Rasų kapinėse palaidoti žymūs įvairių tautų visuomenės veikėjai, tačiau šįkart – ne apie juos.
Į Rasas norisi pažvelgti kiek kitokiu aspektu – atkreipti dėmesį į simbolines detales, kurios, grožintis ištaigingais šio kultūros objekto statiniais ir masyviais antkapiais, neretai praslysta pro akis, kaip ir bendroji jų simbolika.
Tvoros – sena tradicija
Tradiciškai visos arba bent jau dauguma kapinių yra aptvertos tvora ir norint į jas pakliūti reikia žengti pro vartus.
Kapinių aptvėrimas tvoromis – sena tradicija. Taip mirusiųjų pasaulis tarsi atskiriamas nuo gyvųjų pasaulio, ir žmonių sąmonėje ši atskirtis visuomet turėjo sakralinę prasmę.
Kapinės – tai tarsi savotiški vėlių pasaulio ploteliai gyvųjų žemėje, kuriuose galiojo savos elgesio taisyklės, tvyrojo išskirtinė atmosfera, juose buvo nepatariama užsibūti saulei nusileidus ir be reikalo drumsti mirusiųjų ramybę.
Rasų kapines juosia kalvomis ir pakalnėmis nusidriekusi mūrinė tvora, o pagrindinis įėjimas veda pro neogotikinius raudonų plytų vartus smailiomis viršūnėmis.
Kaip ir kiekvienos kapinės, Rasos turi savo vingiuotas gatves, kuriose buvo palaidoti žinomi ar mažiau žinomi visuomenės veikėjai ir ne tokie garsūs paprasti miestiečiai.
Kolumbariumai buvo nugriauti
Savotišku istoriniu Rasų kapinių centru galima laikyti teritoriją aplink pagrindę kapinių koplyčią ir grįstą taką nuo didžiųjų vartų jos link.
Čia stovi ištaigingiausi mauzoliejai ir antkapiai, čia daugiausia ir reikšmingų simbolinių detalių.
Tradicija laidoti žmones šalia artimiausių giminių atsirado prieš daugybę amžių, tad Rasose gausu kilmingų giminių laidojimo rūsių ir koplyčių.
Kadaise čia stūksojo ir keli didžiuliai penkiaaukščiai kolumbariumai, tačiau XX amžiuje dėl avarinės būklės jie vienas po kito buvo nugriauti.
Akį traukia koplyčios
Netoli vartų esantį Gimbutų šeimos mauzoliejų puošią herbas su Gediminaičių stulpais ir karūna virš jų.
Nors ši pavardė, be jokios abejonės, yra baltiškos kilmės, žemiau herbo užrašas „Gimbutų šeimos karstai” – lenkų kalba.
Apžiūrint Mančinskių koplyčią į akis krinta du puošybos elementai. Tai smėlio laikrodis, nenuilstamai bėgančio laiko, gyvenimo šiame pasaulyje laikinumo simbolis, ir akmeninės iš akmeninių aukurų kylančios liepsnos, kurios liudija sielos ir tikėjimo nemirtingumą bei amžinąjį gyvenimą po mirties.
Šalimais palaidoti mirę Jėzuitų ordino nariai, tai skelbia lotyniškas užrašas po masyviu kryžiumi.
Viena gražiausių kapinėse yra harmoningai prie kalvoto Rasų peizažo deranti neobarokinė keliaaukštė Vileišių giminės koplyčia, prie kurios jau mūsų laikais buvo pritvirtintas granitinis Gediminaičių stulpais puoštas Signataro stulpelis, liudijantis, kad čia palaidotas 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis.
Kitas toks pat stulpelis yra prie lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, ant kurio antkapio iškalti gražūs žodžiai apie lietuvių kalbą ir lietuvišką dvasią.
Ant antkapių – ir herbai
Pagrindinė XIX a. statybos Rasų kapinių koplyčia, kartais ne visai tiksliai vadinama bažnyčia, išsiskiria puošybos elementais.
Kadangi koplyčios varpinės statybą finansavo žymus to meto Vilniaus gydytojas Hilarijus Raduškevičius, buvo pasirūpinta, kad pastatą iš kelių pusių puoštų Raduškevičių giminės herbas, kuriame vaizduojama kryžiumi vainikuota trišakė bažnytinė vėliava.
Tyrinėjant koplyčios fasadą galima pamatyti ir kitų simbolių: trigubas dekoratyvinio ornamento apvijas ar stilizuotą dobilo lapą, kurių simbolika siejama su Švč.Trejybe ir daugelyje religijų reikšmingu skaičiumi 3.
Daug simbolikos ant Rasų kryžių ir antkapių. Kai kurie antkapiai pažymėti alfos ir omegos – visko pradžios ir pabaigos simboliais, religinėmis monogramomis, šventųjų atvaizdais.
Muzikantų kapus puošia kanklių atvaizdas, kunigų – liturginė taurė ir Šventasis Raštas.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į kilmingų praeities giminių herbus – pasagas, kryžius, strėles, liūtus, pusmėnulius ir žvaigždes, kurių kapinėse nėra labai daug (kol nebuvo sugriauti kolumbariumai, jų tikriausiai buvo daugiau). Senosios heraldikos pavyzdžiai kapinėms suteikia tam tikro aristokratiško orumo, o kur ne kur sutinkamos pagoniškos lietuviškos saulutės – tradicijų tęstinumo ir sakraliosios simbolikos įvairovės pojūtį.
Medis – nutrūkusi gyvybė
Neretai galima pamatyti sugriautos kolonos, nupjauto medžio motyvą – tai simbolizuoja nutrūkusią gyvybę, nebaigtus gyvenimo darbus ir tai, kad mirtis nesirenka nei vietos, nei laiko.
Sutinkami ir medį imituojantys giminių kryžiai, kurių nukirstos šakos tikriausiai reiškia mirusius šeimoje.
Nepaisant liūdnos simbolikos, kryžius – medžio kamienas – bendras, tad nukirstos apatinės šakos neturėtų trukdyti kamienui augti toliau ir stiprėti.
Angelai – mirusiojo globėjai
Angelų skulptūros – atskira Rasų kapinių simbolikos tema. Neretai jos žmogaus ūgio ar dar didesnės. Čia angelo simbolika tikriausiai siejama su tam tikru sielų sargo, mirusiojo globėjo ir palydovo vaizdiniu, o gal tai tiesiog sparnuota nemirtingos dvasios personifikacija.
Vienas iš Rasų angelų pavaizduotas apkabinęs kryžių. Rankose jis laiko palmės šakelę ir pintą vainiką.
Pagal laidotuvių simboliką tai yra sielos ramybės ir susitaikymo ženklas, o trys paparčio šakelės po angelo kojomis, iš kurių dvi nuvytusios, o viena besistiebiantį į viršų, tikriausiai galėtų simbolizuoti tuos pačius mirties ir prisikėlimo principus.
Krikščioniškoje tradicijoje angelo vaizdinys smarkiai susijęs su vaikais ir vaikyste. Buvo tikima, kad angelai ypač globoja ir rūpinasi mažais vaikais. Galbūt būtent todėl viena iš Rasų kalvelių, kurioje kadaise buvo laidojami mirę vaikai, vadinama Angelų kalneliu.
Puošia saulutės simbolis
Lietuvių ir lenkų karių kapavietės Rasose tarytum atskiros kapinės bendrų kapinių teritorijoje.
Lietuvių karių kapus Naujosiose Rasose saugo kritusį karį ant rankų laikanti Motinos globėjos figūra, kuri gali būti simboliškai siejama ne tik su kiekvieno kritusiojo motina, bet ir su Tėvyne plačiąja prasme.
Lietuvių karių kryžius puošia saulutė – senas šviesos ir atgimimo simbolis, o patys kryžiai perrišami trispalvės juostelėmis.
Prieš Dievą visi lygūs
Lenkų kariai palaidoti keliomis eilėmis kairiau pagrindinio įėjimo į Senąsias Rasas aplink Józefo Pilsudskio Širdies kapą.
Jų stačiakampės formos antkapiai papuošti lygiakraščiu kryžiumi, po kuriuo iškaltos pavardės (jeigu jos nustatytos) ir gimimo bei mirties datos.
Ant kapų dažnai sutinkama tautinė lenkiška atributika, kurią čia palieka vietos lenkai ir Rasas lankantys turistai.
Daugelyje šalių kritusiųjų kapai išsiskiria vienodais antkapiais ir karišką rikiuotę primenančiu kapų išdėstymu. Ir Rasos irgi ne išimtis.
Nepaisant praktinio tokio tvarkingo palaidojimo aspekto, galima rasti ir simbolinių prasmių, pagal kurias kritę kariai, nesvarbu, kokie buvo jų laipsniai ir nuopelnai, Dievo ir savo tautos akivaizdoje yra lygūs.
