Girios ir medžioklės vaizdinys LDK valdančiojo elito savimonėje
Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei jo dvariškių geografinis akiratis XV–XVI a. nuolat plėtėsi, tačiau pastoviu gamtiniu objektu, įsirėžusiu į LDK kilmingųjų sąmonę bei tiesiogiai įtakojusiu jų savimonę, galėtume laikyti girių masyvus, kurie buvo nuolat realiai eksploatuojami.
Dar ikivalstybiniais laikais vienu archaiškiausių tokio eksploatavimo būdų tapo medžioklė, garantavusi apsirūpinimą maistu bei išlikimą. Svarbu pabrėžti, kad XII–XIII a. sandūra yra laikoma riba tarp gentinės ir feodalinės medžioklės periodų.
XIV a. (kaip, beje, ir vėlesniais laikotarpiais) stambiųjų gyvūnų medžioklė tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga ir privilegija, todėl laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo diduomenės stalą. Lietuvos pietrytinėje dalyje – Vilniaus, Kernavės ir Trakų apylinkėse – susiformavus Mindaugo domenui, ir iškilo pirmosios valdovų rezidencijos bei medžioklės pilys.
Greta valdovų ir sritinių kunigaikščių, didelę dalį tarp medžiojančiųjų sudarė pilių įgulos, tačiau paprastų bendruomenininkų racione laukinių žvėrių mėsos būta žymiai mažiau.
XIV a. pagrindinių valdančiojo elito medžioklės dvarų būta Kernavėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Trakuose, Vilniaus apylinkėse (Brodeliškių piliakalnis).
Anot Laimos Bucevičiūtės, žemėlapiuose grafinėmis priemonėmis perteikiamas mentalinėje plotmėje slypintis valstybės erdvės vaizdinys ir jos teritorijos refleksijos pojūtis. XVI a. žemėlapiuose, skirtuose Europai, LDK teritorijoje vaizduojami dideli girių masyvai (kurių tikslaus ploto dėl mastelio neatitikimų apskaičiuoti neišeina) liudija, kad giria to meto valdančiojo elito savivokoje buvo gana reikšminga.
Vėlyvaisiais Viduramžiais bei ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais miškas traktuotas ne tik kaip materialinių gėrybių šaltinis, bet ir kaip mistinių, gydančių galių turinti erdvė, aštrinanti klausą bei regėjimą, išblaškanti blogą nuotaiką ar net ilginanti gyvenimo trukmę.
Nors valstybės politinis centras buvo šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje, anot Povilo Matulionio, mažiausiai 42–45 proc. šios teritorijos XV–XVI a. dengė miškai. Teritorijos miškingumas neliko nepastebėtas ir per LDK teritoriją keliavusių amžininkų Ghilleberto de Lannoy, Petro Dusburgiečio, Jano Długoszo, Sigismundo von Herbersteino, Pilypo Kalimacho, Motiejaus Miechoviečio, Alberto Krantzo, Erasmo Stelos ir kt.
Tiesa, Edvardas Gudavičius pabrėžia, kad XV a. vykusi vidaus kolonizacija pakeitė ankstesnį LDK kraštovaizdį, sumažino miškų ir pelkių plotus, tačiau net ir po to LDK teritorijos miškingumas išliko gana didelis, palyginus su kitomis to meto Vakarų Europos valstybėmis.
Aptariamo laikotarpio literatūriniuose tekstuose ar metraščiuose ekonominė (reikia manyti, ir karinė) krašto galia neretai siejama su vešlių girių ir derlingos žemės teikiamomis gėrybėmis. Antai Bychovco kronikoje plačiai ir vaizdingai aprašomas LDK landšaftas: „Plaukdami Nemunu aukštyn [...] pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų“.
Disponavimas šiomis vertybėmis bei išskirtinės naudojimosi prerogatyvos stiprino politinį valdovo prestižą. Medžioklėse demonstruojamas valdovo ištvermingumas bei jaunatviškumas artikuliavo jo, kaip kario gebėjimus, garantuojančius nuolatinį produkto (medžioklės atveju – laimikio) nusavinimą bei teisę jį dalyti savo valdiniams.
Ši pramoga, reikalaujanti daug ištvermės, istoriografijoje kartais pavadinama „karališkuoju sportu“, formuoja ir įtvirtina Ldk kaip aistringo medžiotojo paveikslą. Antai XVI a. kūręs Husovianas, kurdamas giesmę Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę pasinaudojo literatūra apie Europos šiaurės kraštus bei rusėniška literatūra apie taurus ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą.
Galbūt Vytauto aistra medžioklei iki pat jo mirties, o galbūt noras išlaikyti savo pavaldinių pagarbą bei demonstruoti fizinį pajėgumą35, paskatino Husovianą Ldk Vytauto medžiokles ateities kartoms pateikti kaip valdovams derančios pramogos pavyzdį.
Medžioklė stiprino valdovo padėtį kilmingųjų akyse: „Į pavojus su mumis didžiadvasiai čia veržias karaliai“, o steigiami specialūs medžioklės dvarai ar Ldk pilys be savo pirmapradžių ekonominių ar gynybinių funkcijų turėjo net ir nesant valdovui priminti apie išskirtines valdovo regalijas, demonstruoti kunigaikštiškos valdžios išskirtinumą.
Istoriografijoje įprasta manyti, kad iki XV a. vidurio medžioklė buvusi savita taurumo ir karinių dalykų mokykla, kadangi ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, ugdomas šaltakraujiškumas, mokomasi sudėtingose situacijose suvaldyti žirgą, taip pat įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių bei gyvenimo lauko sąlygomis. Galima tarti, kad neretai tokiu būdu buvo išmokstama ir taktinių karinių manevrų, kurie prireikus galėjo būti pritaikyti ir mūšio lauke.
Dvaro jaunuomenės pratybų realijos atsiskleidžia Husoviano giesmėje apie stumbro medžioklę, kurioje daugeliui vyrų pražūtingos medžioklės nauda grindžiama karinių gebėjimų ugdymu: „Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas“. Galime daryti išvadą, kad vėlyvaisiais Viduramžiais vienu iš valdžios ir valstybės tvirtumo pamatų valdančiojo elito savimonėje vis dar tebebuvo fizinės galios demonstravimas, puikiai atsiskleidžiantis medžioklių metu bei derantis prie riteriško gyvenimo būdo.
Taigi medžioklė (LDK buvusi savotišku riterių turnyrų pakaitalu ar analogu) leido joje dalyvaujantiems kilmingiesiems įsiteikti kunigaikščiui bei padaryti įspūdį medžiokles stebinčioms damoms. Viešai demonstruojami medžioklių trofėjai kūrė valdovo kaip šalies priešų nugalėtojo alegoriją, kai pergalės prieš žvėris buvo suvokiamos tarytum sėkmės būsimuose mūšiuose provaizdis. LDK medžioklės tradicijoje valdovas yra ypatinga, centrinė figūra, jį lydi jo rangą atitinkanti sėkmė, tampanti regima kunigaikštiškos galios išraiška.
XV a. rengtos valdovų medžioklės buvo pramoginio pobūdžio, kadangi būtinybė susimedžioti maisto neslėgė didžiojo kunigaikščio pečių. Priešingai, XV a. yra žinoma visa eilė specialias medžioklės tarnybas turinčių valstiečių, turėjusių aprūpinti valdovo dvarą reikiamais miško produktais bei žvėriena. Reginos Volkaitės-Kulikauskienės Punios piliakalnio tyrimai, kurių metu XV a. sluoksnyje rasta itin daug laukinių stambiųjų žvėrių kaulų, o kailinių žvėrelių medžioklės pėdsakų neaptikta visiškai, taip pat liudija, jog čia rengtos didžiojo kunigaikščio medžioklės buvo pramoginės.
Žinoma, neretai stengtasi suderinti pramogą su ekonomine būtinybe, kadangi LDK gerokai ilgiau nei Vakarų Europoje sumedžiota žvėriena buvo papildomos didžiojo kunigaikščio dvaro maisto atsargos. Tačiau itin svarbu pažymėti, jog pati pramoga XVI a. jau imta sieti su hedonistine gyvensena, o išsilavinimas, mokslas ir dvasinių vertybių puoselėjimas tapo svarbesnis už kūno jėgą bei imtas laikyti valstybės tvirtumo šaltiniu.
Neretai istoriografijoje pabrėžiama, jog jau nuo XVI a. vidurio Ldk medžioklės ėmė prarasti savo taurumą ir vis labiau tapdavo tik valdančiojo elito laisvalaikio pramoga, kai į žvėris imta šaudyti kone pro rezidencijos langus. Šis sampratos pokytis puikiai atsiskleidžia ir Husoviano, ir kitų amžininkų veikaluose, kur kritikuojamas žvėrių žudymas vien dėl pramogos ir malonumo bei vangus pačių kilmingųjų dalyvavimas valdovo organizuojamose medžioklėse.
Antai XVI a. kūręs Mykolas Lietuvis apgailestauja, jog pranyko lietuvių kūno stiprybė ir narsa, kuria pasižymėjo XV a. gyvenę kilmingieji. Ši tendencija dar sustiprėja bėgant laikui. Antai 1752 m. sausio 27 d. organizuotos medžioklės Belovežo girioje metu valdovas ir jo dvariškiai patys joje praktiškai jau nedalyvavo, kadangi 3000 valstiečių ginė žvėris į aptvarą, kurio centre iš anksto buvo pastatyta palapinė medžiotojams, iš kurios ir šaudyta į žvėris.
Tokiu būdu buvo sumedžioti keturiasdešimt du stumbrai, trylika briedžių, neskaitant daugybės kitų žvėrių.
Tačiau minėtas šaltinis mus perkėlė jau du šimtmečius į priekį. Antai XVI a. amžininkai, peikiantys malonumų besivaikančią valdovo gyvenseną, atskleidžia egzistavus (išlikus) ir kitus medžioklės reikšmės aspektus. Pavyzdžiui, giesmėje apie stumbro medžioklę teigiama, jog medžioklės teikiama nauda esanti duali, ji ne tik suteikianti dvasinį pasitenkinimą, bet ir „pamaitinanti“ kūną mėsa.
Toliau Husovianas atskleidžia išskirtinę šios pramogos reikšmė valdovo bei dvariškių gyvenime: „Nes tik medžioklė žvėries visas jų penas tėra“.
Valdovo aistra medžioklei atsiskleidžia ir gyvenimo realijas liudijančiuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, 1534 m. Žygimantas Senasis, buvodamas Rūdninkų medžioklės dvare, atskiru pranešimu įsakė etmonui Jurgiui Mikalojaičiui Radvilai atleisti nuo karinės tarnybos Lieponių ir Valkininkų dvarų laikytoją Andrių Mackevičių, kadangi pastarasis privalėjo dalyvauti valdovo medžioklėje, rengiamoje, anot šaltinio, minėto didžiojo kunigaikščio džiaugsmui.
Galima teigti, jog būtent pasitenkinimas buvo XVI a. valdovo organizuojamų medžioklių siekiamybė, kadangi kupinas džiaugsmo valdovo gyvenimas traktuotas kaip tiesiogiai veikiantis jo pavaldinių gyvenimo kokybę. Vienalaikiuose šaltiniuose medžioklė ir malonumas (rusėn. потеха, потесе) neretai vartojami kone kaip sinonimai.
Valdovo dvariškis Lukas Gurnickis pastebi, jog „žmogus iš prigimties trokšta džiaugsmo ir atgaivos, todėl žmonės išgalvojo šokius, pokylius, bei kitas pramogas akims paganyti [...] įvairius žaidimus, komedijas, tragedijas, šokius [...] dvikovas“, įvairiausių neregėtų žvėrių demonstravimą, medžiokles, derančias „didžiam valdovui“. Minėtame šaltinyje nedviprasmiškai teigiama: „mėgstame tuos žmones, kurie mums smagumą suteikia“.
Nors Ldk organizuojamų medžioklių reguliarumą diktavo ne būtinybė, o dvaro etiketo laikymasis ar nuobodžiaujančiųjų noras prasiblaškyti, medžioklė XVI a. kaip ir XV a. buvo laikoma tauria pramoga, tinkama valdovui ir kitiems kilmingiesiems.
Palankų požiūrį į medžioklę atskleidžia reikalavimai pavyzdiniam to meto dvariškiui. Antai Gurnickis teigia, esą dvariškiui būtina turėti gerus kariui deramus įgūdžius (t. y. mokėti naudotis artimos kovos ginklais, gerai šaudyti iš lanko, deramai jį laikyti, įveikti iki galo pritraukti templę bei mokėti taikliai paleisti strėlę).
Pats autorius pabrėžia šių įgūdžių naudingumą ir lavinimą pramogaujant (t. y. medžiojant), kadangi medžioklė kažkuo panaši į karą. Ir ji tikrai tinkama dvariškiui: „tai tikrai aristokratiška ir pritinkanti dvaro žmogui pramoga; juk ir anie didieji senovės žmonės, kaip žinome iš istorijos, labai ją mėgo. Taigi visais šiais atžvilgiais dvariškis tegu nuo kitų neatsilieka“. Todėl ir nelikus realių karinių pratybų ar ekonominių reikmių tenkinimo funkcijų, XVI a. kilmingiesiems jie išliko aktualūs, medžioklę pirmiausia suvokiant kaip statusą žyminčią deramą laisvalaikio veiklą.
