Tiriant slaptųjų tarnybų veikimą, atskleidžiama jų raida, metodų kaita, aprašomos įdomesnės operacijos, apibūdinta Lenkijos, Sovietų Sąjungos, Prancūzijos ir Vokietijos analogiškų tarnybų veikla Baltijos valstybėse.
Kiek buvo susekta užsienio valstybių agentų, kaip buvo kovojama su kitų valstybių remiama ir finansuojama antivalstybine veikla, kokie buvo brangiausi apmokami agentai, kaip veikė užsienio žvalgybų rezidentūros, kaip buvo kovojama su teroristais, koks paskutiniųjų vadovų ir jų agentų likimas bei į daugelį kitų klausimų rasite atsakymus šioje knygoje.
Istoriją papildyta gausia vaizdine medžiaga, anksčiau neskelbtomis įvairių žvalgybų agentų nuotraukomis. Knyga sudomins norinčius daugiau ir giliau pažinti dvidešimto amžiaus žvalgybos istoriją, padės suvokti ir objektyviai įvertinti Lietuvos slaptųjų tarnybų vaidmenį užtikrinant nacionalinį saugumą.
Lrytas.lt siūlo paskaityti šios intriguojančios knygos ištrauką.
Žvalgybų voratiklis - Kaunas ir Maskva, Varšuva ir Vilnius. 1920 metai.
Ir 1920 m. rūpinantis Lietuvos gynyba bei saugumu svarbus vaidmuo teko Žvalgybos skyriui. 1920 m. sausio 1 d. skyriuje pradeda dirbti daugiau darbuotojų, patobulinama struktūra. Įsteigiama atskira Ūkio dalis, kuriai kovo 5 d. pradeda vadovauti I.Černius. Pirmiausia susirūpinta sutvarkyti raštvedybą, etatus, tarnybos lapus, finansus ir ūkio dalykus.
Pradėta mokėti neišmokėtas 1919 m. algas.
Kuriami nauji žvalgų punktai: sausio 18 d. – 6-asis, sausio 30 d. – 7-asis. Darbui kviečiama vis daugiau lietuvių karininkų.
„Kadangi yra reikalinga padidinti Gen. štabo Žvalgybos skyriaus etatus, pavedu pasiūlyti visiems karininkams, kad tie iš jų, kurie nori darbuotis žvalgybos ir priešžvalgybos srity, tuojau apie tai pranešti“, – raginama 1920 m. sausio 20 d. rašte Vilkaviškio komendantui.
1920 m. pradžioje buvo parengtos naujos Žvalgybos skyriaus darbo instrukcijos bei patobulintos 1919 m. gegužės mėn. sudarytos pirmosios instrukcijos. Taip pat parengtas Žvalgybos skyriaus statutas, suformuluoti darbo tikslai:
„1) Duoti tikslias žinias apie priešo kariuomenę.
2) Neleisti skverbtis į Lietuvą priešo žvalgams, trukdyti ir sekti veiklą jau esančių Lietuvos valstybės ribose agentų.
3) Rinkti žinias apie politišką nusistatymą piliečių . Taip pat žinoti nuotaikas ir politines pažiūras, vyraujančias kaimyninėse valstybėse“.
Žvalgų punktus numatyta steigti „vietose, labiausiai svarbiose kariniu ir politiniu atžvilgiu“. Jų tikslas: „Priešininko pusės žvalgyba, kontržvalgyba, pravažiuojančių privačių asmenų per demarkacinę liniją stebėjimas “.
Prie karinių junginių buvo numatyta steigti žvalgų punktus, turinčius tokius pat tikslus, bet galinčius greičiau informuoti karinę vadovybę (fronte).
Šie punktai turėjo būti pavaldūs brigadų (divizijų) štabų viršininkams, iš jų gaudavo užduotis, o ūkiniais, metodiniais (instrukcijos darbui) ir kitais reikalais turėjo rūpintis Žvalgybos skyriaus viršininkas. Žvalgų punktai turėjo veikti divizijos išsidėstymo rajone, į kurį įeitų ir tos užnugario vietovės, kuriose yra šią dalį aptarnaujančių įstaigų.
Žvalgybininkai ir jų agentai. 1920 m. vasario 6 d. vyriausiasis kariuomenės vadas gen. ltn. P. Liatukas ir Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. S. Nastopka patvirtino naujus Žvalgybos skyriaus etatus. Žvalgybos skyriuje, be viršininko padėjėjo, numatyta turėti 13 darbuotojų kanceliarijoje, karininką ir jo padėjėją tardymams, 14 darbuotojų Žvalgų dalyje, 7 – Kontržvalgų, 4 – Cenzūros ir Pressos dalyje bei 7 pagalbinius darbuotojus.
Aštuoniuose žvalgų punktuose turėjo dirbti po 9–11 darbuotojus. Žvalgybos organizacijai finansuoti numatyta skirti 2954 400 auksinų, kiekvienam žvalgų punktui skiriant po 140–157 tūkst. auksinų. Žvalgų punktai vien agentūrai išlaikyti galėjo išleisti 480 tūkst. auksinų (po 60 tūkst. auksinų kiekvienas punktas).
Nors 1920 m. vasario mėn. Žvalgybos skyriuje buvo numatyti 133 etatai, bet kovo 15 d. tebebuvo tik 105 darbuotojai: 7 karininkai, 5 valdininkai, 37 laisvai samdomi, 30 rikiuotės ir 26 ne rikiuotės kariškiai. 1920 m. kovo 11 d. į Žvalgybos skyrių eiti tas pačias „išviršinio tėmijimo“ – sekimo viršininko pareigas vėl priimtas L. Giros atleistas P. Žukovas. Iki tol jo pareigos buvo patikėtos visiškai nepatyrusiam, 24 metų amžiaus Alfonsui Vitulskiui, kuris trumpai buvo agentas ypatingiesiems reikalams „Fabrikosas“.
Žvalgų dalis buvo papildyta gabesniais, jaunais lietuvių karininkais. Žvalgyboje pradėjo dirbti ir vienas vėliau pasižymėjusių karo žvalgybos vadovų, tuo metu dar jaunas leitenantas J. Matusaitis. 1920 m. balandžio 20 d. Žvalgų dalies naujuoju viršininku paskirtas 2-ojo atsargos bataliono kpt. A. Užupis, su kurio atėjimu siejama maždaug reguliaraus žvalgybos darbo pradžia.
Atsisakyta kai kurių papildomų funkcijų. Žvalgybos skyrius liovėsi spausdinti atsišaukimus ir trumpai leistą laikraštį „Przyjaciel Ludu“, skirtą skleisti propagandai už Lietuvos ribų ar prie demarkacinės linijos su lenkais, ir būsimo keliautojo Mato Šalčiaus vadovaujamą Propagandos dalį su 23 darbuotojais (11 instruktorių lenkų pafrontėje, 6 – bermontininkų pafrontėje ir užfrontėje, 4 ypatingi instruktoriai) atskyrė nuo Žvalgybos skyriaus ir perdavė KAM Literatūros daliai. „Žmonių ūpas ir jų nusistatymas link Lietuvos valdžios“, nebebuvo vien tik žvalgybos rūpesčiu.
Darbo buvo per akis
Iki 1920 m. žvalgybos darbą labai trikdė telefonų ir susisiekimo priemonių stoka, nors Žvalgų dalis vis vien turėdavo gauti „tikslias žinias apie priešo kariuomenę ir kaimyninių valstybių kariuomenių organizavimą, apsiginklavimą ir aprūpinimą“. Devyniems Žvalgų dalies darbuotojams 1920 m. pradžioje teko nemažas darbo krūvis.
Jiems rūpėjo sekti ne tik kitų valstybių kariuomenės pergrupavimą, judėjimą, bet ir priešiškas žvalgybas už Lietuvos ribų. Tokius duomenis teikdavo negausi žvalgų punktų agentūra.
Pavyzdžiui, IV žvalgų punktas iki 1920 m. vasario 4 d. turėjo tik 5 slaptus agentus: A. Ambrazevičių-Vanagą Simno valsčiuje (1919 m. rugsėjo 13 d. – gruodžio 13 d.), J. Gecucevičių-Žvirblį Perlojoje (karinės žvalgybos agentas nuo 1920 m. vasario 1 d.), pirklį K. Rezniką-K (nuo 1920 m. kovo 1 d.) ir kt.
Po 1920 m. vasario mėn. vykusio Kauno įgulos kareivių sukilimo sustiprinta Kontržvalgų dalis, kuri turėjo užtikrinti jog tokie įvykiai nepasikartos, ir imtis prevencinių priemonių kariuomenėje.
Kontržvalgyba išaugo iki 47 darbuotojų, tačiau dėl patyrimo stokos ir nelengvo darbo darbuotojai palyginti dažnai keitėsi. Iš 137 Žvalgybos skyriaus darbuotojų 1920 m. birželį 52 dirbo provincijų žvalgų punktuose, tačiau vis trūko žmonių. Priklausomai nuo punktų veiklos apimamos teritorijos dydžio (pavyzdžiui, VII Šiaulių punktas apėmė 7 apskritis) juose buvo nuo 2 iki 9 darbuotojų, vadovaujamų jaunesniųjų ir vyresniųjų žvalgų.
Mykolo Lipčiaus slaptas pranešimas. Ar turima kontržvalgybos organizacija galėjo garantuoti Lietuvos nacionalinį saugumą? Į šį klausimą pamėgino atsakyti pats Žvalgybos skyriaus viršininkas M. Lipčius pirmą kartą parengtame slaptame apžvalginiame pranešime krašto apsaugos ministrui 1920 m. kovo 19 d. (pranešimo turinys turėjo įeiti į ministro pirmininko pranešimą apie Lietuvos vidaus sutvarkymą):
„Dabartiniu metu matosi vyriausybės ir jos organų veikloje nebuvimas vieningos valdžios . Šis pavojus paaštrėjo dėl Lietuvos izoliuotos padėties . Tuo metu, kada reikalingas visų sveikų elementų susivienijimas tarp partijų ir atskirų asmenybių, nelaimei, aiškiai pasireiškė nesutarimas .
Šis priešiškumas gal neturėtų ypatingai kenksmingų padarinių , bet partinis nepakantumas, specialistų trūkumas valstybiniame darbe ir palyginti neaukštas valdininkų kultūrinis lygis žymiai sunkina padėtį .
Būtina dabar tiksliai nustatyti, kokias partijas, organizacijas reikia pripažinti šalies politiniam gyvenimui kenksmingomis, ir kovoti su jomis visomis leistinomis teisėtomis priemonėmis “.
Reikalavo griežtesnių įstatymų
Kas ir kaip turi būti pripažintas „kenksmingomis organizacijomis“, žvalgybos viršininkas nedetalizavo. Visi ir taip suprato, kad tos organizacijos, kurios nepripažįsta Lietuvos valstybingumo ir valdžios legitimumo, galėjo būti ir buvo pripažįstamos antivalstybinėmis. 1920 m. vasario 25 d. Baudžiamajame statute numatyta bausmė už ginkluoto sukilimo rengimą – nuo 4 mėn. iki gyvos galvos kalėti.
„Lietuvos Respublikoje veikiantys Teismų statutai perėjo jai iš buvusios Rusijos imperijos ir buvo sukurti taikos metu, tuomet, kai dabar anarchijos banga iš rytų gali apimti visas kaimynines valstybes, kada Lietuvai grasina kaimyninės stipresnės valstybės, o pačioje Lietuvoje yra daugybė elementų, siekiančių nuversti egzistuojančią valstybinę santvarką, šie įstatymai, persismelkę humaniškumo ir liberalumo dvasia, neatitinka šio momento, – polemizavo M. Lipčius“ ir siūlė išleisti laikinus įstatymus, kurie numatytų griežtesnes bausmes už kriminalinius ir karinius nusikaltimus, laikinai leisti Žvalgybos skyriui išduoti patikimumo liudijimus tarnautojams, priimamiems į valstybines įstaigas, kad į atsakingas pareigas nepatektų susikompromitavusių asmenų.
1920 m. kovo 23 d. minėtas pranešimas papildomas raportu krašto apsaugos ministrui, kuriame apibūdinamas Žvalgybos skyriaus darbas. Tuo metu tam tikruose visuomenės sluoksniuose jau dažnai girdėjosi priekaištų Žvalgybos skyriui dėl nepakankamų priemonių prieš buvusius sovietų valdžios veikėjus.
Vykstant Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijai, tokių priekaištų ypač padaugėjo. Buvo panaikinti visi ypatingi įstatymai, neliko jokių administracinio poveikio priemonių politiniams nusikaltėliams. Iš Žvalgybos skyriaus buvo reikalaujama nusikaltėlį suimti tik tada, kai jis sulaikytas nusikaltimo vietoje arba pas jį rasta daiktinių nusikalstamos veiklos įrodymų, arba turimi liudytojų parodymai.
Žvalgybos skyriaus viršininkas savo raporte konstatuoja, kad tokia tvarka apsunkina antivalstybinių organizacijų likvidavimą: „Nė vienas politinis nusikaltėlis demaskuojamų dalykų nelaiko, ir liudijimų gavimui reikia iškonspiruoti savo agentūrą, kas gresia agentūros netekimu ateičiai . Nuo 1919 m. balandžio mėn. tik Kaune aptikta 6 bolševikiniai ginklų sandėliai .
Šiauliuose ir Rokiškyje žvalgybos skyrius likvidavo tarptautinę komunistinę organizaciją, turėjusią ryšių su Berlynu, Bernu, Viena, Libava (Liepoja – aut. past.), Ryga, Stokholmu, Petrogradu ir Maskva .
Visi 1919 m. sulaikyti bolševikai-komunistai buvo išvardyti tarybų valdžios reikalavimuose vykdant įkaitų apkeitimą tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos, kas gali būti atestacija skyriaus veiklai“.
Vis dėlto pripažįstama, kad Žvalgybos skyriaus darbas dar nėra pakankamo lygio. Kitose valstybėse karine žvalgyba užsiiminėjo Generalinio štabo karininkai, turintys specialių žinių – išmanantys strategiją, statistinę geografiją ir pan.
Tokių specialistų Žvalgybos skyriuje nebuvo, todėl žvalgyba buvo frontinio pobūdžio, o priešo užnugario žvalgyba ir žinios apie pasirengimą didesnėms operacijoms grynai atsitiktinės. Kontržvalgybos darbuotojai buvo jauni, nepatyrę: „Vieni iš jų, daugiausia jauni žmonės pažeidžia tarnybos reikalavimus ir pradeda imti kyšius, vykdyti kitus tarnybinius nusikaltimus, dėl ko skyrius perkrautas šių nusikaltimų bylomis , kiti asmenys, susižavėję patriotišku jausmu ir manydami bylų vedimo būdus, kurie suteikti įstatymais, esant nepakankamais viršija valdžią, vykdo savavališkas rekvizicijas, kartais, net be savanaudiškų tikslų, muša tardomuosius, siekdami gauti atvirus parodymus. Tokie veiksmai negali sukelti gyventojų simpatijų, o vien tik priekaištus . Ypač šitai stiprinama tuo, kad asmenys, užimantys aukštus postus ir žinomi savo patriotizmu, lieka beveik nebaudžiami nežiūrint nusikaltimo “.
Profesionalų dairėsi užsienyje
Žvalgybos skyriaus viršininkas ne kartą prašė atsiųsti į skyrių intelektualiausius karininkus ir valdininkus, kurie per trumpą laiką galėtų išmokti žvalgybos darbo, bet šie prašymai nebuvo patenkinami. Priešingai, nors Žvalgybos skyrius įėjo į Lietuvos kariuomenės sudėtį, bet paramos negaudavo (kitaip negu 1919 m. pradžioje).
Daugumos kariškių požiūris į skyrių buvo priešiškas. M. Lipčiui pačiam teko ieškoti lietuvių kilmės specialistų užsienyje. Tokių buvo ir lietuvių kilmės. Vienu tokių buvo Kazimieras Pilėnas, kuris dirbo Londone policijos teisme vertėju, 1918 metais kelis mėnesius – Didžiosios Britanijos laivyno žvalgyboje, karo ministerijos Žvalgybos ir kontržvalgybos skyriuje, o 1918–1919 m. tarnavo JAV karo žinybos (Military Intelligence) Kontrpropagandos skyriuje tyrėju.
M. Lipčius 1920 m. vasario mėn. sužinojęs, kad Anglijoje gyvena „žvalgybos specialistas“ K. Pilėnas, iš karto per Lietuvos atstovybę jį pakvietė atvykti „į pagalbą besikuriančiai tėvynei, nes žmonių specialistų, kurie galėtų žvalgybai vadovauti, pas mus nėra“.
Gavęs 5000 auksinų kelionės išlaidoms K. Pilėnas už 2000 auksinų 1920 m. gegužės–liepos mėn. tarnavo Žvalgybos skyriaus instruktoriumi. Nors jis gyrėsi tarnybos žvalgyboje patirtimi, tačiau atvežti dokumentai jokio vadovaujančio darbo patirties nepatvirtino ir greitai K. Pilėnas perėjo dirbti į VRM Piliečių apsaugos departamentą.
Padaręs nusikaltimų ir jis pabėgo į Angliją, paskui – į JAV. Ten dirbo sekliu, kol 1933 m. Niujorke atidarė privatų sekimo biurą ir lietuviškoje spaudoje neigiamai atsiliepdavo apie savo patirtį Lietuvoje.
Kitose valstybėse žvalgyba areštus vykdė padedama viešosios policijos, žandarmerijos ar karinės policijos, o tuometinė Lietuvos milicija (vėliau pavadinta policija) buvo labai neorganizuota ir sudaryta iš atsitiktinių asmenų, todėl panaudoti ją minėtiems tikslams buvo neįmanoma. Taigi Žvalgybos skyrius su 7 žvalgų punktais 1920 m. pavasarį (ir vėliau), be tiesioginių savo pareigų, vykdė Karo lauko policijos ir Viešosios policijos funkcijas, buvo apkrautas dideliu susirašinėjimo ir registracijos darbu (išduodavo visokiausių rūšių leidimus – ginklui laikyti, į užsienį važiuoti ir kt.).
Svetimi tarp savų
Į Žvalgybos skyrių kartais prasiskverbdavo ir kitų valstybių agentai. 1919 m. vasarą čekistai J. Olskis ir J. Opanskis iš Daugpilio į Lietuvą atsiuntė V. Griganavičių, kuris, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, sugebėjo tapti Žvalgybos skyriaus darbuotoju. Pirmiausia jis pateko į inteligentų kuopą, o jau iš ten L. Giros vadovavimo laikais (1919 m. rugsėjo 20 d.) – į III žvalgų punktą.
1920 m. vasario 19 d. Žvalgybos skyriaus viršininko įsakymu V. Griganavičius paskirtas III žvalgų punkto ypatingųjų reikalų valdininku (1920 m. vasario 1 d.). Netrukus jis tapo Kontržvalgų dalies ypatingųjų reikalų valdininku ir 1920 m. gegužės 23 d. iš A. Veingardo perėmė II žvalgų punktą, o birželio 3 d. – iš pplk. M. Zareckio ir III žvalgų punktą (dviem savaitėms).
Tik 1920 m. liepos 25 d. V. Griganavičius, daugiau kaip metus ištarnavęs žvalgyboje, buvo demaskuotas ir pabėgo į Vilnių. Raudonoji armija miesto dar nebuvo palikusi, todėl V. Griganavičius buvo priimtas dirbti į Ypatingąjį skyrių. Tai vienintelis žinomas atvejis, kai komunistas, Sovietų Rusijos agentas buvo įsiskverbęs į žvalgybos gretas (vėliau agentų buvo ieškoma jau tarp dirbančių slaptosiose tarnybose). Lietuvos žvalgyboje taip pat buvo demaskuotas vienas kitas Lenkijos agentas.
Tačiau keli priešo agentai negalėjo sužlugdyti Žvalgybos skyriaus darbo. Stengdamasis tobulinti savo darbą, Žvalgybos skyrius 1920 m. pavasarį parengė instrukcijas dėl komendantūrų ir milicijos tarnautojų bendradarbiavimo su Žvalgybos skyriaus valdininkais, dėl traukiniais važinėjančių keleivių tikrinimo. Buvo nustatytos taip pat demarkacijos linijos perėjimo taisyklės, duoti nurodymai dalių vadams prižiūrėti jiems paskirtus kareivius.
Stiprindamas nacionalinį saugumą, Žvalgybos skyrius nustatė Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sekimo įstaigos etatus, sudarė ministerijoms taisykles, pagal kurias reikėjo patikrinti asmenis, stojančius į tarnybą tose ministerijose. Taip pat parūpino, kad būtų aiškios KAM ir VRM kompetencijos ribos, sudarė planą, kaip išvengti riaušių ir sukilimų Kaune, ir t. t.
Žvalgybos skyrius kartu su punktais Rokiškyje, Utenoje, Kaišiadoryse, Virbalyje, Raseiniuose ir Šiauliuose iki 1920 m. gegužės 1 d. atliko didžiulį darbą – išaiškino provincijoje įvairiausias antivalstybines grupes ir šnipus. Per metus sulaikė 1570 žmonių, iš kurių Kontržvalgų daliai teko 665. Iš suimtųjų sudėties galima spręsti, kas labiausiai priešinosi nepriklausomai Lietuvos valstybei ir su kuo kovojo Žvalgybos skyrius. Iš 665 Kontržvalgų dalies suimtų asmenų 270 buvo įtariami bolševizmu, 120 priklausė įvairioms politinėms organizacijos, 132 – be dokumentų, 143 suimti dėl kitų priežasčių (šnipai).
Lietuvos žvalgybos skyrius slaptai nekontroliavo savo darbuotojų, nors šie nepasižymėjo dideliu profesionalumu. 1920 m. liepos 11 d. buvo suimtas IV žvalgų punkto viršininkas J. Marcinkevičius ir jo padėjėjas J. Ščesnulevičius; jie buvo kaltinami tuo, kad 1919 m. lapkričio 18 d.–1920 m. kovo 11 d., ieškodami lenkų šnipų, be teisėto pagrindo darę kratas, apkaltinę ryšiais su lenkais ir suėmę brolius Volungevičius, iš kurių dar išreikalavę 2 tūkst. auksinų. Tokie darbuotojai buvo griežtai baudžiami (laisvės atėmimu).
