Pavyzdžiui, Vilniaus Katedros aikštė buvo ištrypta ir dulkėta, ji nebuvo grįsta, joje telkšojo balos, o gatvė driekėsi visai šalia Katedros. Tymo kvartalas Užupyje buvo visiškas lūšnynas, kuriame tarpo įsikūrusios miesto prostitutės. Dėl to šalia Tymo kvartalo ir buvo pastatytas venerinių ligų dispanseris.
Apie senąjį Vilnių ir jo legendas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pasakojo Lietuvos Respublikos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas. Tai – senojo Vilniaus paskaitų ciklas, kurio galima pasiklausyti šeštadieniais.
Gedimino pilies bokšte – cukrainė
Anksčiau Gedimino pilies bokštas atrodė visiškai kitaip, jis buvo apgriuvęs, stogą dengė skarda. Bokšto vaizdas pradėjo keistis tuomet, kai buvo pradėtas tvarkyti pilies kalnas. Tai pradėta daryti 1884 metais.
„Buvo įrengti suoliukai, sutvarkyta augalija. Gedimino pilies kalno šlaitas buvo apželdintas įvairias medžiais“, – pasakojo S.Žvirgždas.
Vienu metu pilies bokštas naudotas kaip sargybinė, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gedimino bokšte buvo įrengta cukrainė. Ji buvo įsikūrusi bokšto antrajame aukšte. Cukrainės interjeras buvo jaukus – nusipirkus pyragaitį ir kavos buvo galima prisėsti prie staliuko ir grožėtis Vilniaus vaizdais.
Kalbant apie bokšto paskirtį, jame buvo siūloma įrengti kalėjimą labai svarbiems politiniams kaliniams, o dar 1911 m., kai Vilniuje buvo tiesiamas vandentiekis ir kanalizacija, buvo svarstoma įrengti vandens rezervuarą. Tačiau tokie planai nebuvo įgyvendinti. Vandens bokšto idėjai aktyviai priešinosi Jonas Basanavičius, kuris nuvyko į Sankt Peterburgą ir įtikino valdininkus, kad šį paminklą reikia išsaugoti.
Vilniečiai sužinodavo tikslų laiką
Kaip ir Sankt Peterburge, lygiai vidurdienį ant Gedimino pilies kalno buvo iššaunama patrankos salvė. Šaudoma buvo pagal tam tikrą tvarką.
Likus pusvalandžiui iki 12 val., iš Vilniaus universiteto observatorijos buvo duodamas ilgas skambutis į Gedimino pilies bokštą. Tai reikšdavo, kad reikia užtaisyti pabūklą.
Budintys kareiviai užtaisydavo patranką ir laukdavo kito ženklo. Likus dešimčiai minučių pasigirsdavo kitas skambutis, apie kurį, mojuodamas rankomis prie Gedimino bokšto kitam kareiviui pranešdavo skambučio laukęs žmogus. Kareivis patikrindavo, ar patranka teisingai užtaisyta.
Dvyliktą valandą buvo duodamas trečias skambutis. Jis reiškė, kad atėjo laikas iššauti salvę.
„Pasitaikydavo, kad kareivis įpildavo per daug parako, todėl po galingos salvės išbyrėdavo senamiestyje gyvenančių žmonių namų langai. Miestiečiai dėl to skundėsi, tačiau tuo metu tai buvo vienas iš būdų sužinoti tikslų laiką. Išgirdę salvę, džentelmenai išsitraukdavo laikrodžius ir juos patikslindavo“, – pasakojo S.Žvirgždas.
Be to, patranka visuomet būdavo saugoma, kad vaikai neužkimštų jos žolėmis. Patrankų salvės Vilniuje grumėdavo iki 1911 metų.
Tunelius saugodavo sargyba
Įdomu, kad Gedimino kalne buvo iškasti slapti tuneliai. Juos 1942 m. įrengė vokiečių kareiviai. Į tunelius vedė du įėjimai. Seni vilniečiai gali prisiminti, kad juos visada saugodavo kareiviai. Istorikai pasakoja, jog į šiuos tunelius buvo galima patekti iki 1960 metų – vėliau jie buvo užpilti. Tačiau kalbama, kad sulyginti buvo tik įėjimai į tunelius, patys tuneliai nėra užversti žemėmis.
S.Žvirgždas prisiminė juokingą istoriją. Kadangi rudenį ir žiemą kareiviams būdavo labai šalta, jie nevengdavo išgerti stipriųjų gėrimų. Vieną tamsų rudens vakarą vilniečiai išsigando, kai padauginęs alkoholio rusų kareivis apšaudė Vidaus reikalų ministeriją.
Potvynis lėmė istorinį įvykį
1931 m. Vilniuje kilo didelis potvynis. Patvinus Neriai ir Vilniai, buvo apsemta Katedros aikštė ir dalis Sereikiškių parko. Potvynis buvo toks didelis, kad Katedros aikštėje buvo galima plaukioti nedidelėmis valtelėmis.
Suprantama, patvino ir Katedros požemiai. Iškrypo net šventovės kolonos. Ištyrus ir įvertinus Vilniaus katedros būklę, 1931 m. liepos 17 d. buvo įsteigtas Vilniaus katedros gelbėjimo komitetas. Didžiausią rūpestį kėlė Katedros pamatai, kurie dėl gruntinio vandens poveikio pradėjo pleišėti, sienose atsirado didelių plyšių, patvinusi Neris užliejo rūsius.
Tačiau kartais nelaimė virsta laime. Kadangi Katedros plytelės buvo sugadintos, inžinieriai kartu su architektais jas išardė.
Vieni Katedros gelbėjimo komiteto narių buvo architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus. Tuomečiuose laikraščiuose buvo spausdinami K.Vilkaus prisiminimai.
„Įsiminė 1931 m. rugsėjo 21 diena. Tada pradėjome darbus Katedros vidurinėje navoje. Mūsų nuostabai, nuėmę kiek apgadintas grindų plyteles, aptikome plytinį skliautą. Tai buvo ženklas, kad pasiekėme požeminės kriptos viršų. Nesunkiai skliaute pramušėme didoką angą, kad pro ją į apačią galėtų įšliaužti žmogus“, – K.Vilkaus prisiminimus atpasakojo S.Žvirgždas.
Pasiėmęs gailingą elektros lempą pirmas į angą įšliaužė K.Vilkus. Apačioje buvo nedidelė, dumblu ir sudūlėjusiomis plytomis užversta kripta.
„Kai įėjome, pastebėjau kažkokį netaisyklingos formos daiktą. Dar neprisiartinęs prie jo pasakiau inžinieriui Pekšai: „Pažvelkite, pone, ten yra kažkoks šalmas.“ Tačiau kai pasilenkiau, išvydau ne šalmą, o kaukolę su karūna“, – apie vaizdą, kurį išvydo K.Vilkus, pasakojo profesorius S.Žvirgždas. Dešinėje pusėje K.Vilkus surado kažką panašaus į karstą. O kairėje – dar vieną kaukolę, šalia jos – karūną, auksinę grandinėlę ir pomirtinę lentelę. „Užfiksavome laiką, nes įvykis buvo istorinis. Karališkus palaikus radome 8 val. 45 minutės“, – K.Vilkų citavo „Kurier Litewski“ ir kiti laikraščiai.
Iš kriptos išlindę J.Pekša ir K.Vilkus informavo Vilniaus katedros gelbėjimo komiteto vadovybę. Susijaudinimas buvo milžiniškas. Apie tai rašė visa tuometė spauda.
Gerai paslėptoje kriptoje buvo rasti LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Prie kunigaikščio palaikų rasti du žiedai ir geležinis kardas.
Prie Elžbietos Habsburgaitės palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė, auksinis medalionas, žiedas su keturiais deimantais, Habsburgų herbas, pomirtinė lentelė.
Barbora Radvilaitė paskutinė poilsio vieta buvo labai prabangi. Karas buvo išmuštas oda, papuoštas auksiniu kryžiumi ir brangakmeniais. Karste buvo rasta daug karališkųjų brangenybių – sidabrinė paauksuota karūna, sidabrinis skeptras, auksinis obuolys su kryžiumi, ilga auksinė grandinėlė. Ant Barboros Radvilaitės pirštų rasti trys auksiniai žiedai, kurių vienas buvo su dviem deimantais, o kitas – inkrustuotas juoduoju emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio dydžio rubinu.
Pasklido legenda
Įdomiausia, kad vėlesniais laikais buvo rašoma, kad kai buvo rasta karališkoji kripta, ant jos skliauto lotyniškai buvo užrašytas prakeiksmas. Esą buvo įspėjama, jog „šio paminklo griovėjas bus nubaustas“.
Šitaip pradėta kalbėti, nes senovėje sklandydavo gandai apie faraonų kapų prakeiksmus Egipte.
„Netrukus pradėjo pildytis paslėptoje kriptoje įrašytas Jogailaičių prakeiksmas. Juodąją seriją pradėjo Katedros gelbėjimo tarybos narys vyskupas Vladislavas Bogdulskis. Jis mirė 1932 kovą“, – pasakojo legendos įkvėpėjai.
Iš tiesų – po karališkosios kriptos suradimo praėjus 5 metams, mirė dar penki Katedros gelbėjimo komiteto tyrėjai, bet mirtis ištiko natūraliai. Istorikų teigimu, jokio prakeikiančio užrašo karališkoje kriptoje niekada nebuvo. Tačiau paslaptingos mirtys buvo vaizduotę jaudinanti pokalbių tema.
