Apie ką šioje knygoje pasakojama, kuo ji gali sudominti išrankų skaitytoją ir kodėl ji išėjo būtent dabar – po operacijos praėjus 10 metų? Šiuos klausimas portalas lrytas.lt uždavė knygos autoriui S.Maliauskui.
– Tai daugiau dokumentinė atsiminimų knyga ar tikrais faktais paremtas grožinis pasakojimas?
– Sakyčiau, dokumentika. Knygoje visus įvykius aprašiau taip, kaip mačiau ir supratau. Nesistengiau kažko pagražinti, išaukštinti ar atvirkščiai – sumenkinti ir įžeisti. Žinoma, tai tėra mano subjektyvi nuomonė ir galbūt aš ne viską teisingai galėjau įvertinti. Tačiau nieko nedariau specialiai.
Šią knygą pavadinčiau atsiminimų knyga ir tikrais faktais paremtu pasakojamu apie karius, kurie yra mūsų visuomenės dalis, tačiau ne visi sveiki iš Irako grįžo namo…
– Kokiam skaitytojų ratui skirta jūsų knyga?
– Nežinau, ar būtų galima apibrėžti konkretų ratą skaitytojų, kuriems ji skirta. Nesistengiau savo knygos pritaikyti konkrečiam skaitytojui. Manau, kad knygą skaitys ir ten buvę kariai, ir žmonės, kuriems įdomi Lietuvos kariuomenė, o gal net ir musulmonų kultūra besidomintys skaitytojai. Knygoje kalbu ir apie kultūrų bei religijų skirtumus, mums neįprastas gamtos sąlygas
– Prisimenate įvykius karo metu. O kas jums pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Labiausiai man įstrigo karštis ir dykumos. Stebino vietinių apranga, elgesys, papročiai, skorpionai ir cigarečių pakelio dydžio vorai bei vabalai. Mes įpratome užduotis vykdyti su visa karine apranga ir ginklais esant daugiau nei penkiasdešimties laipsnių karščiui, o vakare „atvėsus“ iki trisdešimties laipsnių mums jau būdavo šalta. Nusileidus saulei miestuose ir dykumoje prasidėdavo tikrasis Irako gyvenimas, iš urvų į medžioklę išsiruošdavo skorpionai ir kitokie padarai. Tada tekdavo saugotis ne vien priešiškų jėgų, bet ir gamtos priešų.
– Kodėl apie tai rašote tik po dešimties metų? Ar per tą laiką nepamiršote dalies įvykių?
– Būdamas Irake visos misijos metu aš kone kasdien rašydavau dienoraštį. Tad atkurti ir knygoje išdėstyti įvykių seką nebuvo sudėtinga. O tiek laiko nesiryžau visko suguldyti į knygą, nes paprasčiausiai netikėjau savo jėgomis. Mane padrąsino kolegos Ernesto Kuckailio knyga „Trispalvio erelio skrydis“. Supratau, kad vis dėlto išleisti knygą apie Lietuvos kariuomenės karius yra visiškai realu. Juk mes jau turime kovinės patirties, o atsiminimai gali būti rašomi ne vien partizanų.
Kita vertus, po įvykių praėjo 10 metų – tai juk jubiliejus, graži proga išleisti knygą. Ši knyga galės būti kaip atsiminimas visiems operacijoje „Irako laisvė“ dalyvavusiems kariams ir tiems, kurie nuoširdžiai laukė, kad kovotojai grįžtų sveiki ir gyvi.
– Už ką buvote atsakingi Irake jūs ir jūsų kovos draugai?
– Mūsų pėstininkų būrys vykdė apsaugą – objektų, konvojų, karo belaisvių, svarbių asmenų. Atsakomybės ribos buvo labai plačios. Saugojome vandens ir naftos pumpavimo stotis, asmenis, vykdėme vietovės ir objektų žvalgybą, žmonių ir transporto priemonių patikrinimus, sulaikymus.
Aš pats buvau ryšių seržantas. Atsakiau už ryšių priemones dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Taip pat kaip ir kiti kariai vykdžiau ir kitas užduotis.
Turėdamas misijų patirties kiek galėdamas padėjau visų lygių vadams ir kariams vykdyti užduotis. Ne kartą pagelbėjau būrio kariams angliškai įvairiausiais klausimais bendraujant ir su koalicijos partneriais (danais, britais, amerikiečiais, slovakais), ir su irakiečiais. Be to, esu kvalifikuotas sprogdintojas-išminuotojas, todėl konsultavau būrio karius, ką daryti susidūrus su ISU (improvizuoti sprogstamieji užtaisai. – Red.) ir standartinėmis minomis.
– Kada bijojote labiausiai?
– Labiausiai ir mane, ir kolegas slėgė nežinomybė. Kadangi į Iraką įžengėme kaip pirmasis kovinis Lietuvos pėstininkų būrys, nežinojome, su kuo teks susidurti. Kaskart iš pagrindinės bazės dykumoje į gyvenvietes ir objektus vykdavome pasiruošę blogiausiam atvejui – susidūrimui su priešiškai nusiteikusiais, gerai ginkluotais ir motyvuotais kovotojais. Dauguma gyventojų susitikus sveikindavosi nuoširdžiai šypsodamiesi, mojuodami rankomis ir šaukdami „hello Lituani“ (sveiki lietuviai). Tačiau tarp jų buvo ir tokių, kurie nestodavo su mumis į atvirą kovą, dažniausiai tik sutemus primindavo, kad jie čia pat…
– Ar dar kartą važiuotumėte į tokią misiją?
– Taip, tik remčiausi kitokiais nei anuomet motyvais. Dabar tokio tipo operacijos mūsų kariams nebėra naujiena.
– Jeigu reiktų pasakyti tris dalykus, kuriuos jūs išmokote šioje misijoje, kas tai būtų?
– Sužinojau, kas yra tolerancija, pasitikėjimas ir kantrybė.
Gavau unikalios patirties ir žmogiškąja, ir karine prasme.
– Gal galite trumpai papasakoti kokią nors kuriozinę situaciją, kuri jums kainavo daug nervų, bet buvo juokinga?
– Vieną rytą prie mūsų saugomo civilių ir karių bendradarbiavimo grupės pastato vartų atėjo trys vietiniai vyrai ir pareiškė, kad vakar mūsų kariai konfiskavo jiems priklausantį visureigį „Toyota“. Paprašyti pateikti automobilio nuosavybės dokumentus, jie pareiškė, kad jų neturi ir negali turėti, nes visureigį paėmė iš savivaldybės kiemo. Paklausti, kodėl jie pavogė visureigį, šie paaiškino taip – savivaldybės nėra, vadinasi, nėra ir savininko, o kadangi jie visureigį paėmė pirmieji, jis teisėtai priklauso jiems. Ilgai ir kantriai teko aiškinti, kad jie nėra savininkai. Vėliau dažnai pasijuokdavome prisiminę, kaip šie vyrai tapo savivaldai priklausančios „Toyota“ savininkais.
Dar buvo atvejis, kai ilgai ir sunkiai bandėm surinkti naują palapinę su aliuminio korpusu, bet iki smėlio audros nespėjom jos prikalti metaliniais kuolais prie žemės, tad palapinę nunešė į dykumą – tiek ją ir tematėm. Gaila buvo pastangų, bet skrendanti palapinė atrodė įspūdingai.
– Kai kas sako, kad kariai tokiose misijose tik gauna gerą atlyginimą, o parako net nepauosto. Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
– Neneigsiu, kad atlyginimai misijose didesni. Tačiau kariuomenėje nuolat būna laisvų vietų, todėl visi norintys gauti „gerą atlyginimą“ ir išvažiuoti į misijas yra laukiami. Manau, visiems, kurie dalyvavo operacijose Irake, to „parako“ užteko.
– Ačiū už pokalbį.
