Labiausiai už tai, jog, viliuosi, blaiviai perskaitytas V.Sinicos tekstas padės suprasti, ko išties siekia šio įstatymo projekto signatarai. Jo tekstas tapo paskata ir pačiam prabilti apie sumanymą „sukalti“ direktyvinius rėmus „tautos istorinei atminčiai“. Ačiū ir už tai.
Kas sakmėje nutylėta
V.Sinica apkaltino melu mano kolegas – VDU prof. Egidijų Aleksandravičių, Lietuvos istorijos instituto direktorių Rimantą Miknį bei VU Istorijos fakulteto dekaną Rimvydą Petrauską.
V.Sinicą net ištiko nerimo priepuolis dėl šių istorikų esą platinamos tiesmukos dezinformacijos. Kuo nusikalto trys istorikai? Pasirodo tuo, jog dėmesingai neskaito internetinėje Seimo svetainėje talpinamų skelbimų apie rengiamus debatus dėl įstatymų projektų. Prisipažinsiu – aš taip pat turiu šią ydą. Iškilmingai pasižadu – su šia yda pradėsiu nuožmią kovą.
Nesinori veltis į smulkmenišką aiškinimąsi – kada, kas ir ką žinojo apie šio TIAĮ projektą bei kaip vyko jo svarstymas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, nes tuomet jau tektų pradėti vardinti paties V.Sinicos į melą panašius nutylėjimus ir galiausiai nukryptumėme nuo esmės. O esmė tai, jog V.Sinica visuomenei perša mintį esą dėl TIAĮ projekto nepatenkinti tik keli žiniasklaidos erdvėse purkštaujantys ir patys nežinia ko norintys istorikai. Tačiau susirūpinimą dėl TIAĮ projekto pareiškė ne keli istorikai, o Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, vienijantis istorikų bendruomenę – šio komiteto laiškas buvo išplatintas Kalėdų išvakarėse, o kritikos taikinyje atsidūrę istorikai tik pakomentavo šį laišką.
Taigi susirūpinimą pareiškė istorikų bendruomenė, o ne trys asmenys. Taip ... Žvelgia žmogus į mišką ir sako: „Matau tik tris medžius“. Kodėl žmogus nemato miško? Nes V.Sinicai daugiau matyti tiesiog neparanku – juk istorikų bendruomenę, kuri prabyla pasigedusi platesnio įstatymo svarstymo ir reiškia susirūpinimą parengtu TIAĮ projektu lyg ir kvaila būtų kaltinti kurtumu ir trumparegyste (galima pasinaudojus Stalino leksika prabilti apie istorikų politinę trumparegystę). Tiesa, labai nenustebčiau, jei netrukus pasirodytų postringavimai apie Lietuvą apraizgiusi „istorikų klano“ sąmokslą.
Ar reikia istorikams istorijos politikos?
Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas laiške pareiškė neabejojantis istorijos politikos reikalingumu kaip ir poreikiu tobulinti valstybinių švenčių, minėtinų dienų bei jubiliejinių datų kalendorių, kuris paženklintas vidiniais prieštaravimais. To neišvengė ir TIAĮ projektas – man, asmeniškai, pavyzdžiui keistai atrodo siūlymas minėti Statybininkų dieną.
Neturiu nieko prieš statybininkus, bet būkim nuoseklūs – supyškinkim įstatyman visas profesijas. Kuo blogesni batsiuviai? Man keista ir tai, jog pernai veik tylomis praėjo „Aušros“ jubiliejus, tačiau pompastiškai paminėjome 1863 m. sukilimo jubiliejų, nors būtent „Aušra“ simboliškai ženklina modernaus lietuviškumo gimtį – tuo kuo esame šiandien. Todėl Lietuvos istorijos institutas ir siūlė vietoje rengiamo TIAĮ priimti du atskirus įstatymus. Vienas jų reglamentuotų valstybinių švenčių bei minėtinų dienų kalendorių, o kitas reglamentuotu jubiliejinių metų šventimą.
Istorikų bendruomenę neramina ne noras sutvarkyt minėtinų datų kalendorių, bet, kaip teigiama Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto laiške, siekis sukurti „istorinės atminties kontrolės mechanizmą, kurios pagrindinis institutas būtų neaiškiais ir nepagrįstais kriterijais sudaroma Tautos istorinės atminties taryba“. Nuogąstavimus dėl projektuojamo naujo biurokratinio kūdikio – Tautos istorinės atminties tarybos funkcijų neapibrėžtumo svarstymo metu išsakė ne tik istorikai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktose pastabose dėl šio įstatymo projekto teigiama, jog „nenurodyti Tarybos tikslai ir jų įgyvendinimui užtikrinti pavedamos funkcijos“, jog „nepagrįstas pasirinktas Tarybos sudėties modelis“, jog „nenustatyti Tarybos darbo organizavimo pagrindai, neaiškus ir pačios veiklos Taryboje pobūdis“, o linksmiausia tai, jog pabaksnota pirštų net į politologinį neraštingumą – pastebėjus, jog „projektu Seimui priskiriami įgaliojimai formuoti ir dalyvauti įgyvendinant valstybės politiką tam tikroje srityje nėra suderinami su Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, funkcijomis valstybės valdžios institucijų sistemoje“. Keliu kepurę prieš Vyriausybės teisininkus, kurie politikos profesionalus pamoko politikos abėcėles.
V.Sinica siūlo nusiraminti ir, jo žodžiai tariant, „aiškiai skirti dvi iš tiesų atskiras sritis – istoriją kaip mokslą ir istorijos politiką“, pridurdamas, jog Lietuvoje niekas nesikėsina kontroliuoti akademines diskusijas ir cenzūruoti jų turinį. Jūs tikite, jog visi politikai apie tai nesvajoja? Aš – taip pat netikiu. Papasakosiu tik vieną epizodą – kaip prieš kelias savaites Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžio metu buvau pamokytas istorijos.
V.Sinicos idėjinius bičiulius – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją atstovaujančius Seimo narius labai suerzino tai, jog po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo įsitvirtinusi politinį režimą pavadinau autoritariniu. Mažo to, buvau apkaltintas politikavimu – suprask šmeižiu šaunų vyrą Antaną Smetoną.
Seimo narių nesuglumino net priminimas, jog „demokratiniais A.Smetonos laikais“, jie nebūtų galėję susirinkti į Seimą. Juokingiausia tai, jog nuo A.Smetonos „demokratijos“ bene daugiausiai kentėjo būtent Krikščionių demokratų partija, kuri buvo nuvyta į politinį palovį. Išties turime problemų su praeities prisiminimais ... tai net panašu į kolektyvinį amnezijos priepuolį, bet nereikia čia kaltės versti „seneliui Alzheimeriui“...
Tik demokratijos dėka tokios politikų pamokėlės kol kas nevirsta privalomomis direktyvomis. O kaip Seimo nariai pasiūlytų pavadinti smetonišką autoritarizmą – gal pasinaudoti politologiniu rytų kaimyno „atradimu“ – „suverenia demokratija“ ?
Tarpukario Lietuva galime ir turime didžiuotis – tuomet gimė moderni Lietuvos valstybė buvusi mums pavyzdžių atkuriant valstybingumą, bet nedera nutylėti jos ydų. Būtent A.Smetonai ir servilizmu permirkusiai jo aplinkai tenka atsakomybė už tai, jog 1940 m. Lietuva tyliai, be ginkluoto pasipriešinimo, pasidavė sovietinei okupacijai. Neabejoju, jog visuomenė būtų su ginklu rankose gynusi nepriklausomybę, bet autoritarinio režimo dėka ji iš esmės buvo palikta nežinioje, o Tautos Vadas pasiraitojęs kelnes perbrido upelį ... į saugesnę žemę.
Apie „klano“ baimes ir šizofreniją
V.Sinica, prisipažinęs pasiskolinęs „pažįstamo istoriko tezę“, besdamas pirštu į nepatenkintuosius istorikus prabyla „iš ambonos“: „Projekto kritikai bijo ne tariamai įstatymo kuriamo istorinės tiesos monopolio, o jog patys praras savo kuriamą tiesos monopolį“. TIAĮ projektas man nepatinka, tačiau tiesos monopolio neturiu ir į jį nepretenduoju.
Kvaila į jį pretenduoti – kaip į absoliučią tiesą. Manau, tą patį pasakytų ir mano kolegos. Mane ir kolegas neramina noras įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą“ (iš TIAĮ projekto „Aiškinamojo rašto“), nes tai jau kvepia cenzūra. Ne taip jau seniai istorinę atmintį įstatymo keliu bandyta disciplinuoti Rusijoje, tačiau net šios šalies parlamente toks įstatymo projektas užduso.
Kuomet tai vyko Rusijoje savo kolegoms iš šios šalies didžiuodamasis sakiau, jog Lietuva – demokratiška šalis ir tokios „iniciatyvos“ mums negresia. Norime pasinaudoti istoriniu šansu pralenkti kaimyną? Manau, valdančiam elitui kaimyninėje šalyje tokia mūsų „pergalė“ būtų saldesnė už jų pralaimėjimo kartėlį.
Prisipažinsiu nelabai suprantu ką V.Sinica turi galvoje rašydamas apie, jog „projekto priešininkai jau dabar de facto kuria tokį neformalios cenzūros mechanizmą, akademinės įtakos svertais nuosekliai marginalizuodami ir stumdami iš rimtomis istorikų „mainstream`u“ laikomų diskusijų lauko visus jiems nepriimtinus istorijos naratyvus“. Apie ką čia? Gal apie tai, jog „istorikų klanas“ į Česlovo Gedgaudo, Charles’o L. T. Pichel’io, Jūratės Reginos Statkutės de Rosales „mokslinius atradimus“ žvelgia su atlaidžia šypsena (atlaidžiai – nes autoriai kūrė kupini tauriausių intencijų – žadindami lietuvių savivertę)?
Tačiau nenorėčiau, jog Tautos istorinės atminties taryboje sėdėtų žmonės, kurie alpsta iš laimės skaitydami į „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ panašias knygas ir kovodami su tariamais priešais už tautos istorinės atminties tyrumą, pseudoistorinių opusų autoriams dalija garbės daktarų regalijas.
Labai patiko V.Sinicos pasiūlyta diagnozė „istorinės sąmonės šizofrenija“. Remdamasis V.Sinicos išvardintais „falšyvo“ istoriko požymiais atliksiu viešą savianalizę: svetimų valstybių (ypač Lenkijos) valstybinių apdovanojimų neturiu, pinigų už profesinę veiklą esu gavęs iš latvių (apmokėjo už disertacijos recenziją), kritikos taikinyje atsidūrusius istorikus pažįstu ir gerbiu.
Mano lietuviškos praeities herojais yra Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Povilas Višinskis, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas; knygnešys ir eilinis Nepriklausomybės kovų savanoris man brangesnis už kunigaikštį, o sumanymą visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius pradėti vadinti karaliais laikau stačiai kvailyste.
Ar šių požymių jau pakanka, kad man būtų galima pritaikyti diagnozę – istorinės sąmonės šizofrenija? O gal nevalia pačiam skubėti ir palaukti kol mane oficialiai „diagnozuos“ Tautos istorinės atminties taryba vadovaujama Seimo kanclerio?
