Taip pat teigiama, kad Baltijos šalyse nebuvo vykdomos mirties bausmės, o nuteistuosius aukščiausia bausme veždavo sušaudyti į Minską. Tuo tarpu už kiekvieną sušaudytą nuteistąjį budeliams būdavo išmokamos solidžios premijos.
Tikriausiai iki šiol daugelis galvoja, kad Sovietų Sąjungoje moterų nenuteisdavo mirties bausme. Ypač netrūko mitų dėl aukščiausios bausmės vykdymo posovietiniu laikotarpiu. Todėl norint išsiaiškinti, kur teisybė, o kur melas prireiktų dar ne vieno dešimtmečio. Prasčiausi reikalai su duomenimis, kaip buvo vykdomi mirties nuosprendžiai praėjusio šimtmečio šeštąjį-aštuntąjį dešimtmečiais.
Lietuvoje mirties nuosprendžius įvykdydavo kviestiniai budeliai
Nuteistuosius aukščiausia bausme paprastai sušaudydavo kalėjimų specialiuose tardymų izoliatoriuose. Kiekvienos sovietinės respublikos kalėjime buvo mažiausiai po vieną ypatingos paskirties tardymo izoliatorių. Ukrainoje jų buvo du, Azerbaidžane trys, o Uzbekistane ir Tadžikistane net po keturis. Dabar mirties bausmė vykdoma tik vieninteliame sovietinių laikų tardymo izoliatoriuje, Minsko centriniame Piščalovo kalėjime, labiau žinomu pavadinimu „Volodarka“.
Tai - unikali vieta, vienintelė Europoje. Ten mirties bausmė įvykdoma vidutiniškai 10 žmonių per metus, - rašo versia.ru. Todėl nesunku paskaičiuoti, kiek buvo sušaudyta žmonių sovietinėse respublikose. Nors iki šiol galvojama, kad Leningrade 1960–1980 metais nuteistųjų apskritai nešaudė. Nebuvo kur. Iš tikrųjų ne taip. Prieš kiek laiko archyvuose buvo aptikta dokumentų, patvirtinančių, kad mirties bausme buvo nuteistas 15 metų paauglys Arkadijus Neilanda, kurį 1964 metais sušaudė būtent Leningrade, o ne Maskvoje ar Minske, kaip buvo manoma anksčiau. Tikėtina, kad tam reikalui vis dėlto atsirado iš anksto paruoštas izoliatorius. Ir kažin, ar nepilnametis buvo vienintelis ten sušaudytas nuteistasis myriop.
Taip pat galvojama, kad, pavyzdžiui, nuo praėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio Baltijos šalyse apskritai nebuvo vykdomos mirties bausmės. O nuteistuosius aukščiausia bausme iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos veždavo sušaudyti į Minską. Iš tikrųjų mirties bausmės buvo vykdomos ir tose trijose Baltijos šalyse. Tik štai mirties bausmės vykdytojus kviesdavosi iš kitų respublikų. Daugiausiai iš Azerbaidžano. Vis dėlto šiai, palyginti, nedidelei respublikai per daug buvo turėtos trys mirties vykdytojų komandos.
Mirties vykdytojo alga siekdavo 200 rublių per mėnesį. Tiesa, neįskaičius premijų už bausmės įvykdymą ir metų ketvirčių priedų. O jie buvo nemaži - maždaug 150–170 rublių. Be to, už vienos mirties bausmės įvykdymą mokėjo papildomai 150 rublių. Štai ir važinėjo budeliai į komandiruotes uždarbiaudami po visą Sovietų Sąjungą. Dažniau – į Lietuvą ir Latviją, rečiau – į Gruziją, Moldaviją ir Estiją.
Buvo sušaudytos ir spekuliantės užsienio valiutomis
Taip pat daugelis buvo įsitikinę, kad ir paskutiniu Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečiu moterys nebuvo nuteisiamos mirties bausme. Iš tikrųjų jos buvo teisiamos myriop. Archyvuose galima rasti informacijos apie mirties bausme nuteistas tris moteris. 1979 metais buvo sušaudyta kolaborantė Antonina Makarova, 1983 metais - socialistinio turto grobstytoja Berta Borotkina, o 1987 metais - Tamara Ivaniutina, nunuodijusi ne vieną žmogų. Tos bausmės buvo įvykdytos tarp kitų 24 tūkst. 422 mirties bausmių 1962-1989 metais! Nors sušaudydavo daugiausiai vyrus, bet iki šiol apraizgyti paslaptimis nuosprendžiai, paskelbti moterims, spekuliavusioms užsienio valiutomis – Oksanai Sobinovai ir Svetlanai Pinsker iš Leningrado, Tatjanai Vnučkinovai iš Maskvos, Julijai Graboveckajai iš Kijevo. Jos buvo nuteistos mirties bausme 1960 metų viduryje.
Tačiau nėra tiksliai žinoma, ar toms moterims buvo įvykdyta aukščiausia bausmė – sušaudymas. O gal vis dėlto joms buvo suteikta malonė? Tarp 2 tūkst. 355 suteiktų malonių nuteistiesiems, jų pavardžių nėra. Vadinasi, vis dėlto greičiausiai jas sušaudė.
Dar vienas mitas, kad Sovietų Sąjungoje budeliai buvo iš pašaukimo. Iš tikrųjų mirties bausmės vykdytojai buvo griežtai skiriami. Jokių savanorių. Kas žino, o gal kuris nors iš jų – iškrypėlis. Nors paskirti budeliu galėjo ir eilinį OBXSS darbuotoją. Iš teisėsaugos organų darbuotojų rato paprastai atrinkdavo tuos, kurie būdavo nepatenkinti atlyginimu, kuriems reikėjo kuo greičiau pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Kviesdavosi pokalbiui ir siūlydavo darbą. Jei kandidatas tikdavo, jį apiformindavo.
Sovietų „kadravikai“ dirbo puikiai: 1960-1990 metais nebuvo nė vieno atvejo, kad budelis būtų atleistas savo noru. Ir juo labiau tarp mirties bausmės vykdytojų nebuvo nė vieno norėjusio nusižudyti. Sovietinių budelių buvo stiprūs nervai. „Taip, būtent mane paskyrė mirties bausmės vykdytoju, - dalijosi prisiminimais buvęs Azerbaidžano SSR VRM įstaigos UА-38/1 darbuotojas Halidas Junusovas, įvykdęs daugiau kaip tris dešimtis mirties nuosprendžių. – Iki tol aš šešerius metus gaudžiau kyšininkus. Nusibodo, tik priešų įsigijau.“
Nuteistieji mirti energingai žygiuodavo susitikti su deputatais
Kaip konkrečiai buvo įvykdoma mirties bausmė? Nuteistajam paskelbus mirties nuosprendį ir iki jo įvykdymo praeidavo mažiausiai keleri metai. Visą tą laiką mirtininkas buvo laikomas to miesto, kur ir vyko teismas, kalėjimo vienutės kameroje. Kai visi pateikti prašymai pasigailėti būdavo atmesti, nuteistuosius aukščiausia bausme perveždavo į specialų izoliatorių.
Paprastai likus dviem dienoms iki sušaudymo. Būdavo, kad nuteistieji, laukdami mirties bausmės, neištverdavo ir patys užsinerdavo kilpą ant kaklo. Tačiau tai buvo itin reti atvejai. Prieš įvykdant mirties bausmę nuteistuosius nukirpdavo plikai ir aprengdavo juos plačiajuosčio audinio drabužiais (šviesiai pilkos spalvos juostos pakaitomis su tamsiai pilkomis). Tiesa, nuteistiesiems nepranešdavo, kad buvo atmestas ir jų pastarasis malonės prašymas.
Prieš sušaudant nuteistąjį aukščiausia bausme, tardymo izoliatoriaus viršininkas sudarydavo mirties vykdytojų komandą. Į ją be gydytojo ir budelio įeidavo ir prokuratūros darbuotojas bei VRM operatyvinio-informacijos centro atstovas. Paskui tie penki susirinkdavo į specialiai jiems skirtą patalpą. Pirmiausiai prokuroras susipažindavo su nuteistojo byla. Po to, vadinamieji bausmės vykdymo kontrolieriai, du ar trys žmonės, įvesdavo į patalpą nuteistąjį myriop su antrankiais. Paprastai filmuose galima išvysti ar perskaityti knygose, kaip nuteistajam paskelbiama, jog visi jo malonės prašymai atmesti.
Iš tikrųjų siunčiamam į paskutinę kelionę nuteistajam niekada to nepranešdavo. Tiesiog paklausdavo, kuo jis vardu, kur gimė, pagal kurį straipsnį jis nuteistas. Kviesdavo pasirašyti ant kelių protokolų. Po to pranešdavo, kad reikės parašyti dar vieną malonės prašymą - gretimoje patalpoje sėdinčių deputatų akivaizdoje. Ši gudri taktika pataikydavo į dešimtuką: nuteistieji mirti energingai žygiuodavo susitikti su deputatais.
Kas ketvirtas nuteistasis mirdavo plyšus širdžiai
Iš tikrųjų už gretimų kameros durų nebūdavo jokių deputatų. Ten stovėdavo vykdytojas. Nuteistajam įėjus į patalpą, jam šaudavo į pakaušį. Tiksliau, į kairės galvos pusę, arčiau kairės ausies. Nes taip buvo nurodyta instrukcijoje. Mirtininkui nugriuvus, iššaudavo kontrolinį šūvį. Nušauto nuteistojo galvą apvyniodavo skuduru, kraują nuplaudavo specialiai patalpoje įrengtu plovimo įrenginiu. Po to įeidavo gydytojas ir konstatuodavo mirtį. Budelis niekada nešaudavo į auką iš pistoleto, o iš mažo kalibro šautuvo. Buvo kalbama, kad šaudė iš Makarovo ir ТТ pistoletų išimtinai tik Azerbaidžane.
Bet šie ginklai buvo tokie galingi, jog šaunant iš arti nuteistiesiems tiesiog nuplėšdavo galvas. Po kiek laiko buvo nuspręsta šaudyti nuteistuosius iš pilietinio karo laikų naganų. Jie buvo subtilesni. Beje, tik Azerbaidžane nuteistuosius mirties bausme prieš sušaudant stipriai surišdavo. Ir tik toje respublikoje buvo priimta paskelbti, kad visi jų prašymai pasigailėti atmesti. Kodėl – iki šiol neaišku. Tačiau surišus nuteistuosius myriop taip stipriai juos paveikdavo, jog kas ketvirtas mirdavo plyšus širdžiai.
Įdomu ir tai, kad prokuratūros darbuotojai niekada nepasirašydavo po dokumentu dėl nuosprendžio įvykdymo iki bausmės įvykdymo, kaip buvo numatyta instrukcijoje. Tik po jos. Buvo manoma, kad tai - blogas ženklas. Po to numirėlį įdėdavo į iš anksto paruoštą karstą ir išveždavo į kapines. Užkasdavo atskirame sklype. Palaidojus, pakabindavo bevardę lentelę. Nuteisti myriop „neturėjo“ nei vardų, nei pavardžių tik eilės numerį. Įvykdžius mirties bausmę, surašydavo aktą ir visi keturi nariai gaudavo poilsio dieną.
Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos tardymo izoliatoriuose paprastai užtekdavo vieno budelio. O štai Gruzijos – Tbilisio ir Kutaisio specialiuose izoliatoriuose tokių buvo daugiau kaip dešimt. Nors dauguma iš tų budelių nėra nušovę nė vieno nuteistojo aukščiausia bausme. Tik būdavo įtraukiami į budelių sąrašą ir gaudavo iš įstaigos didelę algą. Kodėl sovietinės teisėsaugos sistemai reikėjo išlaikyti tiek daug ir niekam nereikalingų budelių komandą? Paaiškinimas paprastas: kad nebūtų įmanoma sužinoti, kuris būtent iš tų budelių sušaudė nuteistąjį.
Parengė Sniegė Pilypienė
