Šiais laikais tiek žiūrovų sulauktų nebent pasaulio krepšinio čempionatas, jeigu finale žaistų Lietuvos ir JAV rinktinės ir lietuviai akivaizdžiai pirmautų. Tada su sportu milžiniško dėmesio sulaukęs renginys bendro turėjo tik tiek, kad vyko Vilniaus sporto rūmuose.
Į steigiamąjį suvažiavimą 1988-aisiais spalio 22-ąją Vilniaus sporto rūmuose susirinkusi visuomeninė organizacija, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, iš tiesų buvo alternatyvi komunistams politinė partija. Tai suprato ir patys sąjūdiečiai, ir dauguma komunistų, ir okupacinės administracijos vadovai Vilniuje, ir net jų viršininkai Maskvoje.
Susirinko Sporto rūmuose
Vienas Sąjūdžio lyderių Romualdas Ozolas portalui lrytas.lt sakė, jog suvažiavimas vyko tautinio atgimimo vedlių ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) medaus mėnesį: LKP vadovu vietoj Maskvai nuolankaus Rimgaudo Songailos buvo išrinktas reformų šalininkas, „tautinis komunistas“ Algirdas Brazauskas.
Būtent su jo palaiminimu pavyko palyginti lengvai iš tuometės okupacinės valdžios gauti leidimą faktinei opozicijai steigiamąjį suvažiavimą anuomet didžiausioje, prestižinėje erdvėje – Vilniaus sporto rūmuose.
Į suvažiavimą atvyko 1021 delegatas iš visų Lietuvos kampelių. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip be mobiliųjų telefonų, socialinių tinklų buvo galima taip greitai rasti vietas apgyvendinti iš regionų atvykusius delegatus, greitai spręsti organizacinius sunkumus, natūraliai iškylančius masinių renginių metu.
Viešbučius sostinėje tada buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, vietų ten nuolat trūko.
Siūlė transportą ir butus
„Žmones anuomet buvo užvaldžiusi gerumo, savitarpio pagalbos dvasia. Vilniečiai skambindavo į Sąjūdžio būstinę Gedimino pr. 1, siūlydavo apgyvendinti svečius savo namuose. Siūlydavo savo automobilius, jei reikėdavo svečius, suvažiavimo delegatus kažkur nuvežti“, - prisiminė buvęs Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizacinio štabo pirmininkas Alvydas Medalinskas.
Pagal socialinę padėtį suvažiavime vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia buvo mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.
Kovo 11-osios akto signataras, anuomet – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas Vaišvila prisimena savotišką to laikmečio atmosferą, pažymėtą sąmonės lūžio ženklais.
„Nors kalbėjome apie suverenitetą SSRS ribose, ekonominį savarankiškumą, daugeliui sąjūdininkų, ypač jaunų, ir Lietuvos žmonėms buvo aišku, kad turime omenyje nepriklausomybę, ieškome kelių jai pasiekti“, - prisiminė Z.Vaišvila.
Jaunimo ir „senių“ trintis
Iki šiol tautinio atgimimo veteranai neturi vieningos nuomonės, kaip vertinti anuomet Kauno sąjūdiečio Rolando Paulausko išsišokimą – kaip provokaciją ar raginimą atsisakyti veidmainystės.
R.Paulauskas netikėtai išėjo į tribūną ir paklausė, maždaug: „Ar kalbame apie suverenitetą SSRS ribose, ar apie nepriklausomybę?“
Tada kilo didelis triukšmas, į tribūną iššoko nuosaikiosios Sąjūdžio linijos lyderis Vytautas Petkevičius, R.Paulauską pavadinęs provokatoriumi, avantiūristu. V.Petkevičius karštai tikino, jog Lietuva trokšta būti persitvarkiusios, demokratinės SSRS dalimi.
Sąjūdžio veteranai pripažįsta, jog anuomet dalis jų tikėjo, jog iš komunistinės SSRS įmanoma sukurti demokratinę konfederaciją, kurioje Rusija nebūtų visiška dominantė, o tik didelė, patogi rinka.
Provokacija ar tiesus žodis?
Kaip sakė A.Medalinskas, tokių iliuzijų jau suvažiavimo metu neturėjo Sąjūdžio jaunimas: jis pats, Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila. Juos rėmė ir radikaliai nusiteikę kauniečiai. Ir ne tik jaunimas: ryžtingai kauniečių pozicijai už atsiskyrimą nuo SSRS suvažiavime didelę įtaką turėjo priešsovietinio judėjimo veteranas Algirdas Patackas.
Vis tik anuomet pernelyg drąsus atrodęs R.Paulausko iššūkis – kalbėkime ne apie suverenitetą, o apie nepriklausomybę – iki šiandien kelia prieštaringų minčių.
R.Paulauskas po nepriklausomybės atkūrimo veikė jau nugrimzdusioje į praeitį Tautos pažangos partijos gretose. Vėliau iš aktyvios politikos pasitraukė, viešoje erdvėje pasisakė kaip ES kritikas, tautininkas, gyrė Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Baigėsi medaus mėnuo
Sąjūdis suformavo savo valdžios struktūras – išrinko Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą. Vienas konkretus vadovas nebuvo išrinktas. Pagal Sąjūdžio Seimo rinkimų rezultatus galima spręsti, kurie Sąjūdžio veikėjai buvo populiariausi. Daugiausia balsų surinko R.Ozolas, Kazimiera Prunskienė ir Vytautas Landsbergis.
1988-ųjų spalis, kurio metu vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, buvo paskutinis šio judėjimo ir LKP medaus mėnuo. Jis baigėsi lapkritį, po LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijos, kai A.Brazausko šalininkai nesiryžo paremti Estijos, paskelbusios respublikos įstatymų viršenybės sąjunginių įstatymų atžvilgiu.
Tada per televiziją anuomet labai populiarus rašytojas V.Petkevičius pasakė kalbą, pasmerkęs Sąjūdžio „karštakošius“ ir išdėstęs mintį, jog visur ir visada reikia klausyti A.Brazausko.
„Tai reiškė Sąjūdžio skaldymą. Vidinė vienybė baigėsi, iškilo lyderio, kuris prisiimtų atsakomybę, problema“, - sakė Z.Vaišvila.
V.Landsbergio kelias į valdžią
Kodėl Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku buvo išrinktas V.Landsbergis, nors jis pagal balsavimo rezultatus buvo tik trečias?
R.Ozolas prisiminė, jog kilus skandalui dėl Estijos, SSRS oficiozo „Izvestije“ puslapiuose pasirodė piktas straipsnis, kuriame rašoma, kad Sąjūdyje valdžią užgrobė „nacionalistinė Landsbergio gauja“.
„Dabar tikslai nepamenu, bet, atrodo, Algimantas Čekuolis pasiūlė – jeigu Maskva visus šunis karia ant V.Landsbergio, tai gal jis tegul ir būna pirmininku. Nuvažiavome pas Vytautą ir įkalbėjome imtis Sąjūdžio Tarybos pirmininko posto. Pagal susitarimą, po pusmečio aš jį turėjau pakeisti. Bet vėliau viskas susiklostė kitaip“, - prisiminė R.Ozolas.
A.Medalinskas mano, jog po steigiamojo suvažiavimo prasidėjusiam Sąjūdžio skaidymuisi turėjo įtakos ir V.Petkevičiaus, ir V.Landsbergio asmeninės savybės. Vis tik A.Medalinskas linkęs manyti, kad V.Landsbergio pergalė lyderių dvikovoje buvo teigiamas dalykas, išsprendęs Lietuvos laisvės bylą mūsų tautai palankia linkme.
„V.Landsbergis 1988-aisiais nebuvo radikalių žingsnių šalininkas, laikėsi bendradarbiavimo su reformistine LKP dalimi linijos. Radikaliu jis iš esmės tapo po 1990-ųjų kovo 11-osios“, - sakė A.Medalinskas.
Parduos iš varžytinių
Vilniaus sporto rūmai, matę į laisvę tautą vedusio Sąjūdžio gimimą, dabar atrodo liūdnai. Jie aptrupėje, šaukte šaukiasi remonto. Rūmų užkaboriuose prieglaudą randa valkatos, girtuokliai.
Jie vienu metu priklausė Vladimiro Romanovo verslo imperijai. Po Ūkio banko žlugimo rūmai atiteko Šiaulių bankui. Šiuo metu vyksta rūmų vertės nustatymo procedūros. Kai bus nustatyta kaina, atliktos ekspertizės, istorinį Lietuvos posūkį menantys rūmai planuojami parduoti iš varžytynių.
