Šiurpinanti nauja holokausto tyrinėtojos Wendy Lower knyga „Hitlerio furijos“ atskleidžia tūkstančių moterų, prisidėjusių prie Adolfo Hitlerio vykdomos politikos, veiklą. Autorė praminė šias moteris „pagrindinėmis holokausto liudininkėmis“.
Šviesiaplaukė 23 metų namų šeimininkė Erna Petri, grįždama namo iš parduotuvės, pastebėjo neįprastą vaizdą: šalikelėje, paklaikę iš baimės, spietėsi šeši pusnuogiai berniukai. Moteris buvo ištekėjusi už SS karininko, todėl iš karto suprato, kad tai – žydai, pabėgę iš traukinio, vežusio juos į koncentracijos stovyklą.
Erna buvo dviejų vaikų motina, tad nedvejodama parsivedė išbadėjusius ir raudančius mažylius namo, nuramino ir pavalgydino. O tada išsivedė šešetą į mišką, sustatė eile priešais duobę ir vieną po kito negailestingai sušaudė.
Tokia šizofreniška tyros širdies motinos ir šaltakraujiškos žudikės kombinacija mums yra tikra mįslė, kurią savo knygoje, išleistoje remiantis daugelį metų tyrinėtų archyvų medžiaga, atskleidžia W.Lower. Šie mįslingi įvykiai, aprašyti knygoje, paliko kruvinus pėdsakus jau ir taip šiurpą keliančioje Trečiojo reicho istorijoje.
Ernos protas, be jokios abejonės, buvo aptemęs. Holokausto tyrinėtoja, profesorė W.Lower savo knygoje „Hitlerio furijos“ atskleidžia dešimties tūkstančių (daugiau, nei anksčiau buvo manyta) Vokietijos moterų indėlį į nacistinį režimą. Ji aprašo masiškai vykdytą siaubingą ir kruviną tų moterų veiklą, kurią, kaip anksčiau manėme, atlikti sugebėtų tik nedaugelis stipriosios lyties atstovų.
Vyriški nusikaltimai
Holokaustas paprastai būdavo traktuojamas kaip vyrų vykdytas nusikaltimas - juk dauguma nuteistųjų Niurnbergo bei kituose karo teismuose ir būdavo vyrai. O moterų, prisidėjusių prie šio siaubo, buvo vos keletas – tai visiems gerai žinomos koncentracijos stovyklų sargybinės Irma Grese, Ilse Koch ir kelios kitos. Tačiau šių sargybinių elgesys buvo toks siaubingas, kad vargu, ar kam šautų į galvą jas vadinti moterimis – šioms asmenybėms labiau tiko „pabaisų“ ar „pamišėlių“ vardai.
Nacistinė Vokietija buvo vyrų pasaulis. Dauguma moterų, A.Hitlerio paliepimu, apribojo savo veiklą ties „Kinder“, „Küche“ ir „Kirche“ – vaikais, virtuve ir bažnyčia. Todėl, prireikus prisiimti atsakomybę už Trečiojo reicho karaliavimo metu įvykdytus nusikaltimus, iš vandens jos išlipo sausos. Vis dėlto, anot W.Lower, tai visiška nesąmonė. Net jeigu Vokietija tais laikais ir buvo valdoma vyrų, nereiškia, kad moterys neturėjo būti nuteistos už nusikaltimus.
Ironiška, kad slaugės pirmosios įsipainiojo į šį blogio voratinklį. Vos tik naciams paėmus valdžią ir paskelbus arijų rasės grynumo ideologiją, jos, prisikrovusios prijuostes morfijaus buteliukų ir adatų, išžudė visus neįgalius ir protiškai nestabilius pacientus.
Pauline Kneissler , dirbusi Grafenecko eutanazijos centre Pietų Vokietijoje, apvažinėdavo visas psichikos sveikatos įstaigas, kasdien surinkdama apie septynias dešimtis pacientų. Visi surinktieji Grafenecke būdavo numarinami dujomis. Pauline teigimu, šis metodas nebuvo toks jau blogas, juk „numarinimas dujomis kančių nesukelia“.
Tuo pat metu, akušerės išdavė visą Vokietijos moterų kartą, pranešinėdamos apie dar negimusių kūdikių ir naujagimių defektus, rekomenduodamos abortą, eutanaziją bei moterų sterilizaciją.
Pagrindinės holokausto liudytojos
W.Lower teigia, jog moterys darė žiaurius gyvenimo ir mirties sprendimus, griaudamos visus moralinius įsitikinimus. Galiausiai riba buvo peržengta: arijų rasės gryninimas privedė prie masinio žydų naikinimo. Žydai buvo priešai, o jų naikinimas – vienintelis galimas šios problemos sprendimo būdas, štai kuo tikėjo milijonas moterų. Tačiau visos jos neigė įvykius, vykstančius po pat jų nosimi, dėl to autorė jas ir praminė „pagrindinėmis holokausto liudytojomis“.
Baisiausias smurtas buvo vykdomas A.Hitlerio užgrobtose rytų teritorijose. Mažiausiai pusė milijono jaunų moterų prisijungė prie kolonizacijos proceso, tapo genocido bendrininkėmis.
Sekretorės buvo pačiame nacių vykdomų žmogžudysčių centre: jos spausdino įsakymus žudyti ir išsamiai aprašinėjo tų įsakymų rezultatus. Nauda, gaunama atliekant pareigą valdžiai, užmerkė jų akis.
Bet kaip įmanoma, laisvalaikiu rengiant gamtoje iškylas, nekreipti dėmesio į pylimus, slepiančius masines kapavietes, tą gerkles graužiantį pūvančių lavonų kvapą? Kieno drabužius ir kitą nuosavybę, pagrobtą iš getų ar konfiskuotą stovyklose bei žudymo vietose, jos parsinešdavo namo? Knygos autorė tai vadina „didžiausia organizuoto plėšikavimo kampanija“, o vokietės buvo pagrindinės šios „kampanijos“ pasipelnytojos.
Administratorės šaudė malonumui
Dar didesnį indėlį į šią nusikalstamąją veiklą atnešė administratorės. Liselotte Meier, pavyzdžiui, glaudžiai bendradarbiavo su savo pasipūtusiu viršininku, SS karininku. Jie buvo beveik neišskiriami: L.Meier jį lydėdavo į visus šaudymo „vakarėlius“, medžiodavo ir žudydavo žydus savo malonumui.
L.Meier organizuodavo susitikimus su paskirtais žydų budeliais ir jiems pranešdavo, kuris žydas gyvens, o kuris turi mirti. Ji kuriam laikui apsaugojo gyvybę žydei, dariusiai jai šukuoseną. Viena L.Meier bendradarbių atitolino kitos žydės mirties nuosprendį vien tam, kad toji užbaigtų megzti jos užsakytą megztinį.
Administratorės atliko ir kitą svarbų vaidmenį. Po kiekvienos žudymo operacijos prisigėrę SS vyrai ieškojo paguodos moterų draugijoje: po masinės egzekucijos jiems reikėjo patenkinti savo seksualinius poreikius arba tiesiog išsiverkti ant moteriško peties. Kad palengvintų vyrams darbą, moterys netgi rengė jėgas grąžinančių užkandžių stalą, kuriuo tie džiugiai naudodavosi per pertraukas tarp egzekucijų.
Vis dėlto žudančios moterys, dažniausiai SS karininkų žmonos, buvo dar baisesnės ir menkesnės už draugiją palaikančias. Anksčiau minėtoji Erna Petri buvo viena tokių.
Dar viena SS karininko ir koncentracijos stovyklos komendanto žmona, Lisel Willhaus, mėgdavo sėdėti balkone ir šaudyti į žydų belaisvius. Vera Wohlauf sėdėdavo šalia savo vyro sunkvežimyje, vežančiame žudikus į miestą, o ten, turgaus aikštės viduryje, negailestingai plakdavo kiekvieną bandantį priešintis ar nuleipusį saulės kaitroje. Tuo metu ji laukėsi.
Specializacija – vaikų žudymas
Sekretorė Johanna Altvater (Fraulein Hana) žydų geto likvidavimo metu lyg koks „galvijų piemuo“ baksnojo žydų vyrus, moteris ir vaikus, lipančius į sunkvežimį.
J.Altvater, dirbanti regiono komisarui Wilhelmui Westerheide'ui, įsiveržė į pastatą, naudojamą kaip laikina ligoninė, tiesiai į vaikų palatą, ir perbėgo šaltomis akimis kiekvieną lovoje gulintį vaiką, tada vieną jų griebė, nusitempė į trečiame aukšte esantį balkoną ir išmetė tiesiai ant šaligatvio. Tą patį ji padarė ir su kitais vaikais. Dauguma mirė, o išgyvenę buvo sunkiai sužeisti.
J.Altvater specializacija, ar, kaip prasitarė vienas išgyvenusiųjų, „šlykštus pomėgis“ – vaikų žudymas. Ji dažnai prisiviliodavo vaikus saldumynais, o kai tie pribėgę pražiodavo burnas, J.Altvater nušaudavo juos iš paslėpto mažyčio šautuvo. Kartą ji pamojo vienam mažyliui, o jam priėjus, sugriebė už kojų ir pradėjo daužyti į sieną lyg kokį dulkėtą kilimėlį. Tada numetė negyvą vaiką jo tėvui po kojomis. Vėliau duodamas parodymus nužudyto vaiko tėvas pareiškė dar neregėjęs tokio sadizmo ir niekada negalėsiąs to pamiršti.
Netoli masinio žudymo vietos, kur suvaryti geto gyventojai laukė mirties nuosprendžio, komisaras W.Westerheide'as ir jo įgaliotiniai šventė su vokietėmis. Puotautojų tarpe buvo ir sekretorė J.Altvater. Visi jie gėrė ir valgė tiesiog ten, kur buvo ir dar bus pralietas kraujas. Fone grojanti muzika susiliedavo su šaudymo garsais: retkarčiais kuris nors vokietis pakildavo nuo stalo ir, nuėjęs į žudymo vietą, nušaudavo kelis belaisvius. Tada lyg niekur nieko grįždavo į puotą.
Smurtas prieš vaikus buvo dar vienos moters firminis ženklas. Josefine Block, gestapo pareigūno žmona ir kelių vaikų motina, mėgdavo užpulti belaisvius. Vieną kartą jai šitaip siautėjant, maža mergaitė kreipėsi į ją, maldaudama pasigailėjimo. „Aš tau padėsiu!“ - pareiškė J.Block ir, sugriebusi mergaitę už plaukų, pradėjo ją daužyti kumščiais, tada nutrenkė ant žemės ir spaudė jos galvą tol, kol mergaitė mirė.
Vilties netekę žydai dažnai kreipdavosi į J.Block, prašydami pagalbos, tikėdamiesi, jog ši jauna motina juos užjaus. Bet savo vaikų vežimėlį ši moteris naudodavo žydams trankyti. Sakoma, kad taip ji nužudė vieną mažą žydų vaiką.
Liko nenubaustos
Toks elgesys – tikras žmogiškumo įžeidimas ir baisiausia, kad už daugelį nusikaltimų taip ir liko neatsiskaityta. Vis dėlto, Erna Petri buvo išimtis – kalėjime ji praleido per 30 metų. Bet kitos minėtos moterys buvo arba išteisintos, arba paleistos po apklausos.
Visų moterų gynyba teismuose buvo vienoda: pasislėpusios po bejėgės silpnosios lyties atstovės kauke, jos kaltino vyrus. „Aš buvau tik sekretorė“, - teisinosi J.Altvater. Milijonai moterų, prisidėjusių prie šių šlykščių įvykių, po karo tiesiog lyg niekur nieko gyveno toliau, lyg Hitlerio era būtų buvusi vien baisus košmaras, kuris, visiems prabudus, tapo pamirštas.
Tačiau gili žaizda lieka. Daugelis moterų aktyviai dalyvavo „nacių vakarėlyje“ ir tikrai ne visos galėjo būti nekaltos liudininkės.
W.Lower teigimu, tikėjimas, jog smurtas nėra moteriška savybė ir kad moterys nesugeba įvykdyti masinių naikinimų, suteikia viltį, kad bent pusė žmonijos sugebės išsaugoti gėrį: apginti vaikus ir užtikrinti gerą ateitį. Tačiau šitoks moteriškų galimybių menkinimas sukuria klaidingą įspūdį. Bent pusė milijono moterų buvo holokausto liudininkės ir netgi prisidėjo prie jo. Nacistinis režimas subūrė jaunų, pajėgių toleruoti, inicijuoti bei vykdyti smurtą, moterų būrį. Jos, žinoma, šį faktą paneigė. „Bet genocidas yra tiek vyrų, tiek moterų reikalas. Tereikia suteikti „progą“, ir jos mielai įsitrauks net į pačią kruviniausią veiklą“, - teigia W.Lower.
Visiems, manantiems, jog šiandien situacija yra visiškai kitokia, reikėtų pabandyti įsivaizduoti Sirijoje vykstančius siaubus. Galbūt kaip tik dabar koks nors pareigūnas grįžta namo pas savo žmoną, tempdamas paskui save kruviną žudymo šešėlį, o ji nušluosto jam nuo kaktos prakaitą lygiai taip pat, kaip moterys darydavo ir A.Hitlerio laikais. Mums visiems reikėtų įsidėmėti svarbią pamoką: holokausto žiaurumai nėra tiesiog košmaras, iš kurio mes visi seniai pabudome ir kurį pamiršome. Panašūs dalykai iki šiol egzistuoja tarp mūsų, reikia tik plačiai atmerkti akis.
Parengė Jana Piepolytė
