Po poros metų susipažinau ir su šios tokių lietuviškų veido bruožų, tik labai tamsių akių moters bendravarde teta, grynakrauje lietuve Danute Silickaite-Jones, atskridusia aplankyti dukterėčios iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Teksaso. Bet apie viską nuo pradžių.
Nepriklausomybės gynėjui gimtinėje duonos neužteko
Danutės Silickaitės-Jones tėvynė – Lietuva. Jos tėvas Jonas Silickas, Vinco Silicko ir Antaninos Lopetaitės sūnus, gimęs 1896 m. Steigviliuose (Linkuvos valsčiuje, Pakruojo r.), – kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, buvęs Joniškėlio apskrities apsaugos štabo įgaliotinis, vėliau Lietuvos kariuomenės 9 pėstininkų pulko karo valdininkas.
J.Silickas 1921 m. vienoje Kauno bažnyčių susituokė su kaimyne Julija Bičkūnaite (Emilijos Poželaitės ir Ignato Bičkūno dukterimi, gimusia 1898 m. Steigviliuose). Jiedu, gyvendami Vilkaviškyje, susilaukė dviejų vaikų – Jono (1921) ir Danutės (1924).
Duktė, tuo metu buvusi visai mažutė, tiksliai nežino, kas tada atsitiko, bet tėvas apie 1926-uosius turėjo pasitraukti iš Lietuvos kariuomenės.
J.Silickas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, mokėjo lenkiškai, jo žmona Julija – mokytoja, mokėjo vokiškai ir rusiškai.
Bet jiems, pakankamai išsilavinusiems ir diplomuotiems, darbo tarpukario Lietuvoje neatsirado. Kelio atgal į Lietuvos kariuomenę taip pat nebuvo, nors išlikę dokumentai rodo, kad oficialiai buvo atsisveikinta tvarkingai, be jokių priekaištų.
Po visą „smetoninę“ Lietuvą važinėję ir į darbus užsienyje verbavę agentai sugundė J.Silicką laimės ieškoti Brazilijoje.
Palikęs žmoną su dviem mažamečiais vaikais jos brolio Juozo Bičkūno namuose Palangoje, 1927 m. buvęs karininkas išplaukė laivu į Santus uostą. Po poros metų, 1929-aisiais, iš paskos, per Vokietiją, į Braziliją atvyko ir šeima.
Laimės paieškos svetur
Svečioje šalyje J.Silickas iš pradžių dirbo įvairiausius darbus. Kai prasidėjo ekonominė krizė, jis išvyko ieškoti pagalbos į JAV, kur gyveno jo žmonos Julijos trys broliai ir pusbrolis. Lietuvis Amerikoje išgyveno pusantrų metų.
Paskui J.Silickas grįžo atgal į San Paulą (Brazilija). Deja, čia jis susirgo veido neuralgija. Kęsdamas didžiulius skausmus, lietuvis nebegalėjo dirbti. Septynerius metus buvęs karininkas prižiūrėjo vaikus, rūpinosi namais, o dirbti teko žmonai. Julija puikiai mokėjo vokiškai, dirbo turtingų vokiečių šeimose vaikų guvernante. Bet šeima labai skurdo.
Galiausiai vienas brazilų gydytojas sugebėjo numarinti lietuvį kankinusį veido nervą ir J.Silickas pradėjo dirbti didelėje alaus gamykloje. Jau buvo pradėjęs dirbti ir sūnus Jonas, ir 16-metė duktė Danutė, baigusi vokišką vienuolių medicinos seselių mokyklą bei privačiame prestižiniame amerikiečių koledže įgijusi sekretorės profesiją, puikiai mokėjusi anglų ir portugalų kalbas, kiek pramokusi prancūzų (tuo metu ji uždirbo daugiau, nei jos tėvas). Materialiai šeimos gyvenimas pagerėjo.
Jonas jaunesnysis, tuo metu tapęs vienos statybų įmonės bendraturčiu ir sutaupęs pakankamai pinigų, nupirko žemės Parana žemėje (Brazilijos teritorija suskirstyta žemėmis), o kavos plantaciją kūrė Jonas Silickas vyresnysis. Ten tuo metu buvo džiunglės, pavojinga. Toli nuo miestų, nuo medicininės pagalbos. Pradžia buvo labai sunki.
Per dešimt metų tėvas pastatė kelis namus, pasodino kavamedžius. Trūko žinių, patirties... Kavamedžiai vaisius veda tik kas trejus metus. Pagaliau jie pražydo. Deja, užėjo šalnos ir pakando žiedlapius, sunaikino būsimą derlių. Po trejų metų pasikartojo tas pats. Nebuvo lemta. Teko plantaciją parduoti ir grįžti atgal į San Paulą.
Visą savo gyvenimą J.Silickas yra aprašęs. Ir gyvenimą Lietuvoje, kovas už nepriklausomybę, ir laimės svetur paieškas. Rankraštis liko pas dukterį Danutę. Ji norėtų išversti jį į portugalų, anglų kalbas.
Jonas jaunesnysis, lankydamasis vienoje brazilų šeimoje, susipažino su seserimis Silene ir Cybelle. Jam iš pradžių labiau patiko Cybellė, bet ši į jį nė skersa nežiūrėjo.
Likimas lėmė Jonui atkreipti dėmesį į Silenę. Jiedu susituokė, gimė šeši vaikai (viena jų – D.Silickas-Čepas), du vaikaičiai (deja, ne visi jie yra gyvi). Kartu Jonas ir Silenė išgyveno apie 60 metų. Silenė visą gyvenimą buvo įsimylėjusi savo vyrą. Jonas Silickas mirė 2011 m., jo žmona dar gyva.
Brazilijoje, netoli San Paulo esančiame San Žoze dos Kamposo mieste, stovi šeimos namas, bet jis labai didelis, todėl jame gyvenantis Danutės brolis Juozas Vytautas jį nori parduoti ir nusipirkti mažesnį.
Geriausias laikas – senatvė
Jono ir Julijos duktė Danutė Silickaitė-Jones, sulaukusi 21-erių, ištekėjo už amerikiečio.
Pamečiui gimė trys vaikai. 1951 m. dėl darbo reikalų vyras turėjo grįžti į JAV, kartu ir Danutė su vaikais.
Skaudančia širdimi lietuvaitė iškeliavo iš antrąja gimtine tapusios Brazilijos. Šeima Amerikoje gyveno taip sunkiai, jog Danutė grįžti aplankyti savo tėvus tegalėjo tik po dešimties metų.
Moteris savo santuoką vadina nesėkminga, tad nenuostabu, kad vos sulaukusi, kai vaikai tapo savarankiški ir paliko namus, po 29-erių bendro gyvenimo metų išsiskyrė su vyru. Ir tuoj pat grįžo į į išsiilgtąją Braziliją.
Būdama 51-erių, Danutė atvertė naują gyvenimo puslapį. Ji gyveno vėl su tėvais, juos karšino, kiek reikėjo (Julija Silickienė mirė 1984 m., sulaukusi 86-erių, senasis Jonas Silickas – 1995-aisiais, būdamas 99 metų).
Danutė dirbo mokytoja – mokė pas ją į namus ateinančius brazilus anglų kalbos. Ji pagaliau buvo laisva. Niekada negyvenusi viena, moteris mėgavosi ta laisve. Mėgstanti bendrauti Danutė vieniša nesijautė, nes turėjo daug draugių, čia pat gyveno brolis, jo vaikai. O vyrų jai nebereikėjo.
Tačiau atėjo diena, kai Danutei vėl teko grįžti į JAV. Sveikata ėmė šlubuoti, ir pati automobilio nevairuojanti moteris pajuto, kad dideliame mieste jai vienai gyventi – jau per sunku.
Penkiolika metų pasimėgavusi gyvenimu Brazilijoje, D.Silickaitė-Jones dabar gyvena pas dukrą Juliją Teksaso valstijoje, Denisono mieste. Netoliese įsikūręs vyriausiasis sūnus Paulas (buvęs pilotas, dabar jau pensininkas – dėl jo tarnybos vienoje JAV avialinijose Danutė gali po visą pasaulį skraidyti nemokamai). Tik mylimiausias vaikas, pagrandukas Jonas, įsikūrė kitame JAV gale, Šiaurės Karolinoje.
„Aš esu labai laiminga. Man niekas nerūpi, galiu džiaugtis gyvenimu. Dievas davė dar sveikatos šiek tiek. Dabar ramu, galiu dar aplankyti gimines, Lietuvą“, – paklausta, ar yra laiminga senatvėje, atsakė D.Silickaitė-Jones.
89-erių sulaukusi moteris taip ir neperprato ilgaamžiškumo paslapties. Vaikystėje Danutė buvusi ištižusi, silpna. Ir vėliau niekada negalėjo pasigirti sveikata, o dar ta jaunystė kvailystė – vis nepavalgiusi laiku, vis įsimylėjusi, nemieganti, dūsaujanti. Ir taip sunkiai gyveno, tiek vargo – atrodė, jau va, va, pagaliau praturtės, bet ne, nebuvo lemta.
Į Europą atviliojo lietuvių kalba
Lietuvos kariuomenės karininko vaikaitė Dana Silickas-Čiapas gimė Brazilijoje. Vaikystė prabėgo San Paule, lietuvių kolonijoje. Augo lietuviškoje aplinkoje, lankė lietuvišką bažnyčią, šoko lietuviškų tautinių šokių kolektyve, buvo skautė. Nors ir motina buvo išmokusi lietuviškai, bet gimtoji Danos kalba – portugalų.
Namuose buvo švenčiamos lietuviškos Kalėdos su plotkelėmis, kūčiukais, Velykos su margučiais, silke, raugintais kopūstais ir agurkais (senelis Jonas raugdavo agurkus – tokių skanių Dana daugiau niekur nėra valgiusi).
Buvo tradicija per didžiąsias bažnytines šventes į bažnyčią eiti apsirengus tautiniais drabužiais. San Paulo Šv.Juozapo bažnyčioje šv.Mišias lietuviškai laikydavo lietuvis kunigas. Daug metų lietuvių parapijos vikaru išdirbo kunigas Antanas Saulaitis („Tas kunigėlis – labai geras tipelis. Šventas tipelis“, – savo stiliumi, juokdamasi apibūdino Dana, šį žodį perėmusi iš savo buvusio, kiek hipiuoti mėgusio vyro).
Grįžus iš bažnyčios, namuose laukdavo šventinis stalas. Per Velykas mama išvirdavo košės, papjaustydavo kumpio, agurkų. Ateidavo kitų lietuvių, daužydavo kiaušinius. Tėvas, parsinešęs iš bažnyčios švęsto vandens, pašventindavo namų kertes. Tada visi sėsdavo prie stalo.
Prisiminė Dana ir lietuvišką vaikystės duoną: „Buvo juoda ir kažkas saldaus viduje... Nežinau, kas...“
Koldūnus, kugelį, cepelinus gaminti Dana išmoko iš savo mamos, kuri, savo ruožtu, to buvo išmokusi iš savo anytos Julijos. Lietuvė močiutė išmokė nerti vąšeliu. Dana jaunystėje mokėjo austi ir tautines juostas: „Dvi juostas nuaudžiau per savo gyvenimą. Man buvo labai gražu“, – prisipažino moteris.
Dana labai mėgsta baletą. Šešerius metus – nuo 9 iki 15 metų – mokėsi klasikinio baleto San Paulo municipalinėje mokykloje. „Mėgstu šokti, nesvarbu, ką,“ – sakė D.Silickas-Čepas, Brazilijoje šokusi lietuvių šokių ansamblyje „Nemunas“.
1979 m. 17-metė Dana atvažiavo į Anglijoje vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Tuo pačiu pakeliavo po Europą. Apsilankė ir Frankfurte prie Maino (Vokietija).
Kunigas Antanas Saulaitis pasiūlė pasilikti mokytis lietuvių kalbos netoliese, Hiutenfelde esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje.
Taip Dana tapo gimnazijos laisvąja klausytoja. Čia ji sutiko savo būsimą vyrą Petrą, irgi pusiau lietuvį (tėvas – lietuvis, motina – vokietė). Gimė sūnus Aleksandras. Taip Dana Vokietijoje ir liko.
Nors Brazilijoje buvo pradėjusi studijuoti inžineriją, mokanti portugalų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbas, Dana dirba jau per 30 metų pardavėja-kasininke viename Liudvigshafeno prekybos centre. Kodėl nesiekusi mokslų, karjeros čia? Tiesiog taip išėjo.
Santuoka iširo, vos 20-metį peržengęs sūnus Aleksandras, motinos Aleksu vadinamas, pasitraukė iš gyvenimo. Jiedu buvę labai artimi. Liko tik jo, gabaus menui, paveikslai ant sienų. Sunkiai išgyveno jo mirtį Dana. „Kai išėjo sūnus, viduje viskas mirė, – prisimena skaudžią netektį patyrusi moteris. – Bet dabar jau atgimsta. Vėl noriu bendrauti.“
Vokietijoje likusi viena, Dana ilgisi kažko artimo, savo. Vasaros pradžioje – po penkerių metų – pagaliau vėl aplankė gimtąją Braziliją. Ką tik abi su teta Danute grįžo iš Lietuvos, kurioje Dana, seniau nė sykį nebuvusi, dabar per porą metų lankėsi jau antrą kartą. Lietuva traukia
Danutė Silickaitė-Jones gimtinę aplankė triskart. Nors ji beveik nesidomi dabartiniu Lietuvos gyvenimu, bet traukia atmintyje išlikusios vietos – Palanga, Birutės kalnas, Gintaro rūmai.
Vilniuje gyvena pusseserė Laima Skrebutėnaitė–Zurbienė, rašytojo Algimanto Zurbos žmona. Jos motina Marytė Silickaitė-Skrebutėnienė (1906-1954) ir Danutės tėvas Jonas Silickas – brolis ir sesuo. JAV su niekuo nebendravusi lietuviškai, pradėjusi susirašinėti su pussesere, skaitydama A.Zurbos knygas, Danutė vėl prisiminė lietuvių kalbą. Dabar, kiekvienąkart apsilankiusi Lietuvoje, būtinai susitinka su bičiule – kalboms nebūna galo.
Daug giminių gyvena Pakruojo, Panevėžio krašte. Šių metų birželį Anapilin iškeliavo pusbrolis Juozas Bičkūnas (1917-2013). Dana jį matė vienąkart. Prieš porą metų su vaikystės drauge Beatriče Bacevičiūte, dabar gyvenančia Hiutenfelde (Heseno žemė, Vokietija), būdamos Lietuvoje, apsilankė ir Panevėžyje. J.Bičkūnas, tada buvęs jau 94-erių, sutiko atvykėles su duona ir druska. Dana jį prisimena: „Labai mielas tipelis!“ Ir nusijuokia, puikiai suprasdama, kad lietuviškai šis žodis nelabai tokiame kontekste vartotinas.
Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, tos trobos, kurios viename gale porą metų prieš paliekant Lietuvą gyveno D.Silickaitė-Jones su mama ir vyresniu broliuku, vietoje dabar svečius traukia kavinės „Pajūrio žibintas“ ir „Aido švyturiai“. Kažkada ten stovėjusi troba priklausiusi Danutės mamos broliui Juozui Bičkūnui (1887-1975). D.Silickaitė-Jones prisimena praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio pabaigoje ten stovėjusias vilas „Meilutė“ ir „Banga“.
1930 m. įkurtas alaus restoranas „Meilutė“ – vienas pirmųjų Lietuvos pajūryje. Sovietų valdžia visą ten buvusį nekilnojąmąjį J.Bičkūno turtą nacionalizavo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1995 m. pastatai grąžinti paveldėtojams. Nežinia, kaip sklandžiai vyko senojo J.Bičkūno turto dalybos trims vaikams su šešiais vaikaičiais, tačiau dabar „Meilutės“ vietoje veikiančią kavinę „Aido švyturiai“ valdo J.Bičkūno vaikaitės Violetos vaikaitis Aidas Jurkštas. Grąžinus turtą, iš pradžių Violeta ten įkūrė kavinę „Jūros tiltas“. 1998 m. A.Jurkštui įkūrus bendrovę, kavinė pervadinta ir tapo „Jūros užeiga“.
A.Jurkštas aistringai domisi švyturiais, juos piešia, svajoja išleisti enciklopediją „Baltijos jūros švyturiai“. Kol kas jo piešiniai, kada nors tapsiantys enciklopedijos iliustracijomis, porą kartų buvo eksponuoti parodose Klaipėdoje. Vykdydamas projektą „Aido švyturiai“, A. Jurkštas 2010 m. dar kartą perkrikštijo ir savo kavinę. Vilos „Banga“ vietoje veikianti kavinė „Pajūrio žibintas“ priklauso senojo J.Bičkūno vaikaičiui Augenijui Povilaičiui.
Kai rugpjūtį Dana ir jos teta Danutė lankėsi Palangoje, norėjo susitikti su giminaičiu A.Povilaičiu. Deja, jo nebuvo. Užtat susitiko ir pasikalbėjo su Danos pussesere, A.Jurkšto močiute Violeta. Išeivės labai nori bendrauti su likusiomis Lietuvoje giminėmis.
Norėtų gyventi savo tėvo žemėje
Dana svajoja nors porą metų pagyventi Lietuvoje – nori labiau pažinti savo tėvo gimtinę. O gal ir pasilikti čia visam.
„Lietuvoje buvau mažai, tik porą kartų, bet ten viskas artima, sava“, – prisimena lietuviško kraujo turinti Vokietijos brazilė.
Nors ji tėvyne laiko Braziliją, bet traukia Lietuva: čia šaknys. Tiesa, Lietuvą įsivaizdavo truputį kitaip. Manė, tėvo gimtinę ras senoviškesnę, žymiai skurdesnę – tokią, kokią pažino iš senelių pasakojimų vaikystėje. Tokios modernios tikrai nesitikėjo pamatyti.
Dana nustebo važiuodama autostrada iš Kauno į Palangą – tokios geros nebuvo mačiusi gimtojoje Brazilijoje. Atrodė, kad yra kokioje Švedijoje ar Suomijoje. Ir Klaipėda labai šiuolaikiška. Pirmąkart apsilankiusi su drauge B.Bacevičiūte, apsistojo „Klaipėdos“ viešbutyje.
Atskridusi į Lietuvą, Dana visada išsinuomoja automobilį ir juo keliauja. Aplanko gimines pajūryje, nuvažiuoja į Panevėžį, Pasvalį – iš ten kilę abu seneliai. Turi ką veikti ir Vilniuje.
Mokanti keletą kalbų, mėgstanti bendrauti Dana, jei apsigyventų Lietuvoje, norėtų tapti gide ir padėti užsienio turistams pažinti Lietuvą. Bet visų pirma, žinoma, tektų ją pažinti pačiai ir pagilinti savo lietuvių kalbos žinias.
