Griaudėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuvoje siautėjo vokiečiai. Aukštosios mokyklos buvo uždarytos. Veikė tik Vilniaus pedagoginis institutas, rengiantis pradinių mokyklų mokytojus.
Tuo metu jaunuolius, gimusius 1920–1924 metais, vokiečiai siuntė į frontą, o studentai nuo karo tarnybos buvo atleidžiami. Todėl įstojau į Pedagoginį institutą. Pasirinkau dvi specialybes – muziką ir fiziką. Tačiau 1943 metų kovo mėnesį institutą uždarė, o studentus išvijo lauk.
Draugų dėka mane, neblogai mokantį vokiškai ir nusimanantį apie radijo techniką bei muziką, Vilniaus radijo stotyje „Rundfunksender Wilna” priėmė dirbti techniku. Šioje stotyje žinias skaitė buvę nepriklausomos Lietuvos diktoriai gražuolė Irena Oškinaitė ir poetas Kazys Inčiūra.
Lietuviška programa buvo labai trumpa – tik žinios apie „pergalingus” Reicho armijos žygius.
1944-ųjų liepą iš Maskvos į Vilniaus radiją atvyko nauji šeimininkai. Radijo komiteto pirmininke tapo Lietuvos komunistų vadovo Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė, redaktoriais – Zina Erbšteinaitė, R.Levinas, muzikos redaktoriais – Chaimas Potašinskas, Julius Špygelglazas, orkestro vadovu – Abelis Klenickis. Vėliau Radijo komiteto vairą perėmė Juozas Baltušis.
Vyriausiasis diktorius Jonas Miliušis rinko naujus diktorius. Taip į radiją atėjo dirbti ir Janina Navikaitė, vėliau tapusi mano žmona.
Mane paskyrė vadinamuoju tonmeisteriu. Taip tuomet būdavo vadinami garso operatoriai.
Generolas puolė slėptis
Per kiekvieną sovietinės šventės transliaciją mus budriai saugodavo kagėbistai. Jie kruopščiai viską tikrindavo. Bijota, kad kas nors neįneštų kokios nors bombos.
Neduok Dieve, jei Stalino kalbos metu nutrūkdavo garsas! Mes, transliuotojai, tupėdavome sustingę, nes kagėbistų akys kiekvieną judesį galėjo suprasti kaip diversiją.
Kartą Filharmonijoje vyko kažkoks minėjimas, kuris buvo filmuojamas. Prezidiume sėdėjo visa tuometė grietinėlė.
Staiga viena apšvietimo lempa, esanti už prezidiumo stalo, sprogo. Visi sustingo. O vidaus reikalų ministras generolas Juozas Bartašiūnas staiga šmurkštelėjo po stalu.
Kadangi nieko baisaus neįvyko, J.Bartašiūnui teko išlįsti. Visas raudonas generolas vėl klestelėjo į savo vietą. Nuo to laiko buvo uždrausta filmavimo metu naudoti galingesnius prožektorius.
Spruko iš studijos
Kartą vyko rinkimai į sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Pirmuoju kandidatu, žinoma, buvo paskelbtas visų karštai mylimas draugas J.Stalinas.
Buvo žiema. Radijo žurnalistai iš anksto surado „sąmoningą” rinkėją, kuris esą buvo pirmasis balsavęs už J.Staliną, ir atvedė jį į radijo studiją.
Čia išsigandusiam žmogeliui buvo pakištas iš anksto parašytas tekstas. Diktorius J.Miliušis tirtantį svečią pasodino prie įjungto mikrofono ir iškilmingu balsu pranešė, jog dabar kalbės toks ir toks patriotas.
Tai pasakęs J.Miliušis rankos mostu jį ragino: „Skaityk.” O žmogus dreba, bijo mikrofono. Atrodo, prarado žadą.
J.Miliušis, išjungęs mikrofoną, rėkia: „Skaityk, j...mat!” Tačiau žmogelis pašoko ir spruko pro duris.
Ką darė J.Miliušis? Įsijungė mikrofoną ir ėmė dėstyti: „Toks ir toks draugas pasakė, jog jis visą naktį laukė prie rinkimų apylinkės durų, kad pirmas galėtų išreikšti savo meilę visų tautų vadui draugui J.Stalinui.”
Per laidotuves – linksmybės
Puikiai prisimenu 1947-ųjų gegužę vykusias rašytojo P.Cvirkos laidotuves, kurias transliavo radijas.
Pasibaigus gedulingoms kalboms, J.Miliušis į mikrofoną tarė: „Tebūnie tau lengva tarybinės Lietuvos žemelė” ir pamojo man, kad transliacija baigta.
Aš paskambinau į centrinę aparatinę, kad galima leisti muziką.
Po akimirkos išgirdau solistę Jadvygą Petraškevičiūtę dainuojant: „Mano sieloj šiandien šventė! /Skambink, sese, dar linksmiau. /Ei, šalin, vylingos mintys. /Siela džiaugsis dar labiau...”
Pasirodo, muzikos redaktorius J.Špygelglazas paleido ne tą juostelę. Jei tai būtų padaręs ne jis, o mažiau patikimas redaktorius, jam taip lengvai nebūtų pasibaigę.
Muzikos redaktoriai su įrašais dažnai elgdavosi atsainiai. Kartą į redakciją užėjo kompozitorius Jonas Navakauskas ir sako: „Kokia čia jūsų aparatūra? Vakar transliavo mano kūrinį, o aš vos pažinau keletą taktų.”
Mes ėmėme prunkšti į saują – gerai, kad nors tiek pažino.
Mat juostelė buvo paleista iš kito galo – muzika skambėjo nuo pabaigos ir baigėsi pirmaisiais taktais.
Amerika šaipėsi iš klaidos
Buvo ir nemalonesnių atsitikimų. 1948 metų rugpjūčio 31 d. tuomečiame Leningrade mirė vienas svarbių Sovietų Sąjungos veikėjų Andrejus Ždanovas.
Vilniaus radijo rusų diktorė užsimiegojusi po žodžių „mūsų mylimas draugas” vietoj „Ždanovas” automatiškai pasakė „Stalinas”.
Visi rengę transliaciją iš siaubo neteko žado. Tačiau šis gandas buvo paskleistas ketvirtą valandą ryto, kai radijo klausydavosi tik cenzoriai – Glavlitas.
Kadangi diktorė buvo partijos narė, ši jos klaida stebuklingu būdu praėjo beveik nepastebėta.
Kitą kartą, taip pat paryčiais, mašininkė, spausdindama žinių tekstą, suklydo ir parašė, kad Maišiagaloje vykusiame valdžios palaikymo mitinge dalyvavo 50 tūkst. gyventojų vietoj 5000. Diktorė J.Navikaitė taip ir perskaitė.
Vilniečiai, kurie sugebėdavo pasiklausyti sovietų trukdomo „Amerikos balso”, išgirdo pašaipų komentarą – esą komunistai jau tiek prisimelavo, kad pasigyrė, jog mažame miestelyje į mitingą susirinko net 50 tūkstančių gyventojų!
Valdžios pakalikai negirdėjo šios „Amerikos balso” laidos. Būtų lėkusi iš darbo ir mašininkė, ir diktorė. Tikriausiai – net į Magadaną.
Susmuko prie pulto
Radijo komitete buvo simfoninis orkestras, kuriam diriguodavo A.Klenickis. Kartais pakviesdavo ir kitų dirigentų.
Prie dirigento pulto įdomiausiai elgdavosi kompozitorius Balys Dvarionas. Kartais jis palikdavo pultą, atsisėsdavo ant kėdės, o orkestras toliau grodavo savarankiškai.
Kartą kantatą apie Staliną turėjo diriguoti kompozitorius J.Tallat-Kelpša.
Į transliaciją jis atėjo negaluodamas. Nors jam buvo patarta nediriguoti, kompozitorius patarimų nepaisė.
Prasidėjo kantatos transliacija. Iškilmingiausioje kūrinio vietoje, kai turėjo nuskambėti „didysis vardas Stalino sugriaudėjo perkūnais”, išgirdau keistą bildesį. Orkestras nutilo.
Iš aparatinės pro langą žvilgtelėjau į salę ir išvydau orkestrantus, keliančius nugriuvusį dirigentą. Išjungiau mikrofonus. Kantata Stalinui taip ir nebuvo atlikta iki galo. Po kelių dienų kompozitorius buvo palaidotas.
Iš pastangų – šnipštas
Penktaisiais darbo Vilniaus radijuje metais man buvo primygtinai patarta stoti į Komunistų partiją. Atsisakiau paaiškinęs, jog mano tėvai buvo buožės. Po poros savaičių buvau atleistas, o vietoj manęs priėmė atvykėlį iš Maskvos.
1950 metais pradėjau dirbti į Vilnių perkeltoje Lietuvos kino studijoje.
Neakivaizdiniu būdu baigiau studijas Leningrado kinematografijos institute ir įgijau inžinieriaus-garso operatoriaus specialybę.
Dabar, kai garso įrašymo technika tapo tokia moderni, prisimenu savuosius darbo įrankius.
Dar Radijo komitete dirbdamas „tonmeisteriu”, pirkdavau šokoladinių saldainių, kad iš sidabrinio popierėlio pagaminčiau svarbiausią mikrofono detalę, priimančią simfoninio orkestro skleidžiamus garsus.
Ne ką geresnė technika buvo ir Lietuvos kino studijoje. Tačiau mūsų kūrybinis gyvenimas buvo pilnas iššūkių ir įdomus.
Kartą valdžia nutarė pastatyti pirmąjį spalvotą stereofoninį lietuvišką filmą apie Lietuvos dainų šventę.
Į „Žalgirio” stadioną buvo atvarytos trys mašinos, vadintos „tonvagenais”. Garsas iš trijų skirtingų vietų buvo įrašomas į tris juosteles.
Visiems garsams sukomponuoti teko važiuoti į Maskvą. Tai atlikau „Mosfilm” kino studijoje, tačiau stereoefektą išgirdome tik mes su režisieriumi tame pačiame „Mosfilm”.
Kai filmą atvežėme į Vilnių, kino teatre „Pergalė” susirinko visas partinis elitas. Tačiau stereoefekto jie taip ir neišgirdo.
Tais laikais geriausias Lietuvos kino teatras neturėjo gerai veikiančios garso stereofoninės aparatūros.
Garsus maestro
Petras Lipeika gimė 1923 m. rugsėjo 11 d., 55 metus dirbo garso režisieriumi radijuje, televizijoje, Kino studijoje.
Jis įrašė garsą kelioms dešimtims dokumentinių, trisdešimčiai vaidybinių filmų, tarp kurių: „Moteris ir keturi jos vyrai” (1983 m., rež. Algimantas Puipa), „Velnio sėkla” (1979 m., rež. A.Puipa), „Nesėtų rugių žydėjimas” (1978 m., rež. Marijonas Giedrys), „Mano vaikystės ruduo” (1977 m., rež. Gytis Lukšas ), „Perskeltas dangus” (1974 m., rež. M.Giedrys), „Laimingas laimės neradęs” (1973 m., rež. Algirdas Araminas), „Herkus Mantas” (1972 m., rež. M.Giedrys) „Maža išpažintis”, (1971 m., rež. A.Araminas), „Vyrų vasara” (1970 m., rež. M.Giedrys).
Už filmų „Kai aš mažas buvau” (1968 m., rež. A.Araminas), „Paskutinė atostogų diena” (1964 m., rež. Arūnas Žebriūnas), „Eglė žalčių karalienė” (1965 m., rež. Algimantas Mockus) garsinį apipavidalinimą Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldovos kino festivaliuose P.Lipeika yra pelnęs pirmojo laipsnio diplomus.
