„Kariaujantis Berlynas“ (II): Į žydų tragediją berlyniečiai reagavo abejingai

Sostinė iškentė daugiau oro antskrydžių nei kuri kita Vokietijos vietovė, atlaikė siaubingą sovietų apsiaustį 1945 metais. Anglų istorikas, Antrojo pasaulinio karo ekspertas Rogeris Moorhouse, pasitelkęs nepublikuotus dienoraščius, memuarus ir interviu, knygoje Kariaujantis Berlynas atkuria sukrečiantį gyvenimo ir mirties paveikslą nacių sostinėje: badą, nesibaigiančias eiles, elektros trikdžius, juodąją rinką, viltis ir baimes, išlikusių žydų slapstymą, terorą. Išsami istorinė analizė, gyvas pasakojimo stilius perteikia neįtikimą miesto ir žmonių, kurie išgyveno epinį konfliktą, istoriją.

Berlynas kentė Hitlerio politikos padarinius.<br>„Obuolys“
Berlynas kentė Hitlerio politikos padarinius.<br>„Obuolys“
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 15, 2013, 3:26 PM, atnaujinta Mar 3, 2018, 1:02 AM

Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams antrąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos R. Moorhouse'o knygos „Kariaujantis Berlynas. Pakilimas ir nuopolis Hitlerio sostinėje“.

* * *

1941 m. spalio 1 d. Berlyno žydai susirinko švęsti Jom Kipurą. Tai viena didžiausių švenčių žydų kalendoriuje, apmąstymų, maldos bei pasninko metas – laikas, kai atgailaujama už nuodėmes ir meldžiama Dievo atleidimo.

Tą spalio dieną ne vienas šimtas Berlyno žydų plūdo į didelę Levetzovo gatvės sinagogą, esančią Moabito priemiestyje. Čia jie turbūt ypač karštai meldėsi už tuos šeimos narius bei draugus, kuriems pavyko Vokietiją palikti, taip pat už save. 1941 metų rudenį melstis išties buvo dėl ko. Pastarąjį metą gyvenimas stipriai pablogėjo daugeliui Vokietijos žydų. Jie jau buvo persekiojami, sistemingai atiminėjama jų nuosavybė, o jie patys laikomi blogio įsikūnijimu ir visuomenės marginalizuojami. Jiems drausta įsidarbinti valstybinėse įstaigose, neleidžiama dirbti pagal specialybes, teisėtos jiems veiklos sritys susitraukė iki nulio. Dabar naujais įstatymais buvo siekiama iš jų atimti ir menkus dar likusius malonumus: turėjo būti konfiskuojami radijai, uždrausta laikyti naminius gyvūnus.

Bene ryškiausias šio išstūmimo bei persekiojimo proceso ženklas buvo Judensterno, „žydiškos žvaigždės“, įvedimas. Nuo 1941 m. rugsėjo 18 d. visi vyresni nei šešerių metų žydai viešumoje turėjo būti prisisegę geltoną medžiaginę žvaigždę. Pagal šio įstatymo nustatytą tvarką, geltona Dovydo žvaigždė, kurioje juodomis hebrajiškomis raidėmis buvo užrašytas žodis Jude, „žydas“, turėjo būti tvirtai prisiūta kairėje krūtinės pusėje ir aiškiai matytis. Išdrįsusių pažeisti nustatytą tvarką ar bandžiusių kaip nors žvaigždę prislėpti, laukdavo bauda ar kalėjimas.

Nors dauguma eilinių Berlyno gyventojų į tai reagavo abejingai, kartais su užuojauta, naujoji tvarka žydus labai paveikė. Jie neteko anonimiškumo, kuriuo būtų mielai pasinaudoję – tapo visiškai viešai pažeminti. Kaip pasakė filologas Viktoras Klempereris, diena, kai buvo įvestas Judensterno įstatymas, „žydams buvo blogiausia iš visų 12 pragaro metų dienų“.

Nepaisant laikmečio netikrumo, tą spalį Jom Kipuro šventę gaubė guodžianti broliškumo jausmo aura. Prie to prisidėjo tai, kad pamaldas laikė gerai žinomas rabinas Leo Baeckas. Gimęs Poznanėje 1873 metais, Baeckas studijavo Berlyne ir Vroclave, o Vokietijoje tapo įžymiu žydų intelektualu. Po kariuomenės kapeliono tarnybos per Pirmąjį pasaulinį karą, jis sugrįžo į Berlyną būti rabinu. Čia tapo vienu iškiliausių žydų bendruomenės šviesulių. Kaip Reichvereinigung der Juden, Reicho žydų organizacijos galva, jis žydų bendruomenės reikaluose buvo gerbiamas autoritetas. Žili jo plaukai, malonus veidas bei pro akinius dalijamas šiltas žvilgsnis buvo paguodžiančiai pažįstami daugeliui tą vakarą čia susirinkusių.

Vieta taip pat nusipelno atskiro dėmesio. Pastatyta per Pirmąjį pasaulinį karą, Levetzovo gatvės sinagoga buvo viena didžiausių iš trisdešimt keturių Vokietijos sostinės sinagogų, galinti talpinti daugiau nei du tūkstančius tikinčiųjų. Pastatytoje klasikiniu stiliumi elegantiškoje jos konstrukcijoje išryškėjo švarios smiltainio linijos, aukštas dvišlaitis stogas su truputėliu architektūrinio kompleksiškumo bei ortodoksų sinagogoms būdingo egzotiškumo. Prieš įeinant į pastatą pirmiausia pasitikdavo aukštų kolonų laikomas portikas, kurio viršuje puošniomis hebrajų raidėmis buvo įrašyti žodžiai iš Izajaus knygos: „O, į Jokūbo namus jūs ženkite ir leiskite jus vesti Viešpaties šviesoje.“ Viduje – didžiulė netaisyklingo kvadrato formos pagrindinė salė, kurios trijuose šonuose buvo paaukštintos galerijos su elegantiškais mediniais klauptais. Rytinėje salės dalyje, po išpuoštu rizalitu, buvo „švenčiausia iš švenčiausių vietų“, kur saugoti Toros ritiniai.

Nors 1938 metų lapkritį per Kristallnacht, krištolinės nakties, pogromą buvo nusiaubta, išniekinta bei sunaikinta dauguma Berlyno sinagogų, ši šventovė Levetzovo gatvėje buvo vienintelė daugiau ar mažiau nenukentėjusi didesnė sinagoga visoje Vokietijos sostinėje. Kai didžioji dalis Berlyno žydų bendruomenės buvo priversta rinktis išlikusiuose privačiuose maldos namuose ar savo namuose, Levetzovo gatvės sinagoga siūlė savo brolišką prieglobstį nuo dabar jau akivaizdžiai priešiško išorinio pasaulio.

Pamaldos bei apeigos tos dienos Jom Kipurui pažymėti buvo tradicinės bei visiems pažįstamos. Jos pradėtos jaudinančiu Kol Nidrei vienu vakaru anksčiau – tuomet iškelti Toros ritiniai ir susirinkusieji meldėsi prašydami atleisti nuo praėjusių metų pasižadėjimų. Pati Jom Kipuro diena dažniausiai skirta maldai bei pasninkui. Vienas svarbiausių šios dienos momentų buvo popietinės Minchah pamaldos, per kurias skaitoma visa Jonos knyga, kurioje – garsioji didaktinė alegorija apie šį pranašą ir banginį. Šios istorijos siunčiama žinia yra aiški: žmogui pabėgti nuo Dievo valios – neįmanoma. Diena pasibaigdavo vakarinėmis Ne’ila pamaldomis, per kurias išsakomos paskutinės atgailos maldos. Pabaigą paskelbdavo pasninką nutraukiantis shofar rago garsas, tikinčiuosius – su džiaugsmu širdyse – išleisdavęs į vakaro prieblandą.

Tą vakarą iš pamaldų Levetzovo gatvėje traukiančių tikinčiųjų laukė pikta lemtis. Kaip tik tuo metu sinagogoje pasirodė gestapo pajėgos ir pareikalavo raktų nuo patalpų. Tada žydų bendruomenės vyresnybei buvo nurodyta eiti į gestapo štabą Burgstrasse, kur jie buvo informuoti, jog netrukus prasidės Berlyno žydų „perkėlimas“. Jiems nurodyta, kad pati žydų bendruomenė turėsianti bendradarbiauti šiame perkėlimo procese ir kad sinagoga Levetzovo gatvėje bus panaudota kaip deportacijai atrinktų asmenų tranzitinė stovykla.

Taigi žydų bendruomenės atstovams padedant buvo sudaryti „perkėlimui“ numatytų žydų sąrašai ir per kelias dienas išsiuntinėti pirmieji pranešimai būsimiesiems tremtiniams. Šie Berlyno žydų organizacijos ženklu pažymėti pranešimai buvo korektiški, negrasinantys. Gavėjai buvo informuojami apie numatytą jų „emigracijos“ datą ir pasakoma, kokių nurodymų laikytis. Vienas jų buvo paliepimas bagažą nurodytoje vietoje Levetzovo gatvėje priduoti likus dviem dienoms iki išvykimo. Išvykimo dieną gestapo policininkas užplombuodavo pranešimo gavėjo butą ir jis kartu su savo sutuoktiniu bei dar ne santuokoje gyvenančiais vaikais turėjo eiti į išvykimo punktą.

Šalia buvo pridedamas ir informacinis lapelis, tiksliai nurodantis, ką evakuojamieji su savimi galėjo pasiimti. Būtiniausių daiktų sąraše nurodyti šilti drabužiai, apatiniai, skėčiai, patalynė. Su savimi taip pat leista pasiimti medikamentų, degtukus, skutimosi reikmenis bei žirkles. Svarbiausia, kad visus dokumentus, įskaitant ir gimimo, santuokos bei mirties liudijimus, išskyrus pasą, reikėjo atiduoti valdžios atstovams. Taip pat atsisveikinti reikėjo ir su grynaisiais pinigais, papuošalais, taupomosiomis knygelėmis, obligacijomis bei finansiniais dokumentais. Evakuojamiesiems buvo primenama, kad ant visų krepšių turėjo būti nurodytas transporto priemonės numeris bei savininko vardas ir adresas, taip pat pasirūpinta, kad ant švarko ar palto aiškiai matytųsi Judenstern. Evakuacijos pranešimas baigiamas evakuojamųjų prašant „labai tiksliai laikytis duotų nurodymų ir rengiantis pervežimui išlikti ramiems bei susikaupusiems“. Jis buvo baigiamas taip:

„Dėl susiklosčiusių aplinkybių evakuojami žmonės turi žinoti, kad jų elgesys bei deramas nurodymų laikymasis gali labai prisidėti prie sklandaus šios evakuacijos įvykdymo. Mes, žinoma, kiek leis galimybės, darysime viską, kad evakuojamiesiems nariams kuo galėdami padėtume.“

Kaip ir kiekvieną kartą iki tol įvedus naują tvarką, ši pasitikta su baime, sumišusia su didvyriškumu bei bejėgišku įniršiu. Vis dėlto galbūt dėl savos bendruomenės narių tarpininkavimo dauguma žydų nurodymams pakluso, susirinko daiktus ir save bei šeimos narius paruošė kelionei į nežinią. Daugeliui jau pats daiktų dėjimosi procesas buvo skausmingas – juk reikėjo išmesti kai kuriuos sentimentus keliančius daiktus, kad jų vietą galėtų užimti praktiškesni. Todėl evakuodamiesi žmonės neišvengiamai daug dar likusių valandų praleido tai įdėdami, tai vėl išimdami tuos savo prisiminimus keliančius daiktelius, kuriuos troško pasiimti su savimi. Kelionei buvo ruošiamas ir maistas. Pasirūpinant slaptais resursais mainams ar keitimui, į paltų apsiuvus skubriai įsiuvinėjami uždrausti pasiimti papuošalai bei pinigai. Be viso kito visiems evakuojamiesiems nurodyta sudaryti viso savo inventoriaus bei paliekamų turėtų daiktų – baldų, virtuvinės ar kitokios įrangos, virtuvės reikmenų – sąrašą. Vienas tokių aprašų pavyzdžių yra Marionos Samuel, gyvenusios su savo dukterimi Rhinower gatvėje, darbininkų Prenclauer Bergo rajone, inventoriaus sąrašas. Jis leidžia pažvelgti į šių pražūčiai pasmerktųjų pasaulį:

1 spinta 5 (reichsmarkės)

1 spintelė 5 –

1 stalas 15 –

5 kėdės 10 –

1 lova su rėmu 15 –

1 sofa 30 –

1 čiužinys 5 –

2 miegamojo naktiniai staliukai 2 –

3 lagaminai 10 –

1 kilimas bevertis

1 šviestuvas 5 –

1 užuolaidos 10 –

1 vaikiška kėdė bevertė

drabužiai 40 – ...9

Marionos daiktų vertė tesudarė 220 reichsmarkių – apytiksliai vidutiniškai uždirbančio berlyniečio vieno mėnesio atlyginimą.

Pagaliau buvo suvedamos galutinės sąskaitos, pagal kurias iš deportuoto asmens turto gautomis pajamomis padengiami įvairūs mokesčiai bei valdžios reikalaujamos rinkliavos, tarp kurių – deportavimo išlaidos. Komunalinių paslaugų bendrovėms taip pat buvo leidžiama pasiimti jiems įsiskolintas sumas. Visos likusios pinigų sumos automatiškai įkrisdavo į Reicho iždą.

Sutvarkius tokius formalumus, atėjo laikas išvykti. Inge Deutschkron apibūdino, kaip gestapas išsivedė jos šešiasdešimt penkerių metų našlę kaimynę:

„Iš karto po aštuntos valandos ryto garsiai suskambo atkakliai spaudžiamas durų skambutis. Mano mama sėdėjo lyg suparalyžiuota. Vos girdimai ji sušnabždėjo: „Dėl Dievo meilės!“ Kadangi nekilo abejonių, kas taip įnirtingai veržėsi patekti vidun, aš užsimečiau paltą su „Dovydo žvaigžde“ ir atidariau duris. Prieš mane stovėjo du aukšti vyrai pilkais odiniais paltais. „Ar čia gyvena Klara Sarra Hohenstein?“ – paklausė jie. Aš parodžiau į jos kambario duris ir nuėjau pas mamą... Mes beveik nieko negirdėjome, tik žingsnius ponios Hohenstein kambaryje. Tada išgirdome jos balsą. Ji pašaukė tetą Olgą, kuri drebėdama iš baimės pakilo ir netvirtais žingsniais priėjo prie durų. Sustojo ties slenksčiu ir sušuko: „Taip, ko norėjote?“ Ponia Hohenstein gana ramiai pasakė, kad ją išsiveda. Daugiau ji nieko nežinanti. Ji pasakė, kad kai tik galėsianti – susisieksianti. Nukirsdamas bet kokius tolimesnius spėliojimus, vienas vyrų pridūrė, kad kambarys bus užplombuotas, o pažeisti plombą ir liesti ką nors viduje griežtai draudžiama. Tada jie ponią Hohenstein nusivedė link durų. Mes išgirdome užsitrenkiančias duris ir klausėmės už jų koridoriumi nuaidinčių vyrų žingsnių bei tylaus ponios Hohenstein tapsenimo. Tada viskas nutilo. Vėl stojo kapų tyla.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kiek izoliuota gali tapti Rusija?