Iš tamsaus dangaus krinta bombos – baltos kaip žvaigždės. Keliu pro pat sodybos langus keldami dulkes žlegsi tankai. Į namus užsukę kareiviai grobia viską, kas vertinga.
Taip karą prisimena Joniškio rajono Ivoškių kaimo gyventoja Onutė Pupinienė, kuri slėptis nuo baisumų su tėvais bėgdavo prie Sirijos krantų.
Suprantama, tai – ne ta Sirija, kuri dabar draskoma krizės. Lietuviška Sirija – vos kelių kilometrų ilgio upė pačiame Lietuvos pakraštyje, kai kur įkišta į melioracijos griovį.
Tačiau karo baisumus Sirijos krantai mena.
Keliu traukė kariuomenės
Kai O.Pupinienė įsijungia televizorių ir per žinias klausosi pranešimų, kas šiomis dienomis vyksta Sirijoje, jai prieš akis iškyla netoli Ivoškių bombarduojamas geležinkelis.
Nors tai buvo beveik prieš septyniasdešimt metų, pensininkei prisiminimus sukelia Sirijos pavadinimas: „Mama prikeldavo naktį: „Kelkis, vaikeli, bombarduoja geležinkelį.” Ir visi bėgdavome iš namų slėptis prie upelio.”
Keliu pro O.Pupinienės namus traukdavo ir rusų, ir vokiečių kariuomenės. Juk čia pat – Latvija, geležinkelis, kuris ne kartą buvo subombarduotas.
Užsukę į turtingų ūkininkų namus, kareiviai grobdavo viską, ką rasdavo vertinga. Išsivedė ir paskutinį gerą arklį, vietoj jo palikę neūžaugą klipatą.
Su juo O.Pupinienės tėvus po karo varydavo aerodromo šalia Meškuičių statyti. Kai arklys jau buvo nusivaręs, liko jo nedidelių kanopų pasagos.
Moteris iki šiol prisimena, kokios jos buvo mažytės.
Vadindavo tiesiog grioviu
O.Pupinienės tėvai buvo turtingi ūkininkai, turėjo 48 hektarus žemės, tad po karo buvo ištremti į Sibirą. Tada Onutei buvo tik šešiolika.
Sibire, Krasnojarsko krašte, ji praleido penkiolika metų. Paskui grįžo į tėvų namus. Jų sovietų valdžia nenugriovė tik todėl, kad didelėje troboje buvo įsikūrusi mokykla. Kitas sodybas nuvertė praūžusi melioracija, pakeitusi ir Sirijos vagą.
O.Pupinienė prisiminė, jog iki melioracijos Sirija buvo daug seklesnė, ją vietos žmonės kartais tiesiog grioviu pavadindavo. Nors po melioracijos ji buvo pavirtusi upe, paskui vėl pradėjo sekti.
Keitėsi ir O.Pupinienės kiemas. Dabar, be namo, jame liko tik didelis tvartas ir klėtis. Nebėra kamaros, malkinės, klojimo, jaujos. Vienus nuvertė vėjas, kitus – buldozeris.
Žemė iki šiol pilna surūdijusių buvusių pastatų vinių.
„Vis galvoju – ar senatvėje žemę savo rankomis paliesiu gražią, švarią?” – klausė 81 metų Ivoškių gyventoja. Dar šį rudenį kaimo senbuvė kraustysis gyventi pas vaikus prie Kauno.
Buvę kolūkiečiai nustemba
O.Pupinienės nuomone, pro jos namus tekantį upelį keistu pavadinimu pakrikštijo koks persikėlėlis, kurių šiuose kraštuose – apstu. Leptelėjo ir prilipo.
Lietuviška Sirija mena ne tik mūšius. Simboliška ir tai, kad upelis įteka į Mūšą.
Skirtingai nei O.Pupinienė, ne vienas Jaučiūnų kaimo gyventojas, „Lietuvos ryto” paklaustas apie Siriją, tik akis išsprogindavo. Nors upelis – prie pat jų namų, šis pavadinimas kaimiečiams girdėtas tik per televiziją, kai žiniose praneša apie kažkur toli besiplieskiantį konfliktą.
Ir tai nenuostabu. Jaučiūnai – buvusio kolūkio gyvenvietė, į kurią žmonės sovietmečiu kraustėsi iš visų pakampių.
Gyvuliams vandens nesemia
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius į šį kraštą atvyko ir paskyrimą gavęs mechanikas Vladas Hurčinas su žmona buhaltere. Dirbo tuomečiame Ivano Mičiurino kolūkyje, vėliau pervadintame Mūšos vardu. Dabar V.Hurčinas ūkininkauja.
53 metų ūkininkas daugiausia augina javus, nors prie Sirijos ganosi jo galvijų banda. Mat žemė prie upelio smėlėta, niekas neužauga.
Vandenį galvijams ūkininkas veža iš namų, nes Sirijoje jų nepagirdysi. Jei gyvulius varysi prie pat upelio, jų kanopos nuardys krantus. O pačiam semti vandenį iš upelio – vargo vakarienė.
Šiam žmogui Sirija – galvos skausmas. Reikės valyti upelio krantus, o talkininkų kaime neprisišauksi. Nors tam buvo skiriama europinė parama, V.Hurčinui ji nepasirodė patraukli. Tad kitąmet krūmokšnius turbūt teks pačiam kirsti.
Kalbininkams keistas pavadinimas neužkliuvo
* Kokia keisto upelio pavadinimo kilmė? Kalbininkai atsakymo į šį klausimą nepateikia.
* Šiaulių universiteto mokslininkės Janina Švambarytė-Valužienė, Nerija Bartkutė ir Sandra Kumžaitė tyrė Gataučių seniūnijos, kuria teko Sirija, toponimų darybą.
* Mokslinio darbo pradžioje išvardytos seniūnijos upės. Didžiausia – Mūša, mažesni upeliai – Kulpė, Tautinys, Sidabra, Vilkiaušis, Voverkis. Sirija net nepaminėta.
* N.Bartkutė ir S.Kumžaitė per ekspediciją Gataučių seniūnijos vietovardžius rinko ir iš gyvosios kalbos. Jauniūnų kaime gyvenantis Kazimieras Aliulis pasakė kone visus ne tik esamų, bet ir buvusių miškelių, upelių, sklypų, tvenkinių ir kitų vietų vardus. Bet apie Siriją taip pat neužsiminė.
* Tik mokslinio darbo pabaigoje, aptardamos seniūnijos vandens telkinių darybą, kalbininkės prisimena ir Siriją. Bet keistas pavadinimas joms neužkliūva.
