Apie Vilnių, jo bažnyčias ir dvarus, kurių nematėme, papasakojo fotografijos istorijos tyrinėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.
Fotografijų tyrinėtojas pasakojimą apie Vilniaus bažnyčias pradėjo nuo Pranciškonų komplekso.
Pasakojimą apie Gedimino pilį ir didelio potvynio apsemtą Katedrą galite vilnius-vaizdai-kuri%C5%B3-dabar-nei%C5%A1vystume.htm#.UyMIqYUynaE"="">vilnius-vaizdai-kuri%C5%B3-dabar-nei%C5%A1vystume.htm#.UyMIqYUynaE"" target="_blank">paskaityti čia.
Pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas yra seniausi Vilniuje. Nuo 1826-ųjų penkerius metus dalis vienuolyno pastatų buvo pritaikyta kalėjimui. Tačiau neilgam – vėliau ten buvo įrengtas archyvas.
„Vienuolyno pastatai buvo nuomojami įvairioms organizacijoms ir asmenims. Čia buvo įsikūręs lombardas, aukcionas, darbo birža, slaptoji policija, labdaringa valgykla, nakvynės namai, vaikų prieglauda, miesto valdybos archyvas ir inventoriaus sandėliai, buvo įrengti butai miesto valdybos tarnautojams, ginklų sandėlis. Ko tik nebuvo“, – pasakojo istorikas.
1863 m. vienuolyno patalpose kalinti sukilimo dalyviai. Vienuolyne yra veikusi ir pirmoji Lietuvoje dviklasė mokykla.
„Prie Trakų gatvės stovi Mykolo Suzino lėšomis pastatyta koplyčia, kuri buvo naudojama šarvoti. Sovietmečiu koplyčia buvo naudojama kaip suvenyrų parduotuvė. Ten pirkdavo svečiai iš užsienio. Suprask – iš Sovietų Sąjungos“, – sakė S.Žvirgždas, ne kartą ten buvęs.
Šv.Kazimiero bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 metais. Su šios bažnyčios istorija susijęs labai įdomus įvykis. Vienuolyne tuo metu buvo įrengtos kareivinės ir sargybos patalpa.
Vieną rytą, vilniečiams susiruošus į pamaldas, mieste kilo neregėtas sąmyšis.
Priešais bažnyčią stovėjo Dievo Motinos skulptūra su kūdikiu ant rankų. Į rytines pamaldas susirinkę žmonės pamatė, kad statula visa raudona. Jie pamanė, kad Dievo Motinos veidas, rankos ir ant rankų sėdintis kūdikis Jėzus kruvini.
Kilo didžiulis ažiotažas – įvyko stebuklas!
Žinia greitai pasklido po Vilnių. Prie šventos skulptūros subėgo pusė miesto, šią naujieną sužinojo ir miesto magistratas. Tuomet jis pradėjo aiškintis, kas gi čia nutiko.
Dar tą pačią dieną miesto magistratas paaiškino stebuklą. Pasirodo, viskas buvo paprasta. Paaiškėjo, kad zakristijonas išvakarėse pasikvietė dailininką ir paprašė perdažyti skulptūrą. Ši buvo išblukusi ir apšepusi nuo lietaus ir sniego.
Dailininkas atėjo girtas ir skulptūrą nudažė raudonai. Niekam nieko nesakęs, baigęs darbus, tapytojas nuėjo gerti toliau. Todėl buvo pakviestas kitas dailininkas, kuris skulptūrą iki vakaro perdažė kita spalva.
„Visas stebuklas tuo ir pasibaigė. Nors kai kurie žmonės savo prisiminimuose tai aprašo kaip tikrą faktą“, – pasakojo S.Žvirgždas.
Pavertė cerkve
Po 1831 m. sukilimo buvo uždarinėjamos bažnyčios. Šv.Kazimiero bažnyčiai grėsė toks pat likimas ir maldos namai stovėjo apleisti. Yra išlikęs įdomus pasakojimas, kai buvo atvykęs caras Nikolajus Pirmasis. Caras atvažiavo su karieta prie Šv.Kazimiero bažnyčios, išlipo ir pažvelgė į viršų.
Adjutantams jis pasakė: „Koks gražus Šventojo Nikolajaus soboras.“
Vienas drąsesnis adjutantas paprotino carą, kad tai ne stačiatikių cerkvė, o Šv.Kazimiero katalikų bažnyčia. Caras pagalvojo ir jau primygtinai pasakė: „Koks gražus Šv.Nikolajaus soboras.“
„Pavaldiniams nieko kito nebeliko daryti, kaip perdaryti tą bažnyčią į soborą. Vėliau ji ir vadinosi Šventojo Nikolajaus Stebukladario soboru“, – pasakojo tyrinėtojas.
1864–1868 m. buvo pakeistas interjeras, sunaikinta dauguma barokinių altorių, sakykla, pažeminti bokštai ir iškelti svogūniniai kupolai.
1919 m. bažnyčia buvo sugrąžinta jėzuitams. Po trejų metų prasidėjo atstatymo darbai. 1925 m. atstatytas bažnyčios vidus, pašalinti visi priestatai, užteptos pagrindinio fasado „rusiškos“ freskos, atkurtos kai kurios skulptūros.
Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčios išorė Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pastangomis buvo tvarkoma. Ant centrinio kupolo buvo atstatyta karališkoji karūna.
Įkūrė ateizmo muziejų
1949-aisiais bažnyčia buvo uždaryta ir perduota tiekimo kontorai „Glav vino“. Įrengiant vyno sandėlį buvo sudeginti suolai, klausyklos, sunaikinti vargonai, altorius, dingo paveikslai.
Vėliau Šv.Kazimiero bažnyčioje buvo įkurtas ateizmo muziejus. Ta proga dingo likusi dalis paveikslų, varpai. Nekokybiškai įrengus šildymo sistemą, po dviejų avarijų susmuko centrinės navos grindys.
Tuo bažnyčios-ateizmo muziejaus nesėkmės nesibaigė – dėl blogai įrengtos lietaus kanalizacijos vanduo paplovė pamatus. Dėl to sprogo bažnyčios skliautai.
Bažnyčios kupolas buvo apdengtas vario skarda, tačiau nebuvo įrengtas žaibolaidis. Trenkus žaibui, buvo gerokai apgadintas kupolas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Tais pačiais metais pralaužus grindis po didžiuoju altoriumi rasta didžiulė 6 m. aukščio ir 18 m. ilgio laidojimo kripta su įspūdingomis freskomis.
Šv.Petro ir Povilo bažnyčią pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Padavimas byloja, kad M.Pacui 1662 m. grėsęs pavojus nuo sukilusios kariuomenės. Pasakojama, kad jis pažadėjo pastatyti bažnyčią, jei Dievas jam padėtų išsigelbėti. Netikėtai atsirado ištikimas tarnas, kuris valtele jį perkėlė per Nerį į saugią vietą.
M.Pacas ištesėjo savo pažadus. Statybos darbai buvo pradėti 1668 metais. M.Pacas mirė 1682 m. ir testamentu prašė palaidoti jį po bažnyčios slenksčiu ir ant antkapio užrašyti žodžius „Čia guli nusidėjėlis“.
„Jo antkapį XVIII amžiaus pabaigoje perskėlė žaibas, todėl 1808 m. buvo padaryta nauja lenta. Ji įmūryta dešinėje pusėje prie įėjimo“, – pasakojo S.Žvirgždas.
Sluškų rūmai, kurie šiuo metu yra apgriuvę, senovėje buvo išties prabangūs. Stačiakampiai rūmai su keturiais masyviais bokštais kampuose buvo baigti statyti 1700 metais.
Rūmus supo itališko tipo parkas su kanalais, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augalija.
Rūmų fasade savininkas liepė pritvirtinti marmuro lentą su užrašu: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip gaivalų nugalėtojas iškilau iki virš kalnų viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu.
Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.“
Rūmų vidus buvo gausiai išpuoštas lipdiniais. Viena salė turėjo net stiklines lubas, o virš jų buvo įrengtas akvariumas, kuriame plaukiojo įvairiausios žuvys.
1794 m. caro valdžia rūmus konfiskavo ir pavertė nuomojamu gyvenamuoju namu su 22 butais.
Vėliau juos nusipirko pirklys ir įrengė lentpjūvę ir alaus daryklą. Nuo 1831 m. rūmus nusipirko valdžia. Čia buvo įkurta ligoninė, kareivinės, įrengti amunicijos sandėliai.
Po keturiasdešimties metų rūmuose buvo įsteigtas katorgos kalėjimas. Kaip kalėjimas rūmai naudoti ir 1919–1940 metais, ir po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau kalėjimas buvo paverstas mokykla.
Verkių rūmų dvaras nuo seno buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, kurią 1387 m. Jogaila atidavė Vilniaus vyskupams. Verkiai garsėjo kaip vyskupų rezidencija.
Klasicizmo stiliaus rūmai sukurti XVIII a. antroje pusėje. Juos projektavo žymiausi to meto Lietuvos architektai Martynas Knakfusas ir Laurynas Stuoka–Gucevičius.
Apie 1839 m. rūmus įsigijo kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas. Jis drastiškai perstatė rūmus – buvo nugriautas centrinis pastatas ir perstatyti fligeliai. Rūmų viduje buvo didelė prabanga.
„Verkių rūmai buvo modernūs: turėjo dujinį apšvietimą, vandentiekį, savo pašto ir telegrafo stotį. Angliško stiliaus parkas su fontanais ir statulomis skendėjo žalumoje. Rūmų link palei Nerį buvo nutiestas platus kelias“, – pasakojo fotografijos tyrinėtojas.
Prie vieno iš fligelių buvo įkurtas žiemos sodas, kurio šiuo metu nėra. Žiemą buvo rengiamos šventės, į kurias šaltais rytmečiais traukdavo visas miestas.
S.Žvirgždas atkreipė dėmesį, kad pirmosios dagerotipinės nuotraukos, 1839 m. rugpjūčio 19 d. paskelbus metodo aprašymą, buvo padarytos tų pačių metų rudenį Verkiuose, kur kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino vaikų guvernantas Marcillacas darė griaunamų centrinių rūmų, frontono detalių dagerotipines nuotraukas.
