Milošas Jakešas gimė valstiečių šeimoje, dirbo batų fabrike, 1958 m. Maskvos aukštojoje partinėje mokykloje įgijo mokslinį laipsnį ir 1987 m. buvo paskirtas Čekoslovakijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi.
Egonas Krenzas, pabėgėlių iš Rytų Prūsijos vaikas, aštuntajame dešimtmetyje tapo jaunųjų pionierių vadovu, o 1989 m. spalį buvo paskirtas Rytų Vokietijos premjeru, nors išsaugojo šį postą tik iki 1989 m. gruodžio. Jie buvo vieni iš tų žmonių, kuriems pavyko ypač sparčiai žengti „socialinės pažangos“ keliu. Ir visi jie pasiekė valdžios viršūnę per vėlai, kad spėtų ja pasidžiaugti.
Per pamokas ir darbo valandomis komunistinio švietimo vadovai galėjo apsaugoti vaikus, studentus, jaunimą ir jaunus darbininkus nuo reakcingų jėgų poveikio. Tačiau po mokyklos – savaitgaliais, vasarą – jie vis dar galėjo patirti žalingą įtaką. Makarenka manė, kad sovietų vaikai ir paaugliai turi būti visada užimti kolektyviniu darbu, sportu ar mokymusi.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Rytų Europos biurokratai siekė tokio paties idealo. 1951 m. Lenkijos mokytojų konferencijoje daug laiko buvo skirta užklasiniam ugdymui. Dalyviai nutarė, kad jis turi būti panaudotas „gilinti ir praplėsti žinias, gautas mokykloje… sukurti sąlygas kolektyviniam gyvenimui, ugdyti vertingus, socialiai naudingus charakterio bruožus, atitinkančius socialistinės moralės dvasią“.
Vienas iš pasisakiusiųjų, kalbėdamas konkrečiau, pareiškė, kad užklasinės veiklos programos apsaugos vaikus nuo blogos įtakos: „Jeigu neorganizuosime vaikų laiko, kurį jie praleidžia už mokyklos ribų, sudarysime sąlygas reakcingiems dvasininkams ir kitiems reakcingiems elementams bei imperializmo agentams vykdyti priešišką veiklą.“ Tokios neigiamos veiklos pavyzdžiai, pateikti konferencijoje, apėmė „vaikų priežiūros dienos organizavimą Varšuvos bazilikos rūsyje“ ir „dvasininkų dalyvavimą organizuojant įvairius sporto ir kitokius renginius vaikams“ (nors nedaug dvasininkų tuo laiku turėjo galimybių juos organizuoti).
Norėdami apsaugoti vaikus ir jaunus darbininkus nuo ryšių su reakcijos atstovais, švietimo sistemos vadovai visose bloko šalyse sukūrė didelį tinklą užklasinių ir vakarinių klubų, komandų ir organizacijų, kuriuos visus kontroliavo valstybė, nors jie nebūtinai buvo politiniai.
Kai kurios iš šių oficialių popamokinių programų net buvo sąmoningai nepolitiškos ir apėmė pačią įvairiausią veiklą – nuo muzikos ir tautinių šokių iki tapybos ir rankdarbių. Ypač populiarūs buvo šachmatų klubai.
Sumanymas buvo pritraukti vaikus į vietą, kur jiems būtų galima subtiliai daryti įtaką. Net jeigu ta įtaka ir nebus labai didelė, manė programų organizatoriai, bent jau žinosime, kad vaikai dainuoja, siuvinėja ar žaidžia šachmatais patalpose, kur ant sienos kaba Stalino portretas, prižiūrimi ideologiškai patikimų pedagogų. Visi šie užsiėmimai buvo nemokami, taigi labai patrauklūs dirbantiems tėvams.
Taip pat vaikams buvo siūloma ir atviriau politiška veikla. Lenkijoje Vaikų draugų draugija organizavo ne tik popamokinius klubus, bet ir „masines akcijas“, tokias kaip kolektyvinis naujametinių eglučių (kuriomis buvo siekiama pakeisti Kalėdų eglutes) puošimas. Vengrijoje jaunieji pionieriai organizavo mičiurininkų klubus, kur eksperimentavo su medvilne ir kitais augalais kaip Ivanas Mičiurinas, Lysenkos kolega botanikas ir genetikos priešininkas. Vokietijoje jaunieji pionieriai taip pat dalyvaudavo jaunųjų technikų ir jaunųjų mokslininkų klubuose, kurių tikslas buvo nukreipti vaikus partijai naudingomis profesinėmis kryptimis.
Bet gardžiausias kąsnis komunizmui atsidavusiems pedagogams buvo vasaros atostogos, du ilgi dykinėjimo mėnesiai, kurie teikė gundančias galimybes norintiesiems daryti įtaką jaunimui. Atvykę į vasaros stovyklas jaunuoliai ne tik atsidurdavo toli nuo savo šeimų ir įvairių reakcinių įtakų, bet ir patekdavo į aplinką, kurią, teoriškai, partija ir jaunimo judėjimai galėjo kontroliuoti iki smulkiausių detalių. Žinoma, vasaros stovyklos nebuvo naujas dalykas šioje pasaulio dalyje. Tačiau Rytų Europoje tik valstybė galėjo organizuoti jaunimo vasaros stovyklas – ir valstybė į šią veiklos sritį žiūrėjo labai rimtai. Vokietijoje vasaros stovykloms buvo teikiama tokia didelė reikšmė, kad dėl jų vykdavo Politbiuro ir Centro komiteto debatai. Lenkijoje švietimo ministerija 1948 m. įkūrė specialią Vasaros atostogų vaikams ir jaunimui organizavimo komisiją.
Iš pradžių poilsiauti vasaros stovyklose galėjo tik ideologiškai korektiškų šeimų vaikai. Pirmaisiais pokario metais tik apytiksliai 10 procentų Rytų Vokietijos vaikų lankė vasaros stovyklas. Tačiau Rytų Vokietijos Politbiuras netrukus suprato, kad stovyklų labiausiai reikia kaip tik ideologiškai „nekorektiškų“ šeimų vaikams, nes ten juos galima mokyti „tvirtos draugystės su visais taiką mylinčiais žmonėmis, ypač su didžiosios Sovietų Sąjungos liaudimi ir geriausiu visų vaikų draugu ir mokytoju didžiuoju Stalinu“. Todėl 1949 m. Vokietijos komunistai pradėjo naują kampaniją – Frohe Ferientage für alle Kinder („Linksmos atostogos visiems vaikams“) – ir įpareigojo valstybines įmones ją remti. Iki 1951 m. vasaros maždaug 75 procentai vaikų sovietų Vokietijos zonoje dalyvavo vienokioje ar kitokioje vasaros programoje su nakvynėmis.
Kai tik šios stovyklos buvo įsteigtos ir pradėjo veikti, visa jų programa buvo sustyguota iki menkiausių smulkmenų. Vokietijoje nurodymus stovyklų vadovams sudarė centrinė Laisvojo vokiečių jaunimo taryba ir komunistų partijos Centro komitetas. Jie diktavo viską – pvz., kiek valandų per trijų savaičių stovyklos sesiją reikia skirti plaukimui (aštuoniolika), o kiek praleisti dainuojant (dvi su puse). Stovyklautojai turėjo būti informuojami apie Penkmečio plano pranašumus ir mokomi komjaunimo, sovietų komunistinio jaunimo sąjungos, „demokratinio pasaulio jaunimo avangardo“, istorijos.
Stovyklautojai turėjo grupėmis skaityti sovietų rašytojo Nikolajaus Ostrovskio romaną „Kaip grūdinosi plienas“. Kiekviena diena privalėjo prasidėti nuo mankštos ir rytinio patikrinimo, o tam tikromis dienomis – liepos 18-ąją, „Tarptautinių brigadų dieną“; rugpjūčio 6-ąją, per Hirosimos bombardavimo metines; rugpjūčio 18-ąją, dieną, kai Buchenvalde buvo nužudytas Ernstas Thälmannas – turėjo būti surengtos ypatingos ceremonijos.
Tradiciniai žaidimai – slėpynės ir gaudynės, „perimk vėliavą“ – taip pat buvo pritaikyti naujajai erai. Pavyzdžiui, 1950 m. vienas stebėtojas taip aprašė vieną vokiečių vasaros stovyklos žaidimą:
Berniukai ir mergaitės slėpėsi ant šlaitų, po krūmais ir medžiais, ir užsimaskavę šliaužė pirmyn… Mes atsitiktinai susitikome pionierių vadovę su raudonu raiščiu ant rankovės ir paklausėme jos, ką vaikai žaidžia. Ji paaiškino, kad vaikai buvo padalyti į dvi kariuomenes – Liaudies kariuomenę ir kapitalistinę kariuomenę. Ji parodė į Laisvojo vokiečių jaunimo vėliavą, iškeltą ant kalno, kurį siekė užimti kapitalistinė kariuomenė… Ant kitos kalvos įsitvirtinusi „Liaudies kariuomenė“ šaukė kapitalistinei kariuomenei: „Nekovokite už kapitalistus, perbėkite į Liaudies kariuomenę“, ir panašius šūkius. Kovodami jie turėjo nuplėšti priešininko rankovės raištį. Pionierius be rankovės raiščio buvo laikomas žuvęs.
Paskui stovyklos vadovas jiems paaiškino, kad šie kariniai žaidimai rengė vaikus „kovai už taiką“: „Vaikai turi žinoti, ką ginti!“
Mokymas neapsiribojo tik žaidimais. Maždaug tuo pačiu laiku centrinė Vengrijos jaunimo judėjimo taryba taip pat išleido instrukciją vasaros stovyklų vadovams. Šalia kitų nurodymų jiems buvo pateikta patarimų, kaip tinkamai elgtis su nepaklusniais stovyklautojais. Jie turėjo išardyti nepaklusniųjų grupuotes, bet „ne smurtu“. Siekdami stovyklautojų pagarbos, grupės vadovai privalėjo rodyti jiems pavyzdį: kiekvieną rytą jie turėjo atsikelti ir apsirengti anksčiau už visus.
Jeigu nepadėtų kitos priemonės, turėjo būti skiriamos bausmės – bet tik tokios, kurios, pagal Makarenką, turėtų teigiamą poveikį visai grupei. Itin rekomenduojama buvo „ekskomunikacijos“ bausmė – pavyzdžiui, jei stovyklautojas atsisakydavo prisidėti prie grupės veiklos, kiti stovyklautojai turėjo nevadinti jo „draugu“ ir su juo nesikalbėti. Toks bendraamžių spaudimas, aiškino instrukcijos autoriai, ne tik privers nepaklusnų stovyklautoją persigalvoti ir vėl prisijungti prie grupės, bet ir parodys kitiems, kad būti vadinamam „draugu“ yra didelė garbė, ir paskatins juos smarkiai stengtis būti vertus tokio kreipinio.
Stovykloms plečiantis, standartai sumenko. Viena buvo paskelbti, kad kiekvienas vaikas turi lankyti vasaros stovyklą, ir visiškai kas kita per trumpą laiką pastatyti ir įrengti stovyklas, parengti jų vadovus. Per vieną stovyklų Vengrijos kaimuose patikrinimą 1950 m. buvo nustatyta, kad nors teoriškai vaikai turėjo būti užimti nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro, praktiškai jie išeidavo namo daug anksčiau. Kai kuriose stovyklose vaikai išeidavo net prieš pietus. Kai stovyklos vadovai ruošėsi be galo svarbiai, dieną užbaigiančiai vėliavos nuleidimo ceremonijai, „visi buvo išėję“.
Inspektoriai skundėsi, kad stovyklos vadovams trūksta organizacijos ir iniciatyvos: „Nė vienoje iš šių stovyklų nematėme, kad būtų organizuojama grupinė veikla, skiriama laiko švietimui.“ Dar blogiau, kad kai kurie stovyklos vadovai „nesuprato, kaip svarbu kovoti su klerikaliniais reakcionieriais… vienas grupės vadovas grojo vargonais bažnyčioje“. Pasiūlytas sprendimas: „Daugiau ideologinio švietimo.“
Dėl tokių problemų darbo galimybės entuziastingiems jaunimo aktyvistams buvo faktiškai beribės, nors dirbti buvo nelengva. Krzysztofas Pomianas šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo Lenkijos jaunųjų komunistų Mokotove, viename Varšuvos rajone, vadovas:
Jaunimo ir net moksleivių vadovas privalėjo dalyvauti nesibaigiančiuose susirinkimuose, kurie trukdavo iki vėlyvo vakaro. Susirinkimai, grupinis dainavimas, žygiavimas, demonstracijos, tikrinimai, ar visi dalyvavo švenčiant gegužės 1-ąją, liepos 22-ąją… Kai kurie vadovai žiūrėjo į šiuos susirinkimus atsakingai ir elgėsi nepaprastai rimtai, kiti priimdavo visa tai šiek tiek skeptiškai… Žali marškiniai, raudoni kaklaraiščiai, „Jaunimo himno“ giedojimas prieš pamokas – man buvo lengviau visa tai pakelti, nes buvau kilęs iš komunistų šeimos, ir priverstinė komunistinė „liturgija“ manęs taip smarkiai netrikdė kaip kitų.
Tačiau besilaikantieji reikalavimų galėjo likti „jaunimo vadovais“ daugelį metų. Honeckeris iš Laisvojo vokiečių jaunimo vadovo pareigų atsistatydino tik 1955 m., būdamas keturiasdešimt trejų metų amžiaus, ir sklandžiai įsiliejo į Rytų Vokietijos komunistų partijos vadovybės gretas.
Józefas Tejchma, aktyviai dalyvavęs Lenkijos jaunimo sąjungos veikloje nuo 1948 m. iki 1956 m., kai jam buvo dvidešimt devyneri metai, 1974 m. tapo kultūros ministru.
Andrásas Hegedüsas, vienas iš 1945 m. Vengrijos jaunųjų komunistų steigiamojo susirinkimo dalyvių, po dešimtmečio netikėtai buvo paskirtas Vengrijos premjeru, nors netrukus, kai Vengrijoje kilo revoliucija, buvo priverstas bėgti iš šalies. Žaidžiantieji šį žaidimą galėjo daug laimėti, bet žaisti jį buvo sunku.
