Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas Istorinėje prezidentūroje Kaune pristatė savo knygą „Lietuvos žvalgyba 1918-1940 metais“. Pasakodamas apie slaptąją šnipinėjimo istoriją Lietuvoje mokslininkas įžvelgė stebėtinus panašumus su šiomis dienomis. Pasirodo, kad dabar Kremlius naudojasi senais stalininės Rusijos ir nacių Vokietijos metodais.
Seimo narys, istorikas A.Anušauskas knygai apie Lietuvos slaptąsias tarnybas, žvalgybą medžiagą rinko 25 metus.
Mokslininkas knisosi po ilgus metus buvusius įslaptintus archyvus ne tik Lietuvoje. Bet ir Lenkijoje, Vokietijoje. Rusijoje. Būtent tose šalyse, kurių šnipus lietuviai kontržvalgybininkai gaudė savo tėvynėje.
Gaudė šnipus ir patys šnipinėjo
Ir patys, aišku šnipinėjo užsienyje. Tik saviškiai šnipai vadinami žvalgais. O jų, gana profesionalių, Lietuva turėjo – net nacių Vokietijoje per šimtą. Šalyje, kurioje už menkiausią įtarimą galėjai atsidurti Gestapo (hitlerininkų slaptoji policija – red.) rūsiuose.
Su komunistais, kurie iš tiesų buvo bolševikinės Rusijos šnipai, Lietuvos specialiosios tarnybos tarpukariu irgi puikiai tvarkėsi. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje beveik kas antras anuomet pogrindinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys buvo užverbuotas Lietuvos saugumo departamento (VSD).
A.Anušauskas, kalbėdamas apie savo knygoje atskleistus slaptosios žvalgybų istorijos faktus, pabrėžė stebėtinas sąšaukas su dabarties aktualijomis.
1934-siais vyko anuomet visos Europos dėmesį prikausčiusi Zasso-Neumano byla. Lietuvos saugumas išaiškino ir atidavė į teismo rankas Klaipėdos krašte veikusius nacių sąmokslininkus.
Nacių agentai veikė prisidengę vokiečių kultūros draugijomis, šelpimo fondais. A.Anušauskas įžvelgė tarpukario nacių ir dabartinės Rusijos žvalgybos, ardomosios veiklos Lietuvoje lygiagretes. Kaip manoma, Maskva siekia skleisti savo įtaką per centrą „Rossotrudničestvo“ ir kitas panašias neva kultūrines organizacijas ir fondus.
„Anuomet rusų žvalgybos štabas buvo jų ambasada Lietuvoje. Iš esmės tas pats ir dabar, Maskva mėgsta klasiką“, - ironiškai pastebėjo istorikas.
Slaptajame kare pasirodo Kedys
Be komunistinės Rusijos, didelis galvos skausmas Lietuvos saugumui buvo Lenkijos, užgrobusios Vilniaus kraštą, šnipai ir ardomoji veikla. Ji tapo ypač įnirtinga 1927-siais, kai Lenkijai prijautęs socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis Tauragėje sukėlė maištą prieš tautininkų valdžią.
Jis pabėgo į Lenkiją. Vienas J.Plečkaičio parankinių buvo pavarde Kedys, įtartas finansavęs ir kitaip rėmęs teroristus Lietuvoje.
Jį Lietuvos agentai pagrobė Lenkijoje, paprasčiausiu būdu: pačiupo, užmovė maišą ant galvos ir parvežė į Lietuvą. Už antivalstybinę veiklą Kedys buvo nuteistas 12 metų.
„Su Garliavos įvykiais tai neturi nieko bendro. Bet štai, Kedžio pavardė vis šmėkšteli Lietuvos istorijoje“, - šmaikštavo A.Anušauskas.
Jis pastebėjo, jog Lietuva anuomet turėjo rimtą priešininką – Lenkijos žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbo Juzefo Pilsudskio artimiausios aplinkos karininkai.
Pagavo V.Lenino draugą
Lietuvos santykiai su Sovietų Sąjunga buvo geri, bet Kauno saugumas Maskvos agentūrą, vietos komunistus, intensyviai sekė ir gaudė.
Lietuvoje kontržvalgyba sulaikė atsitiktinai mūsų šalyje atsidūrusį Šveicarijos socialistą Fritzą Platteną – tą patį, kuris 1917-siais padėjo bolševikų vadui Vladimirui Leninui grįžti į Rusiją ir čia sukelti revoluciją.
Tiesa, jį teko greitai paleisti, nes šis komunistų agentas turėjo stiprų užnugarį Europoje.
A.Anušauskas pateikė duomenis, liudijančius, jog Maskvai tarnavęs LKP vadas Antanas Sniečkus gaudavo per mėnesį 21 tūkstančių litų. Žinoma, ne vien sau asmeniškai, bet visai ardomajai, priešvalstybinei veiklai finansuoti.
„Štai todėl A.Sniečkus Maskvoje neužsibūdavo, vis verždavosi į Lietuvą, nes čia jis gaudavo didelius pinigus“, - sakė istorikas.
Įtariamųjų sąraše - prezidentas
Pavojingas Lietuvos žvalgybos agentų darbas buvo atlyginamas 400-600 litų per mėnesį. Skaičiuojant dabartiniu lito kursu, reikėtų pridėti vieną nulį ( 4-6 tūkst.Lt).
A.Anušauskas istoriniais pavyzdžiais parodė, kad susidėti su Rusijos žvalgyba – visais laikais pavojinga, nes ši spatoji tarnyba nepaiso jokių žaidimo taisyklių.
Lietuvos saugumas tarpukariu domėjosi čekistų (bolševikinės Rusijos saugumo tarnyba, dar žinoma ir kaip NKVD – red.) pagrobto rusų baltagvardiečio generolo Jevgenijaus Milerio byla.
J.Milerį į bolševikų agentų rankas Paryžiuje įdavė kitas baltųjų emigrantas, generolas N.Skoblinas, kuris buvo čekistų užverbuotas.
„J.Milerį sušaudė Maskvoje, o talkininką N.Skobliną čekistai išmerė iš lėktuvo. Tokie rusų žvalgybos metodai, jie nesikeičia iki šiol“, - tvirtino A.Anušauskas.
Knygoje apie žvalgybą pateiktas 1934 metais sudarytas įtartinų asmenų sąrašas, jame – net 1,5 tūkst. pavardžių. A.Anušauskas atkreipė dėmesį, kad jame buvo labai nedaug prezidento Antano Smetonos valdžią atvirai kritikavusių asmenų – įrašyti tik kairiųjų pažiūrų rašytojas Petras Cvirka ir Juozas Žiugžda, po 1940-ųjų okupacijos tapęs sovietinės Lietuvos istoriografijos „tėvu“.
Tarpukario saugumiečiai į įtartinųjų sąrašą buvo įtraukę tokius, atrodo, valstybei lojalius asmenis, kaip istoriką Adolfą Šapoką, buvusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį, diplomatą Evaldą Turauską.
Tokia pati Rusija, panaši ir Lietuva
Paminėjęs įvykius Ukrainoje, Kryme ir dėl to padidėjusią grėsmę Lietuvai iš Rytų, A.Anušauskas įžvelgė daug istorinių lygiagrečių.
„Vokietija 1939-siais užgrobė Klaipėos kraštą pagrįsdama agresiją tuo, neva ten vokiečiams gyventi nesaugu, pažeidžiamos jų teisės. Labai panašiai Maskva argumentavo Krymo aneksiją šiomis dienomis“, - patebėjo A.Anušauskas.
Istorikas įžvelgė dar daugiau paralelių, taip pat kalbėdamas apie Lietuvos žvalgybos sunaikinimą 1940-siais, po sovietinės okupacijos.
„Jau prieš savaitę iki sovietų kariuomenės įvedimo buvo sudeginti, paslėpti svarbūs žvalgybos dokumentai. Taigi žvalgyba puikiai suvokė, kad Lietuvai gresia okupacija, nors aukšti politikai anuomet dar tikėjosi geros baigties. Štai ir dabar, kai mūsų specialiosios tarnybos teikia informaciją apie galimai grėsmingus Maskvos žingsnius, kai kurie mūsų politikai muistosi, esą gal per daug sutirštinta informacija apie Rusiją. Bet informacija yra tokia, kokia yra tikroji padėtis“, - tikino istorikas.
