Ar gali būti, kad paslaptimis ir mitais apipintas oratoriškumas tėra alkoholio piktnaudžiavimo padarinys? Pasak knygos „Liūto riaumojimas“ autoriaus Richardo Toyoe, alkoholis čia vaidina išties svarbų vaidmenį, rašoma „The Daily Mail“.
Negana to, anot R.Toyoe, W.Churchillis visai neįkvėpdavo ir nepadrąsindavo nebijoti karo grėsmių. „Daugelis žmonių ir tuomet pastebėdavo, kad politikas yra gerokai įkaušęs. Žinant tai, argi buvo įmanoma tikėti jo kalbomis?“ – svarstė knygos autorius.
Na, vieni žmonės juo tikėjo, kiti manė, kad Didžiosios Britanijos politikas tėra girtuoklis.
Profesoriaus teigimu, Churchillio kalbos buvo itin silpnos ir neefektyvios, o žmonės tikrai nebūdavo tokie kvaili, kad nepastebėtų, jog šis lyderiu laikytas politikas manipuliuoja savo oratoriniais sugebėjimais. Bent jau tų žmonių, kurie tai pastebėdavo, tokios politiko kalbos visai neįkvėpdavo.
Savo knygoje „Liūto riaumojimas“ autorius rašo, kad 1940 metais Didžioji Britanija buvo tiesiog parklupdyta ant kelių, o Churchillio kalba daugiau vilties žmonių akyse tikrai neįžiebė.
Ekseterio universiteto profesorius taip pat teigė, kad Churchillio asmenybės autoritetingumas tėra mitas. Anot jo, net anuomet jo kalbos dažnai būdavo laikytos kontroversiškomis ir vertomis kritikos.
„Pirmoji Churchillio kalba, jau būnant Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, tamsiomis 1940-ųjų dienomis neturėjo jokios globalesnės reikšmės“, – sakė akademikas.
Savo knygoje jis bando išsiaiškinti, ar tikrai tiesa, kad šis politikas žmonėms demonstruodamas savo oratorinius sugebėjimus būdavo girtas. R.Toyoe nagrinėja ano laikmečio dokumentus, skaito tuo metu gyvenusių žmonių dienoraščius ir bando „suvesti galus“.
Jis taip pat skaito tuo metu gyvenusios inteligentijos memuarus ir domisi, ką apie Churchillį juose užfiksavo intelektualai. Autorius ieško informacijos, kokią reikšmę tokios kalbos turėjo žmonių elgesiui, kitaip sakant, ar jos paskatindavo visuomenę elgtis drąsiau. Rašytojas pripažino, kad net ir jis pats nusistebėjo gautais rezultatais ir neišvengiamomis išvadomis.
„Aš nenoriu teigti, kad Churchillio kalbos buvo labai blogos, bet, remiantis analizėmis, išklausę politiko žodžių žmonės į namus grįždavo sunerimę arba apimti nerimo. Bet gal nėra ko stebėtis – politiko kalbos būdavo labai „blaivios“ ir paprastos“, – sakė rašytojas.
Parengė Agnė Vasiliauskaitė
