„Kariaujantis Berlynas“ (I): Krentant sąjungininkų bomboms berlyniečiai jautėsi aukomis

Sostinė iškentė daugiau oro antskrydžių nei kuri kita Vokietijos vietovė, atlaikė siaubingą sovietų apsiaustį 1945 metais. Anglų istorikas, Antrojo pasaulinio karo ekspertas Rogeris Moorhouse'as, pasitelkęs nepublikuotus dienoraščius, memuarus ir interviu, knygoje Kariaujantis Berlynas atkuria sukrečiantį gyvenimo ir mirties paveikslą nacių sostinėje: badą, nesibaigiančias eiles, elektros trikdžius, juodąją rinką, viltis ir baimes, išlikusių žydų slapstymą, terorą. Išsami istorinė analizė, gyvas pasakojimo stilius perteikia neįtikimą miesto ir žmonių, kurie išgyveno epinį konfliktą, istoriją.

Karo pabaigoje Berlyne siautė badas, nesibaigiančios eilės, elektros trikdžiai, juodoji rinka, teroras.<br>„Obuolys“
Karo pabaigoje Berlyne siautė badas, nesibaigiančios eilės, elektros trikdžiai, juodoji rinka, teroras.<br>„Obuolys“
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 28, 2013, 8:55 PM, atnaujinta Mar 2, 2018, 1:27 PM

Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams pirmąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos R. Moorhouse'o knygos „Kariaujantis Berlynas. Pakilimas ir nuopolis Hitlerio sostinėje“.

* * *

1940 m. rugpjūčio 28 d. vakaras tokiam metų laikui buvo vėsokas. Išvažiuojantys iš miesto centro ar po sunkaus darbo nuvargę kėblinantys namo, gindamiesi nuo žvarbaus vėjo statėsi apykakles ir keiksnojo, kad ryte buvo tokie optimistai ir nepasiėmė palto.

Tačiau nepaisant neįprastos žvarbos, nuotaikos Berlyne buvo džiugios. Pirmosios 1940 metų pusės pergalės sostinę užliejo svaigulingai malonia atmosfera. Vermachtui skinant vieną pergalę po kitos daugelis manė, jog kol laimima, nėra ko nerimauti: Versalis galiausiai buvo pažabotas, Prancūzija sutriuškinta ir Vokietija puikavosi kaip galingiausia Europos valstybė. Prancūzijoje nugalėti britai, todėl daugelis manė, kad netrukus su jais bus susitarta. Vis dėlto nepaisant tokio, regis, pagrįsto optimizmo, neretas berlynietis grįždamas namo tą vakarą vis dirsčiojo į dangų.

Praeitą pirmadienį Berlyną atakavo Karališkosios oro pajėgos, RAF, tačiau didelės žalos nepadarė. Galingas bene trisdešimties dviejų variklių bombonešių „Hampdens“ bei „Whitleys“ pulkas apgulė debesuotą Vokietijos sostinės dangų ir plačioje teritorijoje – kai kur šiauriniuose priemiesčiuose bei už miesto į pietus – ėmė mėtyti bombas. Oficiali Vokietijos reakcija į pirmuosius Berlyno antskrydžius buvo stebėtinai rami. Nepaisant to, kokį siautulį tai netrukus sukėlė šiems įvykiams skirtos vos šešios eilutės kito ryto laikraščiuose ir oficialiu kariniu pranešimu pažymėta, jog šiauriniame Rozentalio priemiesčio pakraštyje nukrito kelios padegamosios bombos bei užsidegė viena sodo pašiūrė. Apie aukas nepranešta ir patikinta, kad pačiame mieste bombos nenukrito. Amerikiečių korespondentas Fredas Oechsneris prisimindamas paminėjo, jog valdžia „antskrydį paleido juokais patikindama, kad tai tebuvo atsitiktinumas“, ir spaudai garantavo, kad tokių „kvailysčių daugiau nepasikartos“. Kadangi po šios atakos nukentėjo kai kurie ūkiai ir daržai, berlyniečiai netgi pajuokaudavo, neva RAF dabar juos sumanė įveikti sukeldama badą.

Slapti SD pranešimai buvo kiek atviresni, juose pažymima, jog antskrydis vyko keliomis bangomis, pavojaus sirenos gaudė daugiau nei ištisas tris valandas ir nurimo tik 3.30 ryto. Apskaičiuota, kad apie 150 „nedidelių padegamųjų bombų“ sukelti nuostoliai tesudarė 3 000 reichsmarkių. Nors sostinė išties atlaikė „pirmąją sunkią oro ataką“, pranešime apibendrinant nutarta, jog antskrydžio pasekmės „visiškai nežymios“.

Nors materialių nuostolių mažai, Berlyno žmonėms tai buvo išties didžiulis sukrėtimas, jau vien dėl to, jog jie pakirdo iš miego. Kaip savo žmonai sakė Helmuthas Jamesas fon Moltke, „nemiegoti nuo 12 iki 4 – ne juokas“. Be to, daugelis turėjo tiesiog prisitaikyti prie naujos tvarkos, kurios reikalavo karas ore. Tai buvo nelengva. Švedų laikraščio korespondentas pranešė, kad iš pradžių Berlyno gyventojai į pavojaus sirenas nereaguodavo ir rimtai sunerimdavo bei puldavo ieškoti slėptuvės tik tada, kai išgirsdavo priešlėktuvinę ugnį. Vis dėlto ankstyvieji antskrydžiai taip pat kėlė gana sudėtingus, bet mažiau apčiuopiamus keblumus. Daugelis tikėjo oficialiai skelbiama propaganda ir net neįsivaizdavo, kad karas iš tiesų vyks tiek virš jų miesto, tiek Londono padangėse. Jiems buvo sunku patikėti, kad britams užteks beatodairiškos narsos pulti Vokietijos sostinę, ypač kai pačiai Britanijai grėsė invazija. Galiausiai argi ne pats Göringas juokavo, kad jeigu Vokietijos sostinę pasieks priešo bombonešis, tada jis ne Göringas, o Meyeris? Kaip pastebėjo Williamas Shireris:

Berlyniečiai buvo apstulbę. Jie to nesitikėjo. Prasidėjus karui Göringas juos tikino, kad tai neįmanoma. Jis drąsiai ir užtikrintai tvirtino, kad nei pro išorinio, nei pro vidinio sostinės priešlėktuvinės gynybos žiedo erdvę nepateks nė vienas priešo lėktuvas. Berlyniečiai yra naivūs ir paprasti žmonės. Jie juo patikėjo. Todėl šiandien stipriai nusivylė. Turėtumėte pamatyti jų veidus.

Berlyno gyventojai skaitė laikraščiuose apie Vokietijos antskrydžius Varšuvoje, Roterdame bei Londone; galbūt dauguma grafinį vaizdą buvo matę kino kronikose. Dabar jie jau nebuvo kaltininkai – jie tapo aukomis. Tai buvo jų „krikštas ugnimi“, kaip pasakė vienas žurnalistas, „pirminis aviacinio karo pojūtis“.

Iki tol Berlyno gyventojai nelabai juto naujosios grėsmės skonį. Pirmuosius praeito rudens „antskrydžius“ vargu ar galima taip net pavadinti. Pavojaus sirena, sugaudusi 1939 m. rugsėjo 1 d., aiškiai pratrūko vienam lėktuvui neatsargiai kiek per daug priartėjus prie miesto, o kai kurie tai palaikė propagandinėmis pratybomis. Tačiau rugsėjo 9-osios sirena kai kuriuos berlyniečius galėjo priversti sunerimti, kadangi sukaukė ketvirtą valandą ryto. Šiaip ar taip, jokie lėktuvai nepasirodė ir bombų nenumetė. Williamas Shireris prisiminė vieną 1939 metų spalio vidurio epizodą:

„Praeitą naktį gyventojai ne juokais išsigando, – rašė jis, – aplink Berlyną pozicijas užėmė priešlėktuvinės baterijos, dangų ėmė šukuoti prožektoriai. Pirmą kartą šiame kare Berlyno žmonės išgirdo ginklų leidžiamą ugnį ir daugelis jų išėjo į gatves paklausyti. Kai kurie manė pasileisiant antskrydžio pavojaus sirenoms, tačiau jų nesigirdėjo.“ Vėliau paaiškėjo, kad virš sostinės praskrido pasiklydęs Vokietijos lėktuvas.

Klaidingus pavojaus signalus netrukus pakeitė tikrieji. Vokietijos kariuomenei 1940 metų pavasarį siautėjant šiaurinėje Prancūzijos dalyje, RAF rengė atakas. Pirmasis užpultas Vokietijos miestas buvo Menchengladbachas Reino krašte, į kurį nusitaikyta gegužės 11-osios naktį, praėjus dienai nuo prasidėjusios karinės kampanijos Prancūzijoje. Taigi Vokietijos gyventojai pamažu pratinosi prie pavienių priešų antskrydžių: naujuosius aviacinio bombardavimo siaubus patyrė daugybė miestų nuo Hamburgo šiaurėje iki Koblenco pietuose. Nors materialūs nuostoliai paprastai būdavo minimalūs, tai pareikalavo gyvybių. Liepos 1 d. Diuseldorfe žuvo keturi žmonės, Kylyje – aštuoni. Po trijų dienų Hamburgo užpuolimas pareikalavo šešiolikos žmonių gyvybių, dvylika iš jų buvo vaikai. Vokiečiai liejo pasipiktinimą, o nacių spauda griebėsi RAF šmeižto kampanijos ir kaip visada britų oro pajėgų įgulas smerkė juodindama ir vadindama „oro piratais“ ar „skraidančiais siaubūnais“.

Dažnas reiškinys tapo proklamaciniai antskrydžiai. Per tą vasarą RAF išmėtė šūsnius propagandinių proklamacijų šiaurinėje ir vakarinėje Vokietijos dalyje. Jose, naudojant panašų biurokratinį „toną“ kaip ir originaliuose straipsniuose, dažnai buvo pajuokiama nacių spauda ar oficialūs pareiškimai; antai 1940 metų rugpjūčio pradžioje išplatintoje proklamacijoje rašoma: „Siekdamas išvengti dėl karo gresiančio pavojaus partijai (bei žmonėms), fiureris ir Reicho kancleris pakvietė anglus maldauti taikos.“10 Kiti piešė dar niūresnę tikrovę: proklama cijose pateikiami nuogi faktai bei liūdnos perspektyvos to, kas laukia Vokietijos, jei Hitleris nebus nuverstas. Štai ištrauka iš proklamacijos, išmestos virš pietinio Lankvico priemiesčio 1940 metų vasarą:

Berlyno žmonės! Ar jūs savame prote? Kai jums sako, kad prieš galingąsias Ašies valstybes stovi tik Anglija – 47 milijonai prieš 200 milijonų – jūs jais tikite? Ar pamiršote, kad egzistuoja Britų imperija, kurioje prieš Hitlerį susivieniję 492 milijonai žmonių? Gal pamiršote, kad iš 200 milijonų Hitlerio vergų, 80 milijonų yra užkariautos tautos, niekinančios savo engėjus ir laukiančios, kol išauš jų valanda; ir kad vien 44 milijonai yra italų?! Ar pamiršote, kad prieš jus mobilizuota visa Šiaurės ir Pietų Amerikos pramonė bei žemės ūkis?

Hitlerio pradėtas karas tęsiasi!

Visi šie agitaciniai lapeliai turėjo būti atiduoti ir saugiai laikomi valdžios žinioje. Bent jau oficialiai režimas dėl galimo jų poveikio bendrai Vokietijos visuomenės nuotaikai buvo ganėtinai atsipalaidavęs. 1940 metų liepos pabaigos SD ataskaitoje skelbiama, kad tokios proklamacijos iš esmės „laikomos niekinėmis“ bei tvirtinama, kad „tokie kvailiojimai niekaip negali priversti nerimauti Vokietijos žmonių“. Vis dėlto nenorėdamas rizikuoti režimas ėmėsi kai kurių atsargumo priemonių. Tie, kurie pasirinkdavo proklamacijas pasilaikyti sau, tai darė statydami save į pavojų: jei jas rasdavo, jie galėjo būti apkaltinti priešo propagandos skleidimu ar kenkimu Vokietijos karo veiksmams. Už tokius nusižengimus turėjo būti baudžiama mirties bausme.

Taigi Vokietijos visuomenė 1940 metų vasarą ėmė priprasti prie suintensyvėjusių priešo veiksmų Vokietijos padangėse. Dabar ir Berlynas, nors ir gerokai nutolęs nuo vakarinių bei šiaurinių pasienio teritorijų, į kurias taikytasi dažniausiai, išgyveno pirmą antskrydį. Daugeliui berlyniečių praėjusio pirmadienio antskrydis reiškė grėsmingą ženklą, o tie, kurie ėjo į namus rugpjūčio 28 d. vakarą, turėjo pagrindo nerimastingai žvilgčioti į dangų. Tai jie darė ne be reikalo. RAF jau buvo pakeliui.

Vos po vidurnakčio virš Berlyno vėl pasirodė britų lėktuvai. Pažeisdama išorinį zenitinės artilerijos apsauginį žiedą virš šiaurinės bei šiaurės vakarinės miesto dalies, nedidelė orlaivių eskadrilė, daugiausia „Wellington“ bei „Whitley“, artėjo prie pietinio Kroicbergo priemiesčio, vieno tankiausiai apgyvendinto sostinės rajono, ir paleido savo kovinį užtaisą. Neblaškomi stiprios zenitinių pabūklų ugnies, pilotai galėjo ganėtinai tiksliai pataikyti į savo taikinius. Vienas jų netgi pasakė, kad „tai buvo tarsi bombardavimo pratybos“.

Padariniai ant žemės buvo siaubingi. Teritorija aplink Kottbusser, Skalitzer gatves bei Gerlicerio stotį nukentėjo labiausiai. Vidury pagrindinės gatvės driokstelėjusi bombų serija joje išdrėskė daugiau nei metro gylio duobę, iškraipė ir išlankstė tramvajaus bėgius. Galingas sprogmuo taip pat suniokojo du didelio namo Kottbusser gatvėje aukštus, į šipulius sudaužyto stiklo, langų rėmų nuolaužas bei visa, kas liko, sviesdamas į kiemą apačioje. Vienas liudininkų pastebėjo, jog „stipriausias gaisras kilo prie Wiener gatvės esančioje Gerlicerio stotyje – ten užsidegė krovinių terminalas“.

Vyriausybės duomenimis, po šio antskrydžio be namų liko daugiau nei devyni šimtai berlyniečių. Daugelis jų rinkosi po rajoną kertančiu Skalitzer gatvės estakadiniu geležinkeliu arba patraukė į vietinę mokyklą, kurioje buvo įrengta laikina sriuba maitinanti valgykla bei pirmosios pagalbos stotis. Čia jie galėjo gauti maisto, normuojamų prekių kuponų bei užuojautos. Oficialiame vermachto pranešime, pasirodžiusiame kitą dieną, apžvelgta, kas nutiko: „Naktį britų lėktuvai sistemingai atakavo gyvenamuosius Reicho sostinės rajonus. Didelio galingumo bei padegamosios bombos sužalojo ir nužudė daug civilių, sudeginti daugelio privačių nuosavybių stogai bei padaryta kitokia žala.“

Pranešime slypėjo esminis pripažinimas: po aviacinio bombardavimo Berlynas sulaukė pirmųjų civilių aukų. Iš tikrųjų tą naktį apie trisdešimt žmonių buvo sužeista, dešimt Berlyno gyventojų žuvo, dar keletas nuo sužalojimų mirė per kitas dienas. Skriejančios nuolaužos gatvėje mirtinai sužalojo keturis vyrus bei dvi moteris. Viena jauna moteris neteko abiejų savo vaikų į jos namus pataikius bombai. Ji buvo nusileidusi į rūsį, o savo vaikus palikusi miegoti lovose, nes nenorėjusi jų žadinti.

Vokietijos spaudoje siautėjo pasipiktinimo audros, RAF buvo išvadinti „banditais“, už tokį „niekšišką bailumo išpuolį“ buvo puolamas Churchillis. Didžiausią įniršį kėlė faktas, kad britai teigė, jog atakavo karinius taikinius, iš tiesų subombardavo tik gyvenamąjį rajoną. „Karališkosioms oro pajėgoms kova Prancūzijoje, matyt, buvo per pavojinga, – pašiepiama viename vedamajame straipsnyje, – todėl jie atskrido į Vokietiją ir pasirinko nekarinius taikinius. Jų bombos nukrito ant ligoninių, klinikų, gyvenamųjų rajonų, ūkių, kapinių bei bažnyčių, Goethe vasarnamio Veimare bei Bismarko mauzoliejaus.“ Spaudoje ir toliau RAF buvo kalamas prie gėdos stulpo viešai kritikuojant „vienpusį karą“, civilių gyventojų puolimą bei „bailius, pasipiktinimą keliančius metodus“, kai bombos „beatodairiškai“ metamos ant „moterų ir vaikų“. Antskrydžiams tęsiantis toliau, prie šios temos spaudoje buvo sugrįžtama kone kasdien. Turbūt ironiška tai, kad beveik šalia kiekvieno tokius RAF veiksmus pasmerkiančio straipsnio pasirodydavo pranešimai apie tai, kuriuos „karinius objektus“ Britanijoje pavyko numušti Vokietijos karinėms oro pajėgoms.

Tai turėjo ryškių netikėtų politinių pasekmių, ypač kai RAF kitą savaitę dar sugrįžo tris naktis iš eilės. Hitleris niršo antskrydžius vertindamas kaip tikslingą, tyčinį įžeidimą.22 Rugsėjo pradžioje jis griebėsi progos pasisakyti Berlyno Sporto rūmuose, kur buvo numatyta jo kalba metiniame labdaringame žiemos renginyje. Liedamas savo pasipiktinimą britų veiksmais bei grasindamas kraują stingdančiu kerštu, jis kalbėjo:

„Ir jeigu Karališkosios oro pajėgos numes du, tris ar keturis tūkstančius kilogramų bombų, tada mes numesime 150 000, 180 000, 230 000, 300 000, 400 000, taip, milijoną kilogramų per vieną naktį. Jeigu jie pareikš, kad sustiprins mūsų miestų puolimą, tuomet mes jų miestus nušluosime nuo žemės paviršiaus! Mes aplaužysime šiems naktiniams piratams ragus, tepadeda mums Dievas! Išauš diena, kai vienas iš mūsų palūš – ir tai nebus nacionalsocialistinė Vokietija.“

Dieną prieš šią kalbą tykiame pietinio priemiesčio Noikiolno kampelyje amžinajam poilsiui atgulė keturios Kottbusser gatvės bombardavimo aukos. Švento Jokūbo kapinėse vyko apeigos, kuriose dalyvavo Berlyno lordas meras Julius Lippertas bei jo pavaduotojas gauleiteris Arthuras Görlitzeris. Čia susirinko SA karinis orkestras, taip pat ir policijos garbės sargyba, Hitlerjugendas; kapines puošė nacių vėliavos, vainikai, kapinių pilonuose liepsnojo ugnis. Kalbėta, kaip sunku susitaikyti su netektimis, nutaisyti niūrūs veidai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.