Antai JAV Baltųjų rūmų tinklalapyje paskelbta peticija, kurioje reikalaujama, kad JAV sugrąžintų Aliaską Rusijai.
Per penkias dienas ją jau pasirašė daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Tai net penktadalis parašų, reikalingų, kad Baltieji rūmai oficialiai sureaguotų į peticiją, rašo „Lietuvos rytas“.
Tiesa, iniciatyvų dėl Aliaskos, kurią prieš 147 metus Rusijos imperija perdavė JAV, sugrąžinimo būta dar sovietmečiu.
Sklandantys gandai, kad Aliaska buvo ne parduota, o išnuomota amerikiečiams 99 ar 100 metų laikotarpiui, skatino raginimus Rusijai susigrąžinti savo teisėtą nuosavybę.
Sąmokslo teorijų gerbėjų vaizduotę ypač kurstė gandai apie pradingusį auksą, kurį Maskva turėjo gauti pagal sandorio su JAV sąlygas.
Taip pat apie juodus bolševikų, pirmiausia jų lyderio Vladimiro Lenino, darbelius.
Esą siekdami trumpalaikės politinės naudos jie atidavė JAV visus dokumentus, liudijančius Rusijos teises į ginčytiną teritoriją.
Rusijai reikėjo pinigų
Tuo metu, kai Rusija buvo įsitraukusi į varginantį – dabar tai ironiška – Krymo karą (1853–1856 m.), Amerika nekart pabrėžė, kad neketina užimti antirusiškos pozicijos.
Londono laikraštis „The Times“ netgi rašė apie „mįslingą simpatiją“, egzistuojančią tarp Rusijos ir JAV.
Rusijoje apie ruošiamą sandorį žinojo viso labo šeši žmonės – imperatorius Aleksandras II, jo brolis Konstantinas Romanovas, užsienio reikalų ministras Aleksandras Gorčiakovas, finansų ministras Michailas Reiternas, admirolas Nikolajus Krabė ir Rusijos pasiuntinys JAV Eduardas von Stoecklis.
O visuomenė apie susitarimą buvo informuota tik praėjus dviem mėnesiams po dokumento pasirašymo.
Tuo metu Rusija desperatiškai ieškojo trejų metų paskolos iš užsienio – po 15 mln. rublių per metus. Rusijos armijai reikėjo nuolatinių investicijų.
Be to, Aliaskoje pavieniai aukso ieškotojai jau buvo pradėję kasti auksą. Rusijos valdžia baiminosi, kad paskui pastaruosius ten patrauks ir Amerikos kariai, o tam rusai buvo visiškai nepasirengę. Nerimą kėlė ir mormonų „šliaužianti kolonizacija“ regione.
Pagal vieną versijų, sutartis, pasirašyta 1867 m. kovo 30 d., buvo sudaryta anglų ir prancūzų kalbomis, tad internete klajojanti rusiška sutarties kopija yra suklastota.
Tuo remdamiesi sąmokslo teorijų šalininkai, daugiausia dabartinės Rusijos komunistų partijos atstovai, kelia versiją, kad tikrojoje sutartyje buvo kalbama ne apie Aliaskos pardavimą, o apie teritorijos išnuomojimą 99 metams.
Taip pat jie įtaria, kad dokumente sutarti 7,2 mln. aukso dolerių taip ir nebuvo išsiųsti į Rusiją, nes imperijos valdžia per Londono banką šiais pinigais atsiskaitė už lokomotyvus ir garo mašinas.
Kalčiausi bolševikai?
Rusijos komunistai iškėlė ir dar vieną ypač originalią idėją – kad sandoris buvo fiktyvus. Esą JAV Kongresas pervedė šiuos pinigus kaip nuomos mokestį už Aliaską, kompensuodamas Rusijos išlaidas dalyvaujant kariniuose veiksmuose JAV pusėje.
„Po 1917 m. revoliucijos konfiskavimo ir paprasto plėšikavimo būdu bolševikai savo rankose sutelkė didelius turtus valiutos, vertybinių popierių ar aukso pavidalu. Bet nupirkti Raudonajai armijai ginklų jie negalėjo – Vakarai uždraudė prekybą su Rusija.
Norėdamas pralaužti šią blokadą V.Leninas pasiūlė JAV atsisakyti pretenzijų į Aliaską mainais į prekybos draudimo atšaukimą.
Kaip garantiją V.Leninas pasiūlė atiduoti amerikiečiams visus Rusijoje saugomus pasirašytų sutarčių egzempliorius, patvirtinančius jos teises į Aliaską. Taip Aliaska buvo parduota pirmą kartą.
Per karą su fašistais Josifas Stalinas Jaltoje pareiškė, kad SSRS nereikš savo teisių į Aliaską, kaip reikiant nustebindamas amerikiečius, maniusius, kad šis klausimas jau galutinai išspręstas dar valdant V.Leninui.
J.Stalinas tiesiog norėjo parodyti, kad daro nuolaidą už SSRS teisę kontroliuoti Vidurio Europos šalis. Taip Aliaska buvo parduota antrą kartą“, – aiškina Rusijos komunistų partija oficialiame savo tinklalapyje.
Aliaskos nuomos sutarties, jei tokia iš tiesų buvo, terminas baigėsi Leonido Brežnevo laikais. Sąmokslo teorijos šalininkų nuomone, Rusijai dar buvo galima pabandyti susigrąžinti teises į Aliaską.
Tereikėjo oficialiai pareikšti, jog tiek V.Leninas, tiek J.Stalinas neturėjo teisės parduoti Aliaskos.
Bet L.Brežnevas buvo per silpnas, kad tai padarytų.
Aukso už Aliaską negavo
Kalbėdami apie fiktyvią Aliaskos pardavimo sutartį sąmokslo teorijų kūrėjai vis dėlto greičiausiai turi omenyje 1854 m. sutartį, pagal kurią už 7,6 mln. dolerių sumą anglai turėjo atsisakyti pretenzijų į Rusijos teritorijas.
Pinigų už Aliaską Rusija iš tiesų negavo. 7,2 mln. dolerių buvo pervesti į Rusijos pasiuntinio barono E.von Stoecklio sąskaitą.
Milijonai buvo pervesti į vieną Londono bankų, iš kurio jau aukso pavidalu turėjo būti išsiųsti į Rusiją. Tačiau to neįvyko.
1868 m. liepos pradžioje aukso luitai buvo sukrauti į burlaivį „Orkney“, bet liepos 16 d. laivas nuskendo prie Sankt Peterburgo. Draudimo kompanija bankrutavo, o Rusija jokios kompensacijos negavo.
Po 9 metų paaiškėjo, kad katastrofa nebuvo atsitiktinumas. Sprogimą sukėlė JAV pilietis Williamas Thomsonas. Pakliuvęs į kalėjimą už sukeltas muštynes, jis iš kameros draugo gavo neįprastą pasiūlymą – už tūkstantį svarų jis, apsimetęs kroviku, turėjo įnešti į „Orkney“ bombą su laikrodiniu mechanizmu.
Praėjus 100 metų sovietų ir suomių ekspedicija Baltijos jūroje surado „Orkney“ liekanas. Ekspertizė patvirtino – iš tiesų laive įvyko sprogimas ir gaisras. Bet nė vieno aukso gabalėlio jame nebuvo.
Deryboms dėl Aliaskos iš Rusijos pusės tarpininkavęs E.von Stoecklis už nuopelnus gavo 25 tūkst. dolerių premiją ir kasmetę 6 tūkst. rublių pensiją, tačiau to jam, regis, buvo per maža.
Vėliau jis dar buvo trumpam atvykęs į Sankt Peterburgą.
Tačiau po to išvažiavo į Paryžių ir nuolat šalinosi žmonių iš Rusijos, kurie jį negailestingai kritikavo už tokį lengvabūdišką Rusijos žemių atidavimą.
