Vieną seniausių, bent jau pagal datą, sostinės vėjarodžių galima pamatyti Vilniaus universiteto Observatorijos kiemelyje.
Tai palyginti nedidelis vėjarodis, savo forma primenantis pražiotus, dantytus nasrus. Jame galima įžvelgti žodį MARIA ir skaičius 1697. Viršutinę jo dalį vainikuoja kryžius.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę didysis Observatorijos bokštas buvo papuoštas nauja heraldine vėtrunge, kurioje matomas universiteto steigėjo Valerijono Protasevičiaus herbas – dvi paauksuotos žvaigždės ir pusmėnulis, taip pat jėzuitų ordino monograma IHS ir kryžius.
Sprendžiant iš išlikusių senovinių piešinių, vis perstatomą vakarinį Observatorijos bokštą vėliavėlės formos vėjarodis puošė ir anksčiau, tačiau beveik visą XX a. bokštas stūksojo be savo vėtrungės.
Sumeistravo naują vėtrungę
Dviem savotiškais vėjarodžiais pasižymi Šv.Teresės ir Šv.Arkangelo Mykolo varpinių bokštai.
Pirmasis išsiskiria trimituojančio angelo figūrėle, antrasis – su demonu kovojančio arkangelo Mykolo vėjarodžiu.
Kai kurie senamiesčio vėjarodžiai iškelti virš pastatų sovietų laikais, tačiau jie puikiai dera prie viduramžiškos miesto atmosferos.
Prie Šv.Ignoto bažnyčios prigludęs buvęs jėzuitų vienuolyno pastatas (Šv.Ignoto g. 4) papuoštas nuostabiu ragą pučiančio ir ant gulsčios strėlės sėdinčio berniuko vėjarodžiu, kuris, sprendžiant iš datos, virš nedidelio varpinės bokštelio iškeltas 1983 metais.
Gali būti, kad šis vėjarodis iškilo senojoje ankstesnės vėtrungės ar kokio kito statinio puošybos elemento vietoje, tačiau informacijos apie tai nėra.
Pritaikė prie stiliaus
1984 metais ant Vilniaus bastėjos (Bokšto g. 20) stogo buvo pritvirtinta vėtrungė su vartuose stovinčio šarvuoto viduramžių kario siluetu – tai labai tinka šiam XVII a. pradžios gynybinės paskirties statiniui.
Bastėja – vienas iš nedaugelio mūrinės sostinės sienos, kuri kadaise juosė miestą iš visų pusių, fragmentų.
Nuo 1987 metų bastėjoje, dar vadinamoje barbakanu, pradėjo veikti senovinės ginkluotės muziejus, o visus pastaruosius nepriklausomybės metus čia vyko restauravimo darbai.
Pilies gatvėje stūksantys neobarokiniai Signatarų namai (Pilies g. 26) išsiskiria vėjarodžiu su 1895 metų data, tačiau pats pastatas minimas dar XVII a., kai priklausė Vilniaus burmistrui A.Škotui.
Vėliau statinys kentėjo nuo gaisrų, keitėsi jo šeimininkai, jis buvo perstatomas.
1914 m. čia savo veiklą pradėjo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinis komitetas.
1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą.
Skirtas Žečpospolitos kariams
Nedideliu metalinę dvišakę vėliavėlę primenančiu vėjarodžiu vainikuotas ir pastatas, esantis Pilies g. 34. Dabartinę savo išvaizdą statinys įgavo pačioje XX a. pradžioje, tačiau ankstyvoji jo istorija siekia XV–XVI amžių sandūrą. Beveik du amžius šis namas priklausė Vilniaus siuvėjų cechui, po to – sostinės laikrodininkams.
Lukiškių aikštę ir to paties pavadinimo kalėjimą jungiančioje J.Savickio gatvėje vienas gyvenamųjų namų (J.Savickio g. 11) turi vieną gražiausių sostinėje – sparnuoto husaro vėjarodį, primenantį šį elitinį Žečpospolitos karių luomą.
Senąjį vėjarodį galima įžvelgti ir kai kuriose senosiose vietovės nuotraukose.
Pats pastatas kadaise priklausė vadinamajam Kražių kompleksui arba Montvilos kolonijai, kuri 1911 metais pradėta statyti turtingo Vilniaus visuomenės veikėjo Juozapo Montvilos vardu pavadintos draugijos iniciatyva. Buvo norima palyginti nebrangiais butais aprūpinti to meto vidurinės miestiečių klasės atstovus.
Taip buvusioje dykvietėje prie pat Lukiškių aikštės išaugo savotiškas kvartalas, traukiantis praeivių akį ir šiandien.
Ženklą turėjo ir aludariai
Ant vieno buvusios XIX a. vidurio Vilhelmo Šopeno alaus daryklos pastato (Aludarių g. 1/Pakalnės g. 2), buvusios salyklinės, puikuojasi vėjarodis su 1860 metų data ir visų pasaulio šalių kryptimis.
Kadaise turtingo pirklio V.Šopeno įkurta alaus darykla buvo viena didžiausių mieste, o vėliau ir vienintelė Vilniuje, kuriai 1944 metais suteiktas „Tauro“ pavadinimas.
Tačiau nuo 2006 metų alus čia jau nebeverdamas: didieji sostinės aludariai savo veiklą perkėlė į kitą miestą, sklypas su visais statiniais parduotas užsienio investuotojams, tad pastatų, o kartu ir vėjarodžių, likimas lieka neaiškus.
Nesunaikino net sovietai
Netoli Žaliojo tilto, pačioje Kalvarijų gatvės pradžioje (Kalvarijų g. 1), išsiskiria neįprastas, senovinę pilaitę primenantis neogotikinis statinys – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmai. Juose dabar įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga.
XIX amžiaus pabaigoje gydytojas H.Raduškevičius šioje vietoje įsigijo sklypą ir pradėjo statyti ištaigingą pilaitę, kuri vėliau nekart keitė šeimininkus ir savo paskirtį.
Kadaise čia veikė avalynės fabrikas, vėliau įsikūrė stiklių įmonės administracija, dar vėliau – sovietų karinis dalinys. Rūmai ir vartų arkos stulpai papuošti keliais vėjarodžiais su statybos data (1895 m.) ir kitomis dekoratyvinėmis detalėmis.
Dalies paveldo neišliko
Dar kelis caro laikus menančius vėjarodžius su datomis galima pamatyti šiose Vilniaus vietose: Kaštonų g. 1/Vasario 16-osios g. 15 (1901 m.), Jogailos g. 9/A.Smetonos g. 1 (puošnus vėjarodis su pasaulio krypčių rodykle ir 1893 m. data), Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1 (dekoratyvinis nesisukiojantis vėjarodis su 1905 m. data).
Tikėtina, kad kadaise mūsų sostinėje vėjarodžių buvo kur kas daugiau, tačiau jie neišliko.
Ant prie pat Halės turgavietės esančio pastato (Bazilijonų g. 3) styro nykstantis vėjarodis, arba, tiksliau sakant, to vėjarodžio liekanos.
Palyginti neseniai prie pat Vokietijos ambasados stovintį XIX a. pabaigos–XX a. pradžios geltonų plytų pastatą (Z.Sierakausko g. 15) puošė vėtrungė, o dabar jos nebėra.
Metų metus senasis bokštelio vėjarodis buvo smarkiai pakrypęs, todėl tikriausiai dėl saugumo teko jį demontuoti. Senų vėjarodžių galėjo būti ir kitose Vilniaus vietose, nes dažnai tenka atkreipti dėmesį į tarsi vėjarodžiams statytus stogo bokštelius, bet be pačių vėjarodžių.
Įrengia ir šiais laikais
Vis dėlto miesto istorija nestovi vietoje ir graži vėtrungių tradicija kartais atgimsta.
2009 metais ant tuomet vis dar statomų Valdovų rūmų stogo buvo iškelta didelė vėtrungė su stilizuotu Vyčiu ir iškalta data.
Praėjo vos keleri metai, ir Valdovų rūmai daugeliui jau neįsivaizduojami be šio puošybos atributo. Taip savo amžių pradėjo skaičiuoti naujasis miesto vėjarodis.
O paskutinėmis rugsėjo dienomis skulptorius Kęstutis Musteikis atkūrė XVIII amžiaus vėjarodį ir jį užkėlė ant namo Literatų ir Pilies gatvių sankirtoje.
Ši vėtrungė – nelabai vykusi italų tapytojo Guido Reni paveikslo kopija. Vaizduojamas arkangelas Mykolas, koja užmynęs nugalėtą Liuciferį.
Vėjarodžių mada siekia antikos laikus
Vėtrunge arba vėjarodžiu vadinamas vertikalus įtaisas su ant jo pritvirtinta laisvai besisukančia horizontalia strėle arba vėliavėle, kuri skirta ne tik vėjo krypčiai nustatyti, bet dažnai atlieka ir puošybos funkcijas.
Pirmosios paprasčiausios vėtrungės pradėtos naudoti senojoje laivyboje. Tai galėjo būti prie stiebo pritvirtinta paprasta medžiagos skiautė, vėliavėlė arba juosta, padedanti greičiau nustatyti vėjo kryptį ir pasirinkti tinkamą navigacijos sprendimą.
Iš antikos laikų pasiekia žinios apie Atėnuose statytą Vėjų bokštą, kuris buvo papuoštas vėtrunge, vaizduojančia jūrų dievą Tritoną.
Skandinavų vikingai ant savo laivų tvirtindavo ne tik medžiagines vėtrungių funkciją atliekančias vėliavėles, bet ir kaltinius, mitinėmis pabaisomis dekoruotus vėjarodžius, kuriems buvo suteikiama ir religinė, magiškoji prasmė.
Viduramžių Europoje vėtrungėmis pradėti puošti bažnyčių ir pilių bokštai, miestų rotušės, turtingesnių miestiečių namai.
Vakarų bei Šiaurės Europos bažnyčių vėjarodžiai dažniausiai papuošti gaidžio – krikščionybės, aušros ir atgimimo simboliu, miestų rotušių vėtrungės – kokiu nors vietos legendų personažu (pavyzdžiui, paslaptingasis Senojo Tomo vėjarodis Taline), o turtingesnių miestiečių namai – giminių herbais ir kitomis puošybos detalėmis.
Iš vėjarodžių krypties miestiečiai spręsdavo, kada į uostą įplauks užjūrių pirkliai, o kada patogiausia siųsti į jūrą savus, vėjarodžiai galėjo nemažai papasakoti apie pastato istoriją, neretai buvo tikima, kad jie saugo statinius nuo gaisro, žaibo ir kitų nelaimių, o kai kurios vėtrungės netgi pateko į Europos tautų pasakas.
