pradžioje buvo gana dažni. Prasidėjus vadinamojo atšilimo kampanijai, padvelkus decentralizacijos tendencijoms, respublikų administracijoms gavus galimybę imtis didelės dalies savosios pramonės kontrolės, atsirado gana ryški mūsų ir jų samprata.
Postalininė epocha reiškė ne tik laisvėjančius režimo pančius, bet ir didesnį sovietų dėmesį žmogaus gyvenimo sąlygoms gerinti bei ekonomikai reformuoti. Tad nenuostabu, kad politinę Kaliningrado prijungimo prie Lietuvos SSR logiką ėmė keisti daug suprantamesnė ekonominė-geografinė logika.
1957 m. gegužę Nikita Chruščiovas pradėjo įgyvendinti savo ekonominės decentralizacijos viziją, ir Sovietų Sąjunga buvo padalyta į 105 ekonominius regionus, kuriems turėjo vadovauti vietinės liaudies ūkio tarybos. Atskiros tarybos įkuriamos ir Baltijos kraštams bei Kaliningrado sričiai. Vėl atsinaujina, atrodo, primiršta Kaliningrado problema – mažiausia Rusijos sritis buvo per maža, kad sudarytų atskirą ekonominį regioną, o iš Kaliningrado nusistovėjusio statuso teliko šnipštas – Chruščiovo reformos nepripažino pastovumo.
Tačiau Kaliningrado administracinės priklausomybės problema su LŪT susijusi tik iš dalies. Svarbesnis čia Kuršių marių vaidmuo. 1944 m., Karaliaučiaus taip ir neprijungus prie Lietuvos, Kuršių marios buvo neproporcingai padalytos tarp Lietuvos SSR ir Karaliaučiaus srities.
Kai šešto ir septinto dešimtmečių sandūroje smarkiai sumažėjo mariose sugaunamos žuvies kiekiai (galbūt tai susiję su Nemuno užtvenkimu prie Kauno), pradėta kalbėti, kodėl didžiulė dalis marių yra kontroliuojamos Kaliningrado ir kodėl lietuviams ten neleidžiama žvejoti, nors kaliningradiečiai ir nepagauna jiems skirtų žuvies kvotų. Maža to, kaliningradiečiai netvarkė savosios Kuršių Neringos dalies ir čia esančių gyvenviečių.
Gudelis rašė, kad, pasinaudojus palankia situacija, bandyta šiuos klausimus išspręsti. Jis pats parengė medžiagą ir pakalbėjo su Viktoru Bergu, tuometiniu gamtos apsaugos komiteto pirmininku, kuris viską perdavė MT pirmininkui Motiejui Šumauskui. Pastarajam klausimai dėl Kuršių marių senokai buvo opūs, tad pažadėjo ką nors nuveikti.
Galbūt su tuo susijęs ir 1957 m. balandį Lietuvos Ministrų Tarybos priimtas nutarimas „Dėl Kuršių Neringos krantų sustiprinimo ir jos gyvenviečių sutvarkymo“. Reaguodama į jį Mokslų akademija sudarė komisiją, kuri turėjo parengti pasiūlymus, kaip pertvarkyti Lietuvos SSR ir Kaliningrado srities sieną.
Į šią komisiją buvo įtraukti Kazimieras Meškauskas – ekonomikos instituto direktorius, Stasys Tarvydas – Geologijos ir geografijos instituto sektoriaus vadovas, A. Kubilickas – biologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis ir skaitytojui jau pažįstamas Gudelis, tuo metu dirbęs Geologijos ir geografijos instituto sektoriaus vadovu. Be to, numatyta į komisijos darbą įtraukti Melioracijos ir hidrotechnikos mokslinio tyrimo instituto direktorių J. Geičį ir Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto skyriaus vedėją Marijoną Daujotą.
Akivaizdu, kad tai nebuvo nei politinės figūros, nei geri Kaliningrado srities vietovardžių ar istorijos specialistai. Tai ekonomistai ir gamtininkai, ir būtent jų įtraukimas į komisiją parodo, kad klausimas perėjo iš istorinio-politinio į ekonominį-geografinį lygmenį. Tačiau neabejotinai liko ir politinis veiksnys. Mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis galėjo pasitarnauti savo asmeniu: anot Liongino Šepečio, 1957 m. kelionės į Lenkiją metu Matulis susipažino ir susidraugavo su Chruščiovu, apie tai neva pasakęs pats paskambinęs SSKP CK pirmasis sekretorius.
Matulis netrukus buvo išrinktas į LKP CK biurą ir kalbamu metu jo įtaka moksliniams, kultūriniams ir net ūkiniams klausimams buvo nemenka. Tokia asmeniška pažintis su Chruščiovu ir simpatijos iš jo pusės galėjo pagelbėti Lietuvos komunistų siekiams išspręsti Kuršių marių ir žuvies sugavimo problemas, prisijungiant dalį Kaliningrado teritorijos.
Detalių minėtos komisijos veiklos rezultatų aptikti nepavyko, tačiau buvusiame Partijos istorijos instituto archyve (dabar Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius) saugoma komisijos svarstymų santrauka „Dėl Kuršių marių ir prie jų prieinančios teritorijos vieningo administravimo ir priskyrimo prie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos“, pasirašytą komisijos pirmininko Meškausko.
Išvadose rašoma: „1. Kuršių Nerija, Kuršių marios ir Nemuno delta sudaro vienalytę, gamtinę-geografinę teritoriją. 2. Ši teritorija gamtiniu ir ekonominiu-geografiniu atžvilgiais yra neatskiriamai susijusi su Nemunu, o per jį su Lietuvos TSR teritorija. 3. Siekiant pakelti šios teritorijos ūkinį-ekonominį vaidmenį ir užtikrinti racionalų jos gamtos turtų panaudojimą bei tvarkymą būtina priskirti ją prie Lietuvos TSR. 4. Priskirtinos teritorijos dydis ir ribos preliminariai yra nurodytos kartschemoje. Lietuvos TSR priskirtinas teritorijos plotas, įskaitant Kuršių marias, sudaro apytikriai apie 2300 km², gyventojų skaičius siekia apie 80–100.000 (įskaitant Tilžę ir Ragainę)“.
Tai tik nedidelė Kaliningrado srities, sudarančios apie 15 000 km² plotą, dalis. Pagal pridėtąjį žemėlapį matyti minėtasis Kuršių marių svarbos motyvas, nes projektuojamoji naujoji Lietuvos SSR siena apglėbė Kuršių marias. Po komisijos išvadomis yra pastaba: „Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, skaito tikslinga priskirti prie Lietuvos TSR didesnę Kaliningrado srities teritorijos dalį“.
Šis klausimas buvo svarstomas ir paties Sniečkaus. Jam neužteko komisijos išvadų, tad jis klausimo svarstymą dar vizavo kitiems specialistams, net buvo pajungti vykdomieji komitetai. Manytina, kad šiais žmonėmis, kurie buvo lojalūs komunistams dar nuo tarpukario, Sniečkus pasitikėjo. Iš išlikusios archyvinės medžiagos galime spręsti, kad senieji Rytprūsiai Sniečkui kėlė sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės prūsų...“, – rašė LKP lyderis savo užrašuose 1960 m., po apsilankymo Kaliningrado srityje vykusiose karinėse pratybose.
Tačiau nepaisant klausimo svarbos, jis strigo arba sąmoningai nebuvo forsuojamas. MT ir MA nutarimai priimti 1957 m., komisijos išvados yra nedatuotos, tik minėtoji Sniečkaus rezoliucija datuota 1959 m. rugsėjo 15 d. LCVA saugomas 1961 m. gruodžio 20 d. datuotas Bergo raštas MT pirmininkui Šumauskui. Čia vėlgi grįžtama prie sumažėjusio žuvų pagavimo (1939 m. – 52,5 kg/ha, o 1959 m. – 21,2 kg/ha) ir tai aiškinama blogu Kuršių marių padalijimu.
Vargu ar toks tempimas būtų buvęs, jei pats Chruščiovas iš tiesų būtų pasiūlęs Kaliningrado srities dalį prijungti prie LSSR kaip linkstama manyti.
Tačiau po 1961 m. sovietų žingsniai buvo ryžtingesni. 1962 m. Kaliningrado srities ekonominė kontrolė perduota Lietuvos SSR Liaudies ūkio tarybai – buvo gauta 75 gamyklų kontrolė su 47 000 darbuotojų. Lietuvos SSR LŪT dabar kontroliavo 230 000 darbuotojų ir pagal šį rodiklį susilygino su Latvija. Tačiau ne visa Kaliningrado srities pramonė pateko į Lietuvos LŪT kontrolę – žuvininkystės pramonė liko SSRS Vakarų baseino Vyriausiosios žuvies pramonės valdybos, kurios būstinė buvo Rygoje, rankose.
Taigi Kuršių marių žuvivaisos, priežiūros ir žvejybos problemas išspręsti nebuvo įmanoma be Kaliningrado srities žuvininkystės pramonės kontrolės. Be to, tokiu atveju negalima sakyti, kad Lietuvos LŪT kontrolei teko visa Kaliningrado srities pramonė, nes žuvies pramonė sudarė net 43 proc. srities pramoninės gamybos kiekio.
Anot aktyvaus Mažosios Lietuvos veikėjo išeivio Martyno Brako, tokie pakitimai įvyko nesitariant su Lietuvos komunistais. Žinant karštą, ūmų, reformatorišką Chruščiovo būdą – tai nebūtų keista. 1963 m. vasario mėnesį buvo surengtas bendras Lietuvos ir Kaliningrado atstovų pasitarimas, kuriame dalyvavo aukščiausi pareigūnai. Galbūt toks viešas ir spaudoje nušviestas pasitarimas organizuotas, kad išsiaiškintų esamą padėtį, netikėtus pasikeitimus ir ateities planus.
Kaliningrado srities partijos komiteto pirmasis sekretorius Nikolajaus Konovalovas šiame pasitarime išsakė nemažai savikritikos. Jis sakė, kad partinis vadovavimas pramonei yra nepakankamas, sutiko su Lietuvos LŪT pirmininko Povilo Kulviečio kritika dėl nemažo broko gaminiuose.
Sovietų Sąjungoje savikritika buvo išsakoma tada, kai buvo gaunama „barti iš aukščiau“, tad peršasi išvada, kad tokia nuolanki Konovalovo kalba buvo po kokio nors užsipuolimo jo adresu. Galbūt srities pramonės kontrolės atėmimas iš vietinės LŪT, tiksliau jo paties rankų, buvo bausmė už prastus pramonės rodiklius? Tuo tarpu Lietuva ir Sniečkus ūkiniuose dalykuose tvarkėsi gana gerai.
Tačiau Konovalovas turėjo užtarėją Maskvoje, nes buvo vedęs Michailo Suslovo žmonos seserį. Galbūt Suslovas ir buvo tas faktorius, kuriuo rėmėsi Konovalovas, bandydamas neleisti „apkarpyti“ savo administruojamos teritorijos ir raminant įsisiautėjusį Chruščiovą.
Tikėtina, kad Suslovas galėjo „atkalbėti“ ir Sniečkų nesiekti Kuršių marių prijungimo, o dėl viso Kaliningrado prijungimo ir pats Sniečkus girdėti nenorėjo – jis buvo Kaliningrado teritorijų ar vien jos pramonės prijungimo prie Lietuvos priešininkas, nes jam būtų reikėję rūpintis nuniokota Kaliningrado sritimi, kai ir pati Lietuva dar nebuvo atsigavusi. Tačiau nuvertus Chruščiovą, viskas laipsniškai grįžo į senas vėžes. Ilgainiui buvo panaikintos Liaudies ūkio tarybos, o Konovalovas, parėmęs perversmininkus, užsitikrino ganėtinai ramų gyvenimą.
Svarstant, kiek realūs buvo planai prijungti dalį Rytprūsių ir vėliau atsiradusios Kaliningrado srities prie sovietų Lietuvos, nereikėtų pamiršti, kad 1954 m. Krymo pusiasalis, priklausęs Rusijos Federacijai, buvo prijungtas prie Ukrainos SSR.
Šis įvykis, vadinamas „Chruščiovo dovanėle“, iki šiol kelia Rusijos politikų ir visuomenės aistras. Tokio fakto šviesoje mažos Kaliningrado dalies prijungimas ir analogiška „Chruščiovo dovanėlė“ Lietuvai – visai realus įvykis. Tačiau nei 1944 m., nei šeštame ar septintame dešimtmetyje tai nebuvo padaryta. Planai taip ir liko popieriuje, apie jų rengimo aplinkybes, čia kad ir gausiai aprašytas, vis dėlto žinome nedaug, o apie likimą ir atgarsį – dar mažiau.
Epilogas
Kaliningrado sritis ar jos dalis prie sovietų Lietuvos prijungti nebuvo. Tačiau tai nesutrukdė lietuviams gyvai domėtis senąja prūsų žeme. Po 1972 m. pasirodžiusio filmo Herkus Mantas daug lietuvių traukė į Kaliningrado sritį ir ieškojo Herkaus Manto žūties vietos, žvalgėsi po Balgos griuvėsius, gainiojo akis po Zelenogradsko (Kranto) apylinkes, kur 1370 m. Algirdas ir Kęstutis stojo į kovą su kryžiuočiais. Kaliningradiečiai buvo patenkinti, ilgainiui ir patys pradėjo domėtis savo gyvenamo krašto istorija.
Idilė truko neilgai. Atsikurianti Lietuvos valstybė neva kėlė grėsmę Kaliningradui. 1990 m. tik po daugelio nepavykusių bandymų galų gale buvo įregistruota Kaliningrado lietuvių draugija. Po to ilgai truko „šaltasis karas“ tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tranzito į Kaliningradą per Lietuvą. Rusija mato problemą, nes jos teritorijos dalis yra atskirta nuo pagrindinės dalies, o kaliningradiečiai, atrodo, džiaugiasi – jie ir Rusijoje, ir Europoje.
