1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS karinė katastrofa. Nacistinė Vokietija per kelias savaites sutriuškino milžinišką 3 mln. Raudonosios armijos grupuotę.
Vokiečių bombos 1941 m. vasarą netikėtai pabiro ant „taikiai snaudžiančių aerodromų“, miestų ir kaimų. Kaip teigė sovietų istorikai, buvo sunaikinta 1600 sovietų lėktuvų, dalis jų – žemėje. Esą, Raudonoji armija neturėjo kuo kovoti.
Sovietų istorikai ilgus metus ieškojo tokio masto katastrofos pateisinimo ir prikūrė įvairių mitų. Bene gajausias iš jų: tą milžinišką lėktuvų armadą sunaikino priešo aviacija.
Naujausia M.Solonino knyga atskleidžia tikrąją dingusių lėktuvų „paslaptį“. Lrytas.lt pateikia knygos „Katastrofos chronologija“ ištrauką:
Kietai įmigusiuose aerodromuose
Atidus skaitytojas, matyt, jau pastebėjo, kad aprašant pirmosios dienos įvykius 9-ojoje, 10-ojoje ir 11-ojoje aviacijos divizijose, neminimi bombonešių pulkai, kurių po vieną buvo visuose šiuose junginiuose.
Borisovo rajono aerodrome – 9 MAD 13 BAP, Čerleno aerodrome – 11 MAD 16 BAP, Pinsko ir Žabčicų aerodromuose – 10 MAD 39 BAP. Pirmieji du buvo visai šalimais, Nemuno atskirtuose aerodromuose ir 12 bei 15 km atstumu (žr. žemėlapį).
Kaip ir reikėjo tikėtis, bombonešių pulkai buvo operatyviai išskleisti. Dislokuoti 80–150 km atstumu nuo pasienio aerodromuose, atitverti naikintuvų pulkų „statinių“ tvora. To „reikėjo tikėtis“ ir būtent tai įvyko realybėje.
Visi kiti 13-ojo ir 16-ojo BAP kovos veiksmai, tiksliau pasakius, nieko neveikimas, verčia prisiminti sovietų propagandinį akcentą „apie taikiai snaudžiančius aerodromus“ pačiu blogiausiu pavidalu.
Ko gera, dokumentais pagrįstų sutriuškinimo liudijimų neišliko. Fronto divizijų bei KOP operatyvinėse suvestinėse apie 13 BAP nėra nė žodžio. Apie 16 BAP aerodromą jau nuo 11 valandos 11 MAD štabo „Koviniame pranešime Nr. 4“ sakoma: „Čerleno aerodromas. Lėktuvai dega. Detales aiškinamės.“
15.40 „Koviniame pranešime Nr. 6“ trumpai pranešamos detalės: „Visa 16 BAP technika sunaikinta“.
18.30 telegrafo aparatas išspausdino tokius žodžius: „Čerleno aerodromas. Technika sunaikinta. 16 BAP vienuolika ekipažų automobiliais išvažiavo į Bobruiską lėktuvų“.
Paskutinė frazė iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti tarsi juodojo humoro pavyzdys, tačiau viskas čia labai rimta. Bobruisko aerodrome buvo daugiau nei 20 Pe-2, paliktų perskraidinti į vakarus, į pasienio divizijų bombonešių pulkus, o 16 BAP karo pradžioje jau buvo 39 ekipažai, parengti skraidyti šiuo naujojo tipo bombonešiu.
Neturint nieko geriau, vėl teks kreiptis į mačiusiųjų savo akimis liudijimus. Deja, jie parašyti praėjus dešimtims metų po įvykių, su neišvengiamomis tokiais atvejais atminties klaidomis ir „idėjiniu“ retušavimu.
Pradėsime nuo techniko atsiminimų. Prasidėjus karui, jis priklausė 13 BAP antžeminiam personalui:
„Mūsų pulkas stovėjo Bialystoko rajone, pačiame pasienyje, Rosio miestuke (13 BAP bazinis aerodromas buvo būtent ten, o į Borisovščiznos aerodromą pulkas buvo perbazuotas po gegužės 17-osios – M. S.), Volkovysko rajone. Mes buvome stovykloje.
– Ar aerodromas buvo užmaskuotas? Ar stovėjo kaip rikiuotėje?
– Stovėjome kaip rikiuotėje, o personalas gyveno palapinėse kitoje aerodromo pusėje. Norint patekti į stovėjimo vietą, reikėjo pereiti visą pakilimo lauką. Vokiečių lėktuvai užskrido, numetė ant aerodromo bombas ir pradėjo šaudyti...
Stovėjo visi kaip rikiuotėje, vieniems peršovė variklį, kitiems – važiuoklę. Iš rikiuotės išvedė dvi ar tris eskadriles. Ketvirtoji buvo miško pakraštyje, ji ir išliko, vokiečiai, matyt, jos nepastebėjo, ketvirta valanda buvo (taip užrašuose, matyt, mintyse turima „ketvirta valanda ryto“ – M. S.), dar tamsoka, atskrido jie iš miško pusės...
– O kokie lėktuvai?
– Vienmotoriai naikintuvai. O paskui apie vienuoliktą valandą ar kiek anksčiau atskrido dvimotoriai... Šiuo metu mūsų lėktuvai jau buvo išskleisti, uždengti maskuojamaisiais tinklais... Bet vis tiek matyti balti lėktuvai. Iš didelio aukščio maskuotė gal ir būtų padėjusi. Tačiau jie atskrido nedideliame aukštyje, įžūliai, nes jokio pasipriešinimo nebuvo.
O lėktuvai buvo nudažyti tik balta spalva?
– Na, argi mes būtume spėję juos perdažyti, laiko buvo vos kelios valandos. Be to, visus apėmė panika...
– Bet juk buvo dar 1941 metų pavasario vadovybės įsakymai dėl aerodromų ir technikos maskuotės?
– Mes apie juos nieko nežinojom.
– Dar birželio 21-ąją vakare Žukovas ir Timošenka pasirašė įsakymą dėl karinės parengties. Jis jūsų nepasiekė?
– Tiesiogiai mums nepranešė.
O ankstesnis įsakymas nepasiduoti provokacijoms ar buvo?
– Taip, buvo...“
Šis pasakojimas gali būti laikomas puikiu pavyzdžiu, kaip totalitarinio režimo sąlygomis realius įvykius ir faktus iš sąmonės išstumia propagandiniai mitai.
1941 metais nuo Rosio miestelio iki artimiausio pasienio taško buvo ne mažiau kaip 100 km. Jeigu tai vadinama „pačiame pasienyje“, tai reikia pripažinti, kad 1939 metais rugsėjį Varšuva buvo „pačiame“ Rytų Prūsijos pasienyje ir 1939 metų kovą Praha buvo net už Čekijos ribų.
Veteranas kare išbuvo tik ketverius metus, o prieš sovietų radijo garsiakalbius – visus 45 pokario metus, todėl tiksliai „prisimena“, kad aerodromai buvo pačiame pasienyje, virtinės prieškario įsakymų dėl aerodromų maskuotės nebuvo, o pasaulyje neegzistavęs „ankstesnis įsakymas nepasiduoti provokacijoms“, pasirodo, buvo...
„... Ir štai jie skrenda virš mūsų. Matyti, kad vokiečiai kiekvieną lėktuvą apšaudo, o mūsų lėktuvuose viskas buvo parengta, bombos jau pakabintos.
Mūsų bombos sproginėjo, nuolaužos, bombos ritosi per aerodromą. Ta eskadrilė, apie kurią kalbėjau, kad išliko po pirmojo antskrydžio sveika, pakilo, benzino atsargą išeikvojo (keista kovinė užduotis – M. S.) ir kaip tik prieš antrąjį antskrydį grįžo ir nutūpė. Tačiau dabar tik vienintelis lėktuvas spėjo pakilti. Išskrido, nusileido Oriole, tačiau sudužo.
Pas mus tuo metu niekas nežuvo. Mums teliko vienintelis uždavinys – saugoti aerodromą. Visiems išdavė ginklus, o kulkosvaidžius paėmė. Paskui vakare, apie vienuoliktą valandą, nusprendė pasišalinti ir trauktis pėstiems, pasiėmus tik minimumą – milinę, dujokaukę...
– Birželio 22-osios rezultatas – pulkas buvo visiškai sutriuškintas?
– Visiškai.
– Kiek lėktuvų pavyko išsaugoti?
– Nė vieno. Gal būt vieną...
– Ar priešinotės?
– Nebuvo kaip, lėktuvai buvo neparengti...
– Teoriškai, jeigu lėktuvas stovi aerodrome, jis privalo būti pripildytas [degalų] ir turi būti ginkluotas. Galima įlįsti į [šaulio] kabiną ir šaudyti...
– Prieš pildami benziną į lėktuvą, siųsdavo jį ekspertizei. Tikrino kokybę. O talpyklos su benzinu buvo užantspauduotos.
– Ginklų taip pat nebuvo?
– O ginkluotė sandėliuose... Tik asmeniniai ginklai – šautuvai ir tie buvo išduodami tik...
– Kai jūs traukėtės iš savo aerodromo sugadintą techniką tiesiog palikote ar sudeginote?
– Palikome viską kaip buvo. Vieni lėktuvai jau buvo sudeginti, kiti išvesti iš rikiuotės taip, kad iki nakties suremontuoti būtume nespėję. O sudeginti lėktuvus nebuvo nurodymo.
– O jūs girdėjote, kad kas nors birželio 22-osios ryte žuvo arba buvo sužeistas?
– Aš negirdėjau... Mums niekas nepranešė, kad kas nors žuvo. Pats nežinau.
– O kur buvo lakūnai užpuolimo metu?
– Birželio 22-oji buvo poilsio diena. Visa tikroji tarnyba buvo stovyklos teritorijoje. O kur buvo karininkai, negaliu pasakyti. Iki pietų visi susirinko (paryškinta mano – M. S.).
O viena eskadrilė, kaip jau minėjau, net pakilo į orą.
– Jūs žinojote, kas vyksta kaimyniniuose aerodromuose? Juk ten, už dvylikos kilometrų tiesiai už Nemuno, buvo dar vienas bombonešių pulkas?
– Taip, ten buvo mano žentas Nikolajus Jakovlevičius Kurakinas, 16-ajame pulke, vienoje divizijoje (divizijos, savaime suprantama, skirtingos – M. S.) buvo sesers vyras. O naikintuvų pas mus nebuvo.
– Ar jis pasakojo, kaip pulkui prasidėjo karas?
– Sesers vyras buvo prie štabo, aerodromo viršininkas. Tačiau jis nepasakojo. Sesuo pasakojo, kad vyras atėjo ir pasakė: „Surink visa, kas būtiniausia, važiuosite į užnugarį“. O jie jau turėjo du vaikus – du sūnus. Jis juos išsiuntė. Matyt, žinojo, kokia tikroji padėtis...“
„Kokia tikroji padėtis“. Kariškiui – nuo eilinio techniko iki aerodromo viršininko karas yra netikėta neįveikiama jėga. Ir visa tai vyksta pulke, sėkmingai kovojusiame Suomijos padangėje, kuris vienas iš pirmųjų sovietų KOP gavo pikiruojamųjų bombonešių, iš pradžių Ar-2, paskui Pe-2. Po to pasipriešinti „nebuvo kam“, jeigu tikėsime 13 BAP lakūno papulkininkio P. Cupkos memuarais, „parengti ekipažai, užmaskuotų lėktuvų eskadrilės su pakabintomis bombomis bei ginkluote laukė nuo aušros iki sutemų“.
Tiesa, vienu aspektu visų dalyvių atsiminimai visiškai sutampa. Kaip rašo Cupka, „šeštadienio vakare, palikusi vyriausiuoju viršininku štabo operatorių kapitoną Vlasovą, aviacijos pulko vadovybė, dauguma lakūnų bei technikų su šeimomis išvažiavo į Rosį... Visas aviacijos garnizonas liko vidaus tarnybos žinioje. Tarnybai vadovauti buvo pavesta stovyklos budėtojui jaunesniajam leitenantui Usenkai“.
Jeigu pulkui pirmosiomis karo valandomis vadovauja jaunesnysis leitenantas, o vyresnieji vadai „susirinko tik apie pietus“, tai ko dar buvo galima tikėtis?
Pagal panašų scenarijų įvykiai rutuliojosi ir 16 BAP Čerleno aerodrome. Istorikas iš Gardino D. Kijenka užrašė A. Fiodorovos pasakojimą. Ji karo išvakarėse dirbo 16 BAP karinės prekybos parduotuvės pardavėja.
Sprendžiant iš jos atsiminimų, viskas vyko taip: „Pirmasis antskrydis prieš Čerleną įvyko apie 4 valandą ryto, antrasis – aštuntą ryte. Po antrojo antskrydžio lėktuvų, kurie dar galėtų skristi, neliko... Pirmasis antskrydis buvo įvykdytas tiesiog prieš lėktuvų stovėjimo aikšteles, o paskui – prieš palapinių miestelį. Per tą laiką visi jį spėjo palikti ir pasislėpti miške...“
Ir dar vienas, šį kartą vieno įvykio dalyvio sūnaus, pasakojimas:
„Aš – Georgijus Georgijevičius Salnikovas, 16-ojo BAP šaulio radisto Georgijaus Ivanovičiaus Salnikovo sūnus. Apie 1952–1953 metus jis man, berniūkščiui, papasakojo tragišką karo pradžios istoriją...
Pabudo jis nuo griaudėjimo ir šaudymo (tačiau ne po aliarmo signalo – M. S.). Jam matant, pakilo eskadrilės vadas Protasovas ir taranavo... Kaip suprantu, tarnavo jo eskadrilėje. Jau vėliau, po valandos, pasirodė vokiečių motociklininkai, prieš kuriuos jie stojo į mūšį, tačiau labai greitai atriedėjo vokiečių šarvuotieji automobiliai su pėstininkais ir teko atsitraukti.
Apytikksliai apie 10–11 ryto (paryškinta mano – M. S.) tėvas rado paliktą „polutorką“, nuvalė sudrėkusį skirstytuvą ir ją užvedė. Iš 16-ojo pulko 20–25 žmonės nusigavo iki Lydos, jie turėjo pulko vėliavą ir štabo dokumentus. Visus juos suėmė, bet greitai paleido...“
Mano nuomone, patikimiausi duomenys pateikti pardavėjos pasakojime. Pulko personalas spėjo pasitraukti iš aerodromo ir pasislėpė miške. Jeigu kalbėsime apie „vokiečių šarvuotuosius automobilius su pėstininkais“, po vieną tokią kuopą, beje, net ne visose buvo, tik vermachto tankų divizijose, o Čerleno rajone jų nebuvo visai.
Pėsti vermachto pėstininkai ten pasirodė ne birželio 22-osios rytą, o tik po trijų–keturių dienų. Kodėl pabėgusius iš aerodromo 16 BAP lakūnus suėmė Lydoje, visiškai aišku. Kodėl „greitai išleido“? Anksčiau pateiktas priešlėktuvinės gynybos 229-ojo atskirojo zenitinės artilerijos diviziono vado raportas duoda visiškai įtikinamą atsakymą ir į šį klausimą.
Jau minėtas istorikas D. Kijenka dar į vieną klausimą pateikia visiškai banalų atsakymą:
„Iki pat 10 valandos ryto pulkas nieko nežinojo apie vykstančius kovos veiksmus. Už 2 km nuo (Čerleno) aerodromo Luno miestelio gyventojai išgirdo ir pamatė kaimyninio (9 MAD 13 BAP) Borisovščiznos aerodromo bombardavimą jau 4 valandą ryto. Du gretimus aerodromus skyrė vos 12 km.
Tačiau Čerleno aerodromą nuo Luno miestelio skyrė Nemunas ir aukštumoje esantis miško masyvas, kuris, viena vertus, slopino sprogimų garsus, o, kita vertus, paslėpė juodus dūmus, kylančius nuo subombarduotų lėktuvų stovėjimo aikštelių kaimyniniame aerodrome...“
Stipriai pasakyta. Deja, degančių vieno pulko lėktuvų nepavyko panaudoti vietoj signalinių laužų pranešant kitam pulkui. Kito būdo perduoti informaciją per 6 valandas 12 km atstumu turint pusšimtį lėktuvų neatsirado. Tai, kad jokių Raudonosios armijos radijo ryšio priemonių nebuvo, „žino“ visi ir ginčytis su šiuo „žinojimu“ beviltiška. Apsiribosiu tik trumpa informacija:
– Raudonosios armijos KOP 1941 m. balandžio 1-ają, neskaičiuojant borto radijo stočių (!) turėjo:
– 32 radijo stotis RAT, galia 1,2 kilovato, veikimo atstumas nuo 600 iki 2000 km
– 404 radijo stotis RAF ir 11 AK, galia 400–500 vatų, veikimo atstumas iki 300 km
- 460 radijo stočių RSB ir AK 5, galia 50 vatų, veikimo atstumas nuo 50 iki 100 km.
