Taip nutiko praėjusį šeštadienį. Vilniuje buvo pirmą kartą parodytas patobulintas Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas „Nematomas frontas“. Pasakojimas apie nuožmų mūsų valstybės pasipriešinimą sovietiniams galvažudžiams, miško brolių simbolį Juozą Lukšą-Daumantą ir jo mylimąją Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę.
Garsioji partizano žmona šią savaitę po trejų metų pertraukos vėl apsilankė Lietuvoje. Šalyje, kurią palikti privertė iš Rytų užplūdęs nužmogėjimas. Šalyje, kurios nepalaužiamą būdą ir ryžtą formavo ir J.Lukša-Daumantas.
„Dabar Lietuva niekuo nesiskiria nuo kitų Vakarų valstybių. Kiekvieną kartą atvažiavęs matai, kad, nepaisant visų patirtų sunkumų, gyvenimas Lietuvoje tik gerėja“, – portalui lrytas.lt sakė ponia Nijolė. Kalbėdama apie Lietuvą ji nuolat šypsojosi ir nuoširdžiai stebėjosi, kad, nepaisant sovietinių proto inžinierių pastangų, mūsų šalis sėkmingai tapo Vakarų pasaulio dalimi.
Su ponia Nijole kalbėjome apie šiuolaikinę Lietuvą, mūsų visuomenės pokyčius, kariuomenę, įvykius Ukrainoje ir grėsmes, kurias šiuo metu kelia Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas. „Kas nors turi tą beprotį sustabdyti“, – kalbėdama apie Maskvos agresiją prieš Ukrainą sakė garsioji partizano žmona.
- Ar gerai suprantu, kad į Lietuvą atvykote, jog peržiūrėtumėte J.Ohmano filmą? – paklausiau ponios Nijolės.
– Taip. Kelias dienas praleidau Kaune, o sekmadienį atvažiavome į Vilnių, į filmo peržiūrą.
Labai norėjau aplankyti Antaną Lukšą, Juozo brolį, kurį radau ligoninėje. Taip pat norėjau sutikti prelatą Vincą Pranckietį, kuris kartu su mano mama buvo išvežtas į Sibirą ir labai daug morališkai jai padėjo. Jį taip pat radau ligoninėje. Jis sunkiai susižeidė, ir mane tas labai nuliūdino.
Man labai smagu buvo apsilankyti Rukloje, Juozo vardo kariškoje mokykloje (Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centras. – Red.). Ten sutikome daug puikių, išsilavinusių kariškių ir karininkų. Jie puikiai kalbėjo angliškai! Mane labai nustebino. Buvo net keletas karininkų iš Amerikos, vienas iš jų buvo lietuvių kilmės amerikietis.
Beje, pavalgėme nepaprastai skanius pietus! Tikrai buvau labai nustebinta, kokiais skaniais valgiais kariškiai maitinami. Aš galvojau, kad gausime kareiviškos košės (juokiasi).
Paskui apsidairėme aplinkui, ir aš nustebau, kokioje gražioje aplinkoje įkurtas tas poligonas. Aplink pušys, tvarkinga, nepaprastai gražu.
Buvome ir Juozo vardo mokyklos viduje, koridoriuose kabo Juozo nuotraukos iš partizanų laikų. Ir mano kai kurios nuotraukos buvo. Labai gražiai padaryta. Jeigu Juozas būtų gyvas, tai tikrai nepatikėtų, labai gražu.
Įspūdis susidarė, kad atmosfera ten yra labai patriotiška, visi labai mandagūs, tvarkingi, apsiskaitę, turi gerą biblioteką. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva jau turi tikrą, gerą kariuomenę. Aš nežinau, gal čia taip tik Rukloje, bet, matyt, yra ir daugiau tokių poligonų?
- Lietuvoje yra keturi poligonai, didesniuose miestuose yra įsikūrę kariuomenės daliniai.
– Aš šiek tiek susirašinėjau su pulkininku Aleksiejumi Gaiževskiu, bet nelabai žinojau detalių. Nežinojau, kad Lietuvos kariuomenė yra taip rimtai rengiama.
Aš nežinau, ar jie turi aviacijos ir jūrininkų?
- Taip. Klaipėdoje yra įkurtos karinės jūrų pajėgos, o Šiauliuose – karinės oro pajėgos. Savo aviacijos mes kaip ir neturime, tik vieną mokomąjį lėktuvą, bet mus saugo NATO aviacija.
– Ar taip yra geriau?
- Manau, kad taip yra ir geriau, ir pigiau. Mes turime priešlėktuvinės gynybos, kuri gali numušti priešo lėktuvus, o pulti mes nieko nesiruošiame.
Svarbiausias mūsų ginklas yra specialiosios pajėgos. Jų ir Rusija bijo. Tai labai gerai parengti kariai, jie patys save kildina būtent iš partizanų. Jie labai geri, jų net amerikiečiai prašo pagalbos.
– Kaip smagu tai girdėti! Vadinasi, kariuomenė Lietuvoje buvo organizuojama nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų? Labai džiaugiuosi, kad turime tokių puikiai mokytų ir patriotiškų kariškių.
Matot, jūs mane pamokysite (šypsosi).
- Džiaugiuosi, kad ir aš galiu jums ką nors papasakoti.
Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
– O, nuo 1992 metų beveik kas metai. Dažniausiai, kai būna minima Juozo žūties diena, rugsėjo 4-oji. Vienais metais Lietuvoje buvau net tris kartus.
Tik dabar paskutinį kartą buvau atvykusi prieš trejus metus, nes jėgų lakstyti nebėra. Žinote, siela lekia, o kūnas slenka (juokiasi). Tada jau galvojau, kad paskutinį kartą lankausi Lietuvoje, bet štai ir vėl atvykau.
- Kaip Lietuva pasikeitė per tuos nepriklausomybės metus?
– Labai pasikeitė, tiesiog negali palyginti!
Kai pirmą kartą atvykau 1992 metais, gyvenimas čia buvo liūdnas. Žmonės elgėsi taip, kaip juos išauklėjo sovietmetis: stumdėsi, nemandagūs, pikti. Viskas buvo baisiai apšepę, žmonės dar stovėjo eilėse prie prekių, kiemai netvarkyti.
O dabar Lietuvoje yra taip, kaip bet kur Vakaruose. Daugiau panašėja į kitas Vakarų šalis.
Ir kiekvieną kartą atvažiavus matai, kad, nepaisant visų patirtų sunkumų, gyvenimas Lietuvoje tik gerėja.
Kad tik niekas nesugadintų...
- Manau, kad nesugadins.
O kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp tos Lietuvos, kurią matėte pirmą kartą atvykusi, ir dabartinės?
– Žmonės jau yra visiškai kitokie. Kai nueini į parduotuvę, kavinę ar dar kur nors, matai, kad žmonių elgesys visiškai kitoks. Jie pasidarė labai mandagūs, malonūs, šypsosi.
Kai buvau Lietuvoje pirmą kartą, buvo labai liūdna dėl to, kad žmonės tokie sugadinti tų baisių penkiasdešimties okupacijos metų.
– Manau, kad atsirastų žmonių, kurie jums paprieštarautų ir sakytų, kad Lietuva dar ir dabar yra atsilikusi šalis.
– Aš kartais spaudoje skaitau, kad Lietuvoje žmonės yra pavydūs, neturi kantrybės, kai kurie net ilgisi sovietmečio. Man labai liūdna tai skaityti, bet, matyt, tikrai yra tokių žmonių. Bet aš tikiu, kad tokių yra tik mažuma. Taip?
- Žinoma. Sutinku su jumis, kad Lietuva smarkiai pasikeitė. Apie kažkokį sovietmečio ilgesį net neverta kalbėti. Yra tokių žmonių, bet jie yra visiška mažuma. Daug jaunų žmonių net rusiškai nemoka kalbėti, tai jie negali to sovietmečio ilgėtis.
– Aš irgi taip manau.
Man buvo labai įdomu, kaip žmonės internete komentuos tą filmą. Prieš daug metų man yra tekę duoti interviu Lietuvos naujienų portalui, tai paskui skaičiau komentarus. Daug komentarų buvo gražūs, bet kai kurie tokie bjaurūs, tokie nevalyvi! Aš galvojau, kaip žmonės gali tokia mužikiška kalba kalbėti. Nuo to laiko ir nebeskaitau tų komentarų.
Yra gi žmonių, kurie ir apie partizanus visaip kalba. Man buvo labai įdomu, kaip žmonės komentuos tą filmą.
O jūs skaitote komentarus?
- Mano darbas toks, todėl kartais skaitau. Bet manau, kad nereikia į juos kreipti dėmesio.
– O jūs skaitėte neigiamų atsiliepimų apie filmą?
- Ne, neskaičiau.
– Tai ačiū Dievui, puiku.
– Apie partizanus yra visokių komentarų. Bet reikia suprasti vieną dalyką – žmonės skaito komentarus, dauguma jais tiki, todėl atsiranda Lietuvai priešiškų jėgų, kurios sąmoningai stengiasi formuoti neigiamą žmonių nuomonę.
– Jiems kažkas daro įtaką?
- Manau, kad mūsų didysis kaimynas Rytuose.
– Taip, suprantu.
Ar manote, kad jauniems žmonėms toks filmas įdomus?
- Žinote, kai aš žiūrėjau filmą, tai, nesumeluosiu, pirmą kartą gyvenime mačiau, kad iš kino teatro žmonės neišeitų iki paskutinės titrų raidės. Visi sėdėjo prilipę prie kėdžių ir niekas nesijudino iš vietos. Dauguma tų žmonių buvo jauni. Po filmo merginos net verkė.
Tokie šiuolaikiškai sukurti dokumentiniai filmai labai padeda jauniems žmonėms suvokti, kas tada vyko.
– Tikrai?! Man labai malonu tai girdėti!
Man atrodo, kad Šventoji Dvasia viską puikiai sustatė į vietas. Tas filmas Lietuvoje rodomas tokiu metu, kai Ukrainoje vyksta tokie įvykiai. Duok Dieve, į Lietuvą tokie laikai niekada nebeateis, bet žmonės gali pamatyti, kad taip buvo, kad pavojų visada yra. Galima iš to pasimokyti.
- Jūs sekėte įvykius Ukrainoje?
– Kai viskas prasidėjo, kai pajudėjo Putino kariuomenė, man buvo didelis smūgis. Tuoj atsirado rūpestis – ką gi jis padarys. Po to, kai jis užėmė Krymą, atrodė, kad nei mūsų valdžia (Amerikos. – Red.), nei Europa nededa pakankamai pastangų jį sustabdyti.
Man atrodo, kad mūsų prezidentas (Barackas Obama. – Red.) galvojo, jog galės su Putinu kalbėti kaip su žmogumi, aptarti visą politiką ir priimti civilizuotus sprendimus. Man atrodo, kad prezidentas nesuprato, ką gali padaryti žmogus, kuris pradeda kurti naują imperiją. Jis galbūt per daug naiviai į tai žiūrėjo.
Dabar sustiprėjo ta reakcija ir spaudimas, kai prezidentas Obama pamatė, kad žmogiškas kalbėjimas nepadeda ir Putinas gali žengti toliau. Iškilo reali grėsmė ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos šalims.
Ar užtenka tos reakcijos, kad sustabdytų Putiną? Manau, kad ne. Kas nors turi tą beprotį sustabdyti. Bet kas? Juk jam turbūt nusispjaut.
Amerikos laikraščiai ir žurnalai rašo, kad Putinui reikės kelių dešimčių milijardų dolerių, kad atkurtų Krymo infrastruktūrą. Jam jau dabar ekonomiškai yra blogai. O, mano manymu, jam nusispjauti ant tos Krymo infrastruktūros, jis juk nemėgins nieko sukurti ir atstatyti. Jis galvojo tik apie tai, kaip užgrobti.
Nežinau, ar jis iš tikrųjų yra tik savo fantazijų kalinys. Gal yra likę dar šiek tiek sveiko proto ir supratimo, kad taip daryti negalima.
- Kaip paprasti amerikiečiai vertina situaciją Ukrainoje?
– Oi, žinote, man atrodo, kad amerikiečiai daug išmoko iš šios istorijos. Juk Amerikoje dabar buvo kalbama tik apie pražuvusį Malaizijos lėktuvą ir Ukrainą. Daugiau nieko. Tai buvo pagrindinės temos.
Paprastas amerikietis mažai žinojo apie komunizmą ir jų nusikaltimus. Bet dabar jie labai tuo domisi ir daug išmoko. Jie jau žino, kad yra toks žmogus, kuris kuria naują imperiją ir nori pasidaryti panašus į Staliną arba į Hitlerį.
Tas atvėrė daugeliui akis. Man atrodo, kad Amerikos visuomenės reakcija dabar yra tokia, kokios norėtum.
- Teko girdėti, kad ir Amerikoje yra tokių žmonių, kurie nusiteikę prorusiškai.
– Aš niekada tokių nesutikau.
Gal buvo anksčiau, kai prezidentas Obama norėjo sukurti kažkokius normalius santykius su Rusija. Bet dabar, kai visi pamatė tikrąjį Putino veidą, Amerikos visuomenė pakeitė savo liniją. Obamos ir Putino pažiūros yra visiškai skirtingos, ir jau nebėra apie ką kalbėti.
- Kaip jūs manote, ar Lietuvai gresia pavojus?
– Man atrodo, kad apie pavojų niekada nereikia pamiršti. Kol kas nors sustabdys Putiną, tas pavojus bus.
Aš stebiuosi, kaip gudriai padarė Stalinas! Jis juk išsiuntė žmones iš jų gimtųjų kraštų į Sibirą, o į jų vietą atkėlė rusus. Jie čia apsigyveno, įsitvirtino, o dabar Putinas ateina „gelbėti“ tų rusų, nes juos neva kažkas engia. Bet jų juk niekas neengia. Nei ukrainiečiai, nei Kryme, ar ne? Tai yra didelis melas.
Bet Putino žvaigždė dabar kyla rusų visuomenėje, dabar jis yra rusų dievukas. Tai – labai pavojingas ženklas.
