Ugnies kamuoliai, aitrus amoniako kvapas, riksmai – tai tik maža dalis to, ką lygiai prieš 25 metus išgyveno tuometinės Jonavos “Azoto” įmonės žmonės. Avarija, kai sprogus izoterminei saugyklai išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, įvyko 1989-ųjų kovo 20-ąją, apie 11 valandą.
Septyni žuvę, daugiau nei penkios dešimtys sužeistų ir šimtai, o gal net tūkstančiai apsinuodijusių. Kiek tokių, kurie prarado darbingumą ir sveikatą – neaišku iki šiol.
“Tai buvo tarsi cunamis, tai buvo tokia avarija, kokios retai įvyksta visame pasaulyje”, - kalbėdamas apie 25 metų senumo įvykius sakė tuometinis karbamido cecho mechanikas Vytautas Venckūnas.
Buvęs ugniagesys, nelaimės vietoje buvęs beveik nuo pirmųjų akimirkų, Robertas Zabarauskas įsitikinęs – tąsyk bendro darbų koordinavimo tiesiog nebuvo. Situacija tarp panikos apimtų žmonių priminė lenktynes už gyvybę: kuris pirmas pabėgs.
Prisiminimai – tarsi kamuoliai
Kasmet, artėjant kovo 20-ąjai, R.Zabarauskas sako mintimis grįžtantis atgal. Vos užmerki akis – atmintyje iškyla ne tik panikos apimtų beveidžių žmonių minia, tačiau ir tuomet gamyklos teritorijoje tvyrojęs kvapas. Ir dar atrodo, lyg viskas būtų buvę neseniai.
“Prieš porą metų vaikščiojau kieme, ir prie manęs priėjo nepažįstamas vyras. Padėkojo. Sako, jūs mane tada ištraukėt. Buvo keista, kad prisimena. Aš pats žmonių veidų neatsimenu. Žinau, kad gelbėjom, iš pavojingos zonos išvežėm daug”, - kalbėjo 62 metų R.Zabarauskas.
Tada, veždami žmones, ugniagesiai nežiūrėjo į jų akis, o jų visų veidai atrodė tarsi didžiulis panikos žemėlapis. Tačiau gelbėtojams rūpėjo kuo greičiau jiems įduoti dujokaukes ir pasirūpinti, kad žmonės tinkamai jas užsidėtų: “Mes nežiūrėjom į jų akis, į veidus. Tik dėjom dujokaukes”.
Vyro prisiminimai – pabirę, tarsi kamuoliai. Surinkti juos į vieną vietą nėra lengva. Prisiminimai – tarsi tie kamuoliai – šokinėja. Jie sugrįžta detalėmis, epizodais, fragmentais.
“Azoto” avarijos istorijos liudytojų gretos sparčiai retėja. Žmonės miršta. Kiek jų šį pasaulį paliko todėl, kad prieš 25 metus apsinuodijo cheminėmis medžiagomis, nežinia. Tačiau dar gyvi liudininkai neabejoja – dėl šios avarijos žmonės galėjo susirgti ir vėliau, praėjus dešimčiai, penkiolikai ar daugiau metų.
Žmonės mojavo pro langus
“Tą lemtingą kovo 20-ąją aš prisimenu. Tai buvo šilta pavasario diena. Todėl mes treniravomės ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rinktinę ruošėm sporto varžyboms. Staiga išvydau bėgančius žmones ir beveik tuo pat metu išgirdom kaukiančias sirenas”, - pasakojo R.Zabarauskas.
Beveik intuityviai suvokę, kad įvyko kažkas baisaus, vyrai bėgte pasileido link nelaimės vietos – bėgo ten, iš kur kiti spruko. “Apvirto izoterma”, - toks signalas pasiekė ugniagesių ausis. R.Zabarauskas pasakojo, kad žmonių gelbėjimo darbai prasidėjo iš karto. Nors geras dvi valandas nebuvo jokio bendro štabo, tačiau ugniagesiai automobiliais važiavo link avarijos židinio.
“Matėm, kad iš nitrofoskos cecho gamybinio korpuso pro langus moja ir pagalbą kviečiasi žmonės. Tai buvo pavojinga zona, aplinkui buvo daug išsiliejusio amoniako. Važiuojant gelbėti žmonių kartais net užgesdavo automobilio variklis.
Visus žmones sodindavom tiesiai ant gaisrinės automobilio kopėčių, padėdavom užsidėti dujokaukes ir veždavom. Vienu kartu paimdavom apie 10-12 žmonių. Tada, juos perdavę medikams, grįždavom atgal”, - prisiminė buvęs ugniagesys.
Po to teko išnešti negyvuosius. R.Zabarausko žvilgsnis trumpam sustingsta, akys – sudrėksta: “Išnešėm”.
Prisimena kolegos žūtį
Praėjus vos kelioms valandoms po avarijos į nelaimės vietą atskubėjo ir kaimyninių miestų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliai, gelbėtojai, malūnsparniu atskrido aukšti šalies pareigūnai. Tačiau labiausiai tąsyk trūko tvarkos ir sustyguoto darbo. Buvo betvarkė”, - sakė R.Zabarauskas.
Ugniagesys prisiminė ir tai, kad administraciniame gamyklos pastate vadai gėrė konjaką. Buvo tikima, kad alkoholis padės apsisaugoti nuo kenksmingų cheminių medžiagų poveikio.
„Iki šiol prisimenu savo bičiulio, kolegos žūtį. Manau, kad tąsyk buvo nemažai nepasvertų, nepamatuotų vadų įsakymų. Tačiau mes buvom su uniformomis ir įsakymus privalėjome vykdyti.
Ugniagesiams reikėjo užlipti ant gatavos produkcijos sandėlio stogo. Jis buvo išdegęs. Tada vadai šiam darbui – kitaip tariant, į pražūtį – pasiuntė mano kolegą iš Vilniaus Henriką Norkevičių. Bet reikėjo siųsti mus, vietinius ugniagesius. Mes žinojome konstrukcijas, žinojome, kaip saugiai tą padaryti.
Tuo tarpu H.Norkevičius tiesiog įkrito ir žuvo“, - prisiminė pašnekovas. Likviduodami avarijos pasekmes, ungiagesiai į namus negrįžo kelias paras. Gelbėtojai dirbo po keturias valandas, tada buvo skiriamas trumpas poilsis, ir vėl – į avarijos vietą. Žmonės dirbo kaip robotai.
Tuo tarpu avarijos dieną, po pietų, prasidėjo Jonavos gyventojų evakuacija. „Su žmona trumpai pasikalbėjome tik telefonu. Spėjau paskambinti į namus, žmona man pasakė, kad ji su vaikais evakuojasi“, - sakė R.Zabarauskas. Ugniagesys pasakojo, jog kritines ir svarbiausias dienas jis atlaikė, tačiau vėliau, po kelių dienų, pasijuto prastai. Eidamas vyras nualpo, o sąmonę atgavo tik Kauno klinikinėje ligoninėje.
„Medikai man diagnozavo plaučių nudegimą. Nors savo akimis mačiau šį ligos išrašą, kurį laiką jis buvo mano medicininėje kortelėje, tačiau vėliau tas išrašas nežinia kur prapuolė. Dabar jo tiesiog nėra. Kiek žinau, taip nutiko ne man vienam“, - nelinksmai šyptelėjo vyras.
Svarbiausia – įvykdyti planus
R.Zabarauskas, tuometiniame „Azote“ dirbęs nuo 1969-ųjų, pasakojo puikiai suvokęs, kad ši gamykla nėra saldainių fabrikas ir jautė, kad kažkada gali įvykti tragedija. Tačiau kad ji bus tokio mastelio, žmonės nesitikėjo.
„Mokslas visada žengia pirmyn, tačiau apie pasekmes negalvojama. Galbūt chemijos pramonė vystėsi tiesiog per greitai, per dideliais šuoliais. Pamenu, kaip dar anksčiau teko gesinti titaną. Jau tada iki sprogimo trūko labai nedaug. Kaip gesinti titaną, niekas nežinojo. Užgesinom sunkiai. Tik po šio įvykio, praėjus keliems mėnesiams, sąjunginiame ugniagesių leidinyje atsirado informacija apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis reikia gesinti titaną“, - sakė R.Zabarauskas.
Ugniagesio nuomone, tuometiniame „Azote“ tikslas buvo vienas – bet kokiomis priemonėmis įvykdyti planus, todėl darbo sauga nebuvo pirmaeilis reikalas, o įrengimai buvo stabdomi retai, kad gamykla nepatirtų nuostolių.
R.Zabarauskui apmaudu ir todėl, kad avarijos tyrimas nutrauktas dėl senaties termino, o kaltininkai, dėl kurių aplaidumo ir įvyko nelaimė, iki šiol nėra įvardinti.
Baimės nejausdavo
Tai, jog tuometiniame „Azote“ išties svarbiausi buvo penkmečio planai, o ne darbų sauga, pripažįsta ir tuometinis karbamido cecho mechanikas, dabartinis Jonavos mero pavaduotojas Vytautas Venckūnas.
„Tačiau mes niekada negalvojome, kad ta izoterma, kuri apvirto, yra nesaugi. Buvome įpratę prie didelių talpų, didelių amoniako saugyklų. Todėl baimės nejausdavom. Nelaimė atėjo kaip cunamis, o tokio masto avarijos buvo retos ne tik sovietų sąjungoje, tačiau ir visame pasaulyje.
Tada, kai tai įvyko, vakarų šalys, taip pat Amerika gamino kitokio tipo izotermas ir saugumo laipsnis panašiose gamyklose buvo daug aukštesnis. Galbūt rusų projektavimo instituto specialistai nukopijavo pasenusį projektą, o gal nukopijavo jį nevykusiai? Tik po avarijos buvo padarytos išvados ir buvo pradėtos naujos izotermos statybos.
Dabar „Achema“ - nepalyginamai saugesnė. Kai įmonė buvo privatizuota, atsirado asmeninė žmonių atsakomybė. Nebėra taip, kad žūtbūt reiktų vykdyti planus. Jei reikia – įrengimai stabdomi ir tikrinami“, - pasakojo V.Venckūnas, kuriam gamykloje dirbi teko ir anuomet, ir tada, kai ji jau tapo „Achema“.
Daug žmonių liko dirbti
V.Venckūnas tą kovo 20-osios rytą buvo savo darbo vietoje. Iki nelaimės vietos nuo karbamido cecho – apie 500 metrų.
„Pajutome, kad kažkas dega. Pažvelgę pro langą išvydom gaisrą, netrukus ėmė skambinti ir dispečeriai, visiems nurodyta užsidėti dujokaukes. Jas mes nuolatos turėdavome prie savęs – buvo toks reikalavimas“, - pasakojo V.Venckūnas. Apvirtus ir užsidegus izotermai, užsidegė amoniakas. Greta jo buvo nitrofoskos cechas, todėl ugnis greitai pasiekė ir jį, užsiliepsnojo sandėliai.
V.Venckūnui taip pat išlikęs bėgančių žmonių įspūdis: „Vėjas pūtė link Ukmergės, todėl žmonės bėgo priešinga kryptimi, į Jonavos pusę“.
Tačiau visi įmonės darbuotojai gamyklos palikti negalėjo. Reikėjo stabdyti gamybą - cechus, įrengimus. Tą padaryti nėra taip paprasta ir lengva – reikia laiko. Todėl daug žmonių liko dirbti.
„Netrukus išvydome ir dar vieną vaizdą – ėmė „šokinėti“, kilnotis kanalizacijos šuliniai. Amoniakas pradėjo eiti per kanalizacijos tinklus, per požemines komunikacijas, todėl nuo susikaupusių dujų ir pradėjo šokinėti tie šulinių dangčiai. Išvydus tokį vaizdą, panika tarp žmonių dar labiau išaugo“, - pasakojo V.Venckūnas.
Buvęs mechanikas prisimena ir savo bei kai kurių kitų kolegų neapdairų elgesį. Vyrai, užsidėję dujokaukes, iš smalsumo prisiartino kiek įmanoma arčiau avarijos vietos: „Gal ir kvailai elgėmės“.
Tai, jog avarija nusinešė žmonių gyvybes, V.Venckūnas sakė suvokęs iš karto. Darbas chemijos pramonės įmonėje yra specifinis - „visi viščiukai būna suskaičiuoti“. Kitaip tariant, cechų viršininkai žino, kur ir kiek jų žmonių dirba.
„Kai kuriuos žuvusius radome pasislėpusius – žmonės taip bandė gelbėtis. Darbininkai, kurie greta montavo estakadą, taip ir žuvo: savo darbo vietoje, radom juos taip, kaip dirbo“, - pasakojo V.Venckūnas.
Ligonius teko nešti
Prasidėjus gamyklos stabdymo darbams avarijos dieną visko iki galo padaryti nepavyko. Darbininkai, atlikę tik būtinuosius darbus, taip pat spruko iš gamyklos teritorijos.
„Per langą išvydom amoniako stulpus. Išėjęs iš gamyklos nuskubėjau į Jonavos ligoninę. Ten dirbo mano žmona. Kaip tik buvo priimtas sprendimas evakuoti visą Jonavą. Teko padėti išnešti ligonius, nes juk buvo tokių, kurie nevaikščiojo. Juos vežė ir autobusais, ir greitosios pagalbos automobiliais“, - 25 metų senumo įvykius gerai mena V.Venckūnas.
Tuo tarpu vakarėjant Jonava paskendo tuštumoje ir migloje. Visą miestą buvo tarsi užklojęs rūkas, o gatvėse patruliavo kariškiai. Didžioji dalis gyventojų iš miesto išvyko.
„Mes likom Jonavoje, nes kitą dieną reikėjo į gamyklą, reikėjo baigti gamybos stabdymo darbus“, - pasakojo V.Venckūnas V.Venckūnas nakvojo ne namuose, tačiau viršutinėje miesto dalyje – Rimkų mikrorajone, pas kolegą. Vyrai tikėjo, jog šiame miesto rajone oras yra švariausias, nes rajonas labiausiai nutolęs nuo „Azoto“ gamyklos.
„Kitą rytą grįžome į darbą. Tą dieną į „Azotą“ buvo atvykęs ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus. Jį atskraidino sraigtasparniu, o sraigtasparnis nusileido pačioje „Azoto“ teritorijoje. Kiek atsimenu, tuomet V.Adamkus lankėsi ar Vilniuje, ar kažkur sovietų sąjungoje“, - sakė V.Venckūnas.
Kitą dieną po nelaimės „Azote“ teko ne tik iki galo sustabdyti visus įrengimus. Kad amoniakas toliau nesiveržtų, į kanalizacijos šulinius buvo metami maišai su smėliu.
„Be to, tūkstančiai tonų trąšų ėmė skaidytis. Kuo daugiau pili vandens, tuo labiau jos skaidosi ir negesta. Vienintelis būdas – reikia tas trąšas išstumdyti ir tada gesinti, kad jų būtų plonas sluoksnis.
Padėjo Ruklos dalinių kariai – trąšos buvo skaidomos su tanketėmis. Ir griaunamos, ir šaudomos. Pagaliau užgesinti pavyko“, - pasakojo V.Venckūnas. Dauguma Jonavos gyventojų, kurie buvo evakuoti, į namus sugrįžo trečią dieną – visiškai išsisklaidžius miglai.
Tyrimas nutrauktas, kaltų – nėra
Jonavos rajono apylinkės prokuratūra netrukus po nelaimės iškėlė baudžiamąją bylą ir pradėjo tyrimą. Buvo apklausti ir nukentėję asmenys, ir kiti liudytojai. Maždaug po mėnesio tyrimas perduotas generalinei prokuratūrai. Kaip skelbė žiniasklaida, įvykiais “Azote” domėjosi ir KGB.
1990-ųjų pavasarį baudžiamoji byla buvo nutraukta nepavykus nustatyti kaltininkų. Visuomenei pranešta, jog avarija įvyko dėl izoterminės saugyklos konstrukcijos trūkumų. Tačiau ar kalti projektuotojai, ar priėmimo aktus pasirašiusi komisija, taip ir liko neaišku.
Avarijos pasekmes juto ne tik Jonavos, tačiau ir kitų rajonų – Ukmergės, Širvintų, Kėdainių – gyventojai. Nuodingų cheminių junginių debesys slinko link šių rajonų, o vos po dviejų valandų nuo nelaimės Ukmergės rajone jau buvo jaučiamas aitrus amoniako kvapas.
Kaip skelbė spauda, netrukus po to gyventojai ėmė skųstis suprastėjusia sveikata, dusuliu, kūno niežuliu, tačiau jokios realios pagalbos nei žinių jiems suteikta nebuvo.
