Neries pakrantėje, Žvėryne, tiesiai už Italijos ambasados, pamatysime rusvo granito akmenį su ant jo iškaltais Gediminaičių stulpais apskritime. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Stulpais žemyn upės vandenyje gulintis riedulys buvo aptiktas dar 1958 m., tačiau į krantą iškeltas tik 1999 metais.
Mena kunigaikštystės laikus
Nustatyta, kad heraldinis simbolis ant akmens iškaltas XV amžiaus pabaigoje.
Manoma, kad jis galėjo žymėti arba didžiojo kunigaikščio žvejybos ribas Neries upėje, arba jo žemės valdas.
Be Gediminaičių stulpų ir apskritimo, Žvėryno akmenyje iškaltos kelios palyginti gilios skylės, tačiau jos tikriausiai atsirado XX a. ketvirtajame dešimtmetyje valant upės vagą laivybai.
Į tas skyles upeiviai kaldavo pleištus, o po to lynais traukdavo didelius akmenis iš upės vidurio arčiau kranto.
Pirminė šio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus menančio riboženklio padėtis nėra tiksliai nustatyta, tačiau istorikams žinoma, kad kitas panašus akmuo su grafiškai kiek kitokiais Gediminaičių stulpais gulėjo prie senojo kelio Vilnius–Kalvarija (dabar tai vietovė Vilniuje) ties Baltupių kaimu. Tačiau iki mūsų dienų heraldinis Baltupių akmuo neišliko.
Guli muziejaus fonduose
Pietrytinėje Katedros aikštės pusėje rasime akmenį Vilniaus įkūrimo 650-mečiui paminėti.
Jis buvo atidengtas 1973 m. birželio mėnesį, ant jo iškaltas Vilniaus pavadinimas ir datos „1323–1973“.
Dažnai klaidingai manoma, kad 1323 m. – tai Vilniaus įkūrimo data, nors iš tiesų tais metais Lietuvos sostinė tik pirmą kartą paminėta Gedimino laiške vokiečių miestiečiams.
Ankstyviausi archeologiniai žmogaus veiklos įrodymai šiandienos Vilniaus teritorijoje siekia priešistorės laikus.
Seniau ant Gedimino kalno, netoli Aukštutinės pilies bokšto, stovėjo dar vienas akmuo, skirtas 550-osioms Žalgirio mūšio metinėms. Jis atidengtas 1960-ųjų liepos 15 d. Akmenį puošė užrašas „Žalgiris 1410“, žemiau rusiškai kirilica buvo iškalta „Griunvald“ ir data „1960 VII 15“.
Atkūrus nepriklausomybę, jubiliejinis akmuo nežinia dėl kokių priežasčių buvo pašalintas ir dabar saugomas Nacionalinio muziejaus fonduose.
Atgabeno iš šventyklos?
Didžiosios ir Latako gatvių sankirtoje esanti Šv.Kankinės Paraskevos cerkvė – pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniuje, kuri savo istoriją skaičiuoja nuo 1345 m.
Žinoma, ši nedidelė cerkvė dabar atrodo visai kitaip nei Algirdo ir jo žmonos Marijos Jaroslavnos (kurios iniciatyva ir buvo statoma) laikais, nes dabartinę išvaizdą cerkvė įgavo 1864 metais, tačiau sienose įmūryta atminimo lenta skelbia, kad maldos namai „pastatyti pagoniško stabo Ragučio šventyklos vietoje“.
Nedideliame skvere prie pat Šv.Kankinės Paraskevos cerkvės guli dubenuotas akmuo, kuris irgi buvo susietas su Ragučiu.
Tačiau ar iš tiesų tai kultinis akmuo iš senos pagoniškos šventyklos, nežinia.
Kadaise Ragučio akmuo aptiktas įmūrytas į seno Latako gatvėje esančio pastato pamatus ir vėliau perkeltas į dabartinę vietą. Šis nelabai didelis taisyklingos formos smulkiagrūdžio granito riedulys įdomus tuo, kad viršutinėje jo plokštumoje yra per 20 cm pločio ir 15 cm gylio dubuo.
Skeptikai abejoja kultine akmens svarba, tačiau dažnas senojo baltų tikėjimo sekėjas tvirtai tiki, kad prieš jį guli šventasis praeities akmuo iš kadaise čia buvusios Ragučio šventyklos.
Išsiskiria kertinis akmuo
Šv.Kazimiero bažnyčia išsiskiria didžiuliu puikiai matomu akmeniu apatinėje pagrindinio fasado dalyje. Šis kertinis akmuo buvo atridentas iš Vilniaus priemiesčių – pasakojama, kad šiam darbui prireikė apie 700 žmonių pastangų.
1604 m. gegužės mėnesį per šv.Kazimiero kanonizacijos iškilmes riedulį pašventino Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, o jo pargabenimui vadovavo sostinės vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
Kertiniame akmenyje buvo iškaltas įrašas, kuriame akmuo tarytum kalba savo paties žodžiais: „Esu dedamas kaip kertinis akmuo, kad savo jėga palaikyčiau sunkų bažnyčios rūmą, (...) karalystės gerovei, Lietuvos ramybei, miesto labui ir laimingam klestėjimui.“
Įraše nepamirštas pašlovinti ir šv.Kazimieras, tuometis popiežius, Žečpospolitos karalius bei kiti garbingi asmenys, nekalbant jau apie dangiškas jėgas.
Tikėtina, kad kertinio akmens tradicija ir simbolika kilo iš senųjų metaforų apie kertinį pasaulėkūros akmenį. Kertiniam akmeniui buvo priskiriama paslaptinga simbolika ir magiška galia, jo mūrijimą dažnai lydėjo religinės ir pasaulietinės ceremonijos.
Sušaudė sukilimo dalyvį
Muitinės gatvės parkelyje galima pamatyti nemažą apsamanojusį akmenį, pastatytą 1830–1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimo dalyviui Simonui Konarskiui atminti.
Šis akmuo stūkso S.Konarskio, nuteisto už siekius atkurti Abiejų Tautų Respubliką, sušaudymo vietoje. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1839 m. vasario 27 d., o kūnas įmestas į netoliese iškastą duobę.
Tam, kad niekas nerastų S.Konarskio laidojimo vietos, kapą sutrypė kazokų kavalerijos žirgais. Vis dėlto po kurio laiko patriotiškos vietos bendruomenės pastangomis palaikai buvo iškasti ir perlaidoti kadaise buvusiose kapinėse ant Tauro kalno.
Pasakojama, kad S.Konarskio egzekucijos metu didelė dalis Vilniaus gyventojų žvelgė į nelaimingąjį tarytum į šventą kankinį: medinis stulpas, prie kurio jis buvo pririštas sušaudant, išardytas kaip relikvija, vietos gyventojai iš rusų karių išpirko S.Konarskio pančius, moterys vilgė savo skaras jo kraujyje.
Paminklinis akmuo S.Konarskio mirties vietoje buvo pastatytas lenkmečiu, 1924 m., ir kadaise virš jo puikavosi tradicinis lenkų erelis. Erelis neišliko, tačiau yra užrašas lenkų kalba, kuriame sakoma, kad „čia 1839 m. vasario 27 d. praradome tautos didvyrį Simoną Konarskį“.
Žemiau pavaizduotas kryžius ir kreipimasis į Dievą su prašymu saugoti Lenkiją. Pats S.Konarskis buvo evangelikų reformatų tikėjimo, gimė Dapkiškių dvare dabartiniame Alytaus rajone, tad visiškai neatmestina lietuviška jo protėvių kilmė, nors pats S.Konarskis visuotiniu to meto bajorų papročiu rašė ir kalbėjo lenkiškai.
Įžvelgė žvėries žymę
Su Vilko pėdos akmeniu susijęs ir vieno iš sostinės rajonų – Vilkpėdės – pavadinimas. Kadaise įkalnėje, maždaug dabartinės Vilkpėdės gatvės vidurinėje dalyje, stūksojo nemažų akmenų grupė, o ant kai kurių jų buvo matyti žymės, panašios į vilkų ar ožkų pėdas.
Būtent dėl šių žymių tarp vietos gyventojų ir paplito Vilkpėdės pavadinimas.
Dėl keistų simbolių ant akmenų atsirado paslaptingų legendų apie jų kilmę. Viena jų pasakoja apie vilku pasivertusį velnią, kuris vydamasis ožką įspaudė savo pėdą akmenyje, kita – apie su angelu jėga besivaržantį kipšą, kuris trenkęs į riedulį paliko jame žvėries žymę.
Vilkpėdės vietovardis pirmą kartą paminėtas 1785 metais, tačiau gali būti, kad pati vietovė taip vadinama nuo senų senovės.
Prieš kelis šimtmečius dideli akmenys buvo suskaldyti statybų reikmėms, o 1937 m. sunaikintas ir paskutinis riedulys su vilko pėda.
