Nepriklausomybę esame linkę vaizduoti kaipo politinį įvykį, jį gaubdami pagal skonį arba šviesiomis romantiškomis patriotizmo, arba tamsiomis nepakantaus nacionalizmo spalvomis. Ir vienoje, ir kitoje pažiūroje esama tiesos, nes tautiniame atgimime matyti ir gero, ir blogo. Tačiau apsiribojant politika, lieka nepastebėta nepriklausomybės socialinė reikšmė: juk tąsyk aukštyn kojom apsivertė klasinė hierarchija, nes krašto šeimininku tapo žemiausias sluoksnis.
Galima teorizuoti, kad kaip tik šiuo aspektu 1918 m. skiriasi nuo 1990 m.: pirmuoju atveju reikėjo viską pradėti iš naujo, o antruoju – paveldėta išsivysčiusi struktūra ir žmonės, kurių daug išsilaikė senose vietose.
1990 m. įvyko politinė revoliucija, kai ką pakeitusi, bet daug ką palikusi po senovei.
Socialinės revoliucijos gilesnės ir platesnės, o politinės – pasilieka paviršiuje. Taigi mes čia ir pasidairysime po prieškario Lietuvos visuomenės sveikatos sritį.
Įžanginės pastabos apie profesinę spaudą
1918 m. lietuviai įsipareigojo atgaivinti ir pakelti karo ir okupacijos nuniokotą, imperijos apleistą užkampį. Mintis, kad nepriklausomybė įpareigoja darbui, matyti pirmame, 1920 m. geguže datuojamame mėnesinio žurnalo Medicina numeryje. Redakcijos įžanginiame žodyje skaitome: „Tęsiama toliau dar prieš karą pradėjusios eiti Medicinos ir gamtos darbą – tiktai žymiai pakitėjusiose aplinkybėse. Galime dabar dirbti ir šį-tą nudirbti: turime savo rankose ligonines, institutus, statistikos aparatą ir t. t. Dėl to, rasit, ir gajesni būsim už Mediciną ir gamtą“.
Itin dėmesio verta mintis: savo rankose turėdami kraštą gyvensime geriau.
Kontrastas tarp Medicinos ir Medicinos ir gamtos akivaizdus. Pastarojo leidinio 1913 m. pasirodė du numeriai – neaišku, ar pavyko išleisti trečiąjį.
Pagrindinė kliūtis, – aiškino redakcija abejodama, ar išleis trečiąjį, – buvo suinteresuotumo stoka: į kvietimą bendradarbiauti pirmame lietuvių kalba medicininiame žurnale mažai kas atsiliepė. „Pinigų dar vienam-kitam numeriui gal ir būtų, bet raštų visiškai nėra“.
Bibliotekose kataloguotas tik šis antrasis numeris, įdomus sociologiniu atžvilgiu. Leidėjai susidūrė su faktu, kad nebuvo medicinos reikalams pritaikytos lietuvių kalbos: „nemalonu skaityti kuomet oxygenium vieni vadina oksigenu, kiti degiu, treti degyla, ketvirti rūgštdariu, penkti rūgštgamiu, kiti dar kitaip“. Po šimto metų – kalba tikslesnė, bet blankesnė – laimėjom „gimdą“, bet praradom liaudišką, spalvingą „vaikų močią“.
Pastebimas ir menkas pacientų lygis. Vienas gydytojas aprašo namų darbo medinį ratelį, kurį, „įsidėjusi gimdymo takuosna [...], norėdama suturėti vaikų močią, kuri po paskutiniojo gimdymo pradėjusi išeiti iš gimdymo vartų“. Ratelį ji pati išsidrožusi iš medžio žievės, apvyniojusi linų pluoštais ir aptepusi tirpytu vašku. Po pusantrų metų jį buvo sunku ištraukti: „Neapsiėjo be kraujo plūdymo“.
Išvada: „kaip sunku tebesama sodiečiams naudoties medicinos technikos vaisiais, ir kaip jie stengiasi įvykint pagautą idėją savo gyvenimo aplinkybėse“.
Atrodo, kaimo moteris, užuot ieškojusi gydytojo, pasitarė su kaimyne: po kiek laiko „gimdymo takuose atsiradusios didelės sopės, smarvė, ir pilią baltieji, o išimti ratelio nebegalinti“. Panašus vaizdas gautųsi apžvelgus teisės, administracijos, technikos, inžinerijos, mokslų ir kitas sritis: stokota ir kalbos, ir specialistų, ir atitinkamų institucijų, ir mokslo žiniomis bei specialistų paslaugomis sugebančių pasinaudoti gyventojų.
Medicina kitokia. Jos aukštesnį lygį rodo faktas, kad po kelių metų redaktoriai nebepasitenkino kukliu autorių bei straipsnių sąrašu, bet pradėjo skelbti detalias dalykų rodykles – jomis galima pasinaudoti ir dabar. Taip susidarė tai, ką dabar vadintumėme duomenų baze, smulkiai atspindinčia gydytojų sugebėjimus, patirtį ir krašto socialinę padėtį.
Daug galima sužinoti apie prostituciją, venerines ligas, pavainikius, girtuokliavimą, užterštą geriamąjį vandenį, kūdikių mirtingumą ir kitus socialinės gerovės rodiklius. Reikšminga, kad Medicinos puslapiuose nuolat sutinkami autoriai žydai – jų beveik nėra bendro pobūdžio lietuviškoje spaudoje.
Sužinome, kad pagrindinė rentgeno specialistė Lietuvoje buvo moteris, Berlyne studijas baigusi Paulina Kalvaitytė-Karvelienė (1886–1967). Profesinė spauda praplečia ir koreguoja nusistovėjusius prieškario gyvenimo vertinimus.
Statistika: gydytojai, gyvenimo trukmė, kūdikių mirtingumas
Būtų neteisybė nepastebėti, kad daug kas keitėsi dar carų valdomoje Lietuvoje: kuklus gydytojų skaičius augo, ypatingai šoktelėjęs 1912–1914 m., taigi prieš pat karą.
1922 m. Lietuva atliko gydytojų registraciją. Metų gale, kaip priedą prie Nr. 9–10, Medicina paskelbė du gydytojų sąrašus: pirmasis apima visus, turinčius nuolatinę teisę verstis medicina, antrasis – neatitikusius visų reikalavimų ir teturinčių laikinas teises.
Nurodyta gimimo data, tautybė, pilietybė, gyvenamoji vieta, medicinos mokslų vieta bei baigimo data, kartais – specialybė, užimamos pareigos.
Neskaičiuojant keliolikos lenkų, rusų, vokiečių ir sugrupavus pagal studijų baigimo datas, gaunasi toks vaizdas: 1895 m. ir anksčiau baigė 40 lietuvių, 28 žydai; 1896–1911 m. imtinai 41 ir 21 (metinis vidurkis 4); 1912–1914 m. – 29 ir 28 (vidurkis 19); 1915 m. – 2 ir 15; 1916–1918 m. – 53 ir 40 (vidurkis 31); 1919–1920 m. – 9 ir 15; 1921 m. – 16 ir 9.
Nežinomi mirusiųjų bei karo išblaškytųjų skaičiai, kaip ir nežinoma, kiek Lietuvoje dirbo rusų, lenkų ir kitų svetimšalių gydytojų, kurie karo eigoje išvyko. Bet vis tiek pakankamai aišku, kad ligi 1912 m. jaunų gydytojų Lietuvą pasiekdavo mažai, o lietuvių – juoba mažiau.
1912 m. padėtis jau kita: spėčiau, kad čia atsispindi 1905 m. revoliucija ir švietimo reformos, įgalinusios didesnį lietuvių skaičių siekti mokyklinio išsilavinimo reikalaujančių profesijų.
Pastebima karo įtaka: pasirodo, Rusijon pasitraukusius lietuvius gundė Rusijos medicinos mokyklos. 1919–1920 m. derlius kuklesnis: tikriausiai kaltas Rusijos revoliucijos chaosas ir Lietuvos nepriklausomybės kovos. O 1921 m. skaičiuje atsispindi nepriklausomybė: 13, visi lietuviai, mokslus baigė Kaune.
Lietuvos medicinos istorijoje Juozas Meškauskas nurodo, kad trečio dešimtmečio pradžioje Vokietijoje vienam gydytojui tekę 1667 gyventojai. Derinantis prie šios normos, Lietuvai būtų reikėję maždaug 1300 gydytojų.
1924 m. sausio 1 d. buvo 442 registruoti gydytojai: 215 lietuvių, 170 žydų, 27 lenkai, 14 vokiečių, 14 rusų, 1 ukrainietis, 1 baltgudis. Taigi vienam gydytojui teko 4500 gyventojų.
1939 m. (be Vilniaus krašto) Lietuvoje buvo 915 gydytojų, taigi vienam jų teko 2810 gyventojų. Vokietiją pasivyti ir išsilaikyti tame pat lygyje Lietuvai būtų reikėję susilaukti 40–50 naujų gydytojų per metus, kiekvienam priskaičiuojant po 35 darbo metus.
1939 m. mediciną baigė 56 vyrai ir 16 moterų. Derlingiausi buvo 1934 m. – 49 vyrai ir 25 moterys.
Bet bendras gydytojų skaičius ne viską pasako: daug priklauso nuo to, kas ką aptarnavo. 1924 m. lietuviai sudarė beveik 84 proc. šalies gyventojų – be Klaipėdos bendras gyventojų skaičius vos viršijo 2 milijonus. Didžiausia mažuma, žydai, sudarė 7,58 proc.
Tačiau gydytojų lietuvių tebuvo 50 proc., tuo tarpu žydų – 38 proc. Taigi vienam žydui gydytojui teko maždaug 900 saviškių, vienam vokiečiui – 2000, vienam lenkui – 2400, vienam rusui – 3000, vienam lietuviui – apie 7800.
Sveikatingumas priklauso ne vien nuo gydytojų: prisideda farmacininkai, felčeriai (teikė pirmąją pagalbą, bet neturėjo teisės gydyti), akušeriai, gailestingosios seselės.
Teradau vardinį farmacininkų sąrašą iš viso 248 provizoriai ir 366 provizorių padėjėjai. Pirmajame sąraše žydų 26 proc., antrajame – 36 proc.
Likusieji beveik visi lietuviai, nes lenkų, rusų, vokiečių matyti mažai. Apskritai pagal 1923 m. surašymo duomenis medicinos srityje dirbo 1417 lietuviai ir 607 žydai, taigi žydų buvo apie 30 proc.
Pagalbinio medicinos personalo kvalifikacijos nebuvo aukštos, ypač felčerių – kartais skųstasi, kad ne vienas jų tebuvo lankęs kelių mėnesių felčerių kursus kariuomenėje. Lietuvoje, bent iš pradžių, kiekvienoje apskrityje dirbo vadinamasis dezinfektorius. Kiekvienoje iš 22 apskričių sveikatą prižiūrėjo apskrities gydytojas, felčeris, akušerė ir dezinfektorius. Spėjant iš vardų, žydų tik vienas kitas. Akušerių tarpe nė vieno vyro, dešimtyje apskričių akušerės vieta neužimta.
Mirtingumo duomenys rodo, kad medicininės paslaugos bei žinios lietuvius sunkiau pasiekdavo negu kitus gyventojus. Pavyzdžiui, 1925 m. vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 33,9 metų, žiūrint pagal tautybes: rusų – 21,7, baltgudžių – 30,1, lietuvių – 32,4, vokiečių – 36,3, lenkų – 43,6, latvių – 48,8, žydų – 50,5 metų. Rusams ir lietuviams itin kenkė kūdikių ir vaikų mirtingumas.
Iš šimto 1925 m. mirusių rusų 57 nesulaukė dešimto gimtadienio, atitinkamas lietuvių skaičius 45, vokiečių – 37, lenkų – 29, o žydų – 18.
Panašias gydymo paslaugų pasiekiamumo tendencijas rodo ir kūdikių mirtingumas. 1926 m. Lietuvoje gimė 60 385, iš jų lietuvių – 53775, žydų – 2534. Tais metais kūdikių mirė 8786, lietuvių – 8159, žydų – 91.
Pagal dabartinius standartus, bendras kūdikių mirtingumas labai didelis, maždaug 145 iš 1000 (dabartiniu metu – 6,9 iš 1000), bet lietuvių duomenys prastesni už žydų daugiau nei keturiskart (150 iš 1000 ir 36 iš 1000). Ir 1926-ieji nebuvo kokia anomalija – panašūs kontrastai pastebimi ir vėliau.
Sunku Lietuvos padėtį lyginti su kitų kraštų: ne visada yra duomenų, ne visi jie patikimi, daug kur padėtis ilgainiui keitėsi. Tačiau bendras Lietuvos kūdikių mirtingumo vidurkis buvo gal šiek tiek mažesnis negu pasaulinis, bet didesnis negu Vakarų valstybių. Visus to meto kraštus pagal šį rodiklį išrikiavus ir padalijus į tris dalis, Lietuva rastųsi viduriniame trečdalyje.
Mat beveik visur kūdikių mirtingumas mažėjo, reikšmingi metai, kada jis pirmą kartą neviršijo 10 proc. Švedija pirmavo – 1895 m. Danijoje tai nutiko 1909 m., Šveicarijoje – 1912 m., Suomijoje – 1920 m., Amerikoje – 1921 m., Kanadoje – 1924 m., Vokietijoje – 1927 m., Austrijoje – 1933 m. Lietuvoje tokia riba pasiekta tik po karo, maždaug 1950 m.
Tarptautinėje praktikoje pripažinta, kad vidutinė gyvenimo trukmė ir kūdikių mirtingumas yra vieni patikimiausių visuomenės gerovės rodiklių, apibendrinančių nesuskaičiuojamą daugybę veiksnių. Tai objektyvūs ženklai kaip visuomenė gyvena, minta, rengiasi, kokiomis sąlygomis dirba, kaip tarpusavyje susisiekia, ką sugeba pasigaminti ir nusipirkti, kaip plačiai paplitęs girtavimas ir kitos socialinės patologijos.
Tarp svarbiausių faktorių yra geriamo vandens kokybė, mityba ir medicinos priežiūra, ypač kūdikių bei pastojusių moterų, aplinkos bei gyvenamųjų namų higiena. Kur gyvenimo trukmė trumpesnė ir miršta daugiau kūdikių, ten, beveik tikra, yra užterštesnis vanduo, žmonės prasčiau minta, nesilaiko paprastų higienos reikalavimų, nesinaudoja gydytojų, akušerių, vaistininkų paslaugomis.
Apibendrinant, čia atsispindi trys integralūs veiksniai: medicinos infrastruktūra, ekonominis pajėgumas ir žmonių išsilavinimas.
Grįžkime prie pastebėtų tautinių disproporcijų ir jas pasiaiškinkime. Yra įprasta tokius statistikos nesutapimus aiškinti ciniškai, pagal dėsnį, kad tiems gerai, kurie valdo. Tačiau šitaip būtų pervertinama žydų įtaka. Iš tikrųjų trečio dešimtmečio pradžios duomenys atspindi Rusijos imperijos padėtį, nes lietuviškoms iniciatyvoms ryškiau atsispindėti statistikoje neužteko laiko. O carų laikais nei žydai, nei lietuviai krašto nevaldė. Tiesiog Rusijos antisemitinė politika žydams ilgainiui išėjo į gera, nes jos dėka jie susikoncentravo miestuose, o XX a. itin pravartu džiaugtis verslo ir miestietiško gyvenimo patirtimi. Kas kita – žemdirbystė: ši atsidūrė tarp neperspektyviausių užsiėmimų. Taigi dėl jų pačių nevaldomų politinių bei socialinių procesų kaimiečiai lietuviai, kitaip nei miestiečiai žydai, nebuvo pasiruošę klestėti XX a. amžiuje.
Užtat minėtas dėsnis implikuoja kitą – kas nevaldo, tam negerai. Gyvenimiška išmintis: pirmiausia apsirūpiname patys. Rusijos imperijos užkampyje, neturėdami politinės įtakos, pažinčių valdančiose sferose lietuviai ne vien išgyveno tautinę krizę, bet ir atsiliko socialinėje plotmėje. Tema per plati, tačiau peržvelgus spaudą man susidaro įspūdis, kad lietuvių kalba ir romantiškai vaizduojama praeitis buvo instrumentinės vertės.
Atgimimas, neskaičiuojant kelių išimčių, vyko lietuviškai, nes dauguma gyventojų kitos kalbos nemokėjo. Ir šiaip, per trumpą laiką, sunku beraščių valstiečių vaikus išmokyti rašyti bei skaityti. Dar sunkiau tai daryti juos verčiant mokytis svetimos kalbos. O raštingumas yra būtina modernios gerovės sąlyga. Panašiai naudinga buvo didinga praeitis – ar ne visi pedagoginiais sumetimais savo praeitį vaizduoja kuo šviesiausiai?
Bet grįžkime prie skaičių. Esama galimybės, kad mirtingumo duomenys perdeda kontrastą tarp lietuvių ir žydų: jaunų žydų mirė proporcingai mažiau, nes žydų mažiau ir gimė. 1922 m. pastebėjus Telšių apskrities žydų nevaisingumą ir faktą, kad jų daugiau miršta negu gimsta, Medicina rašo: „žydai išmiršta, o rusai spėriai daugėja“.
Kaip minėta, 1925 m. iš 100 mirusių lietuvių 45 nebuvo sulaukę dešimto gimtadienio, tuo tarpu tokių žydų tebuvo 18. Bet tais metais žydų gimė 2513, būtent 4,4 proc. visų gimusiųjų.
Pagal žydų procentą krašte (7,5%) jų naujagimių skaičius turėjo būti arčiau 4000. Atitinkamai perskaičiavę vaikų mirtingumą, mirusių žydų vaikų gautume 25, – kontrastas švelnesnis, bet pakankamai ryškus. Kartu pastebėtina, kad mažesnis žydų gimstatumas veikiausiai rodo jų didesnę gerovę. Visur atsitinka, kad išsilavinusios moterys gimdo rečiau – tai pastebėta ir Lietuvoje, dažnai aliarmuojant, kad nyksta tautos kūrybingiausias elementas.
Šiek tiek kūdikių mirtingumą įtakojo ir pavainikiai: miršta aukštesnis netekėjusių motinų kūdikių procentas. Ir čia duomenys žydų naudai: 1925 m. bendras pavainikių procentas buvo 5,66%, tuo tarpu žydų – 0,92%, o lietuvių – 5,85%. Palyginimui: lenkų – 5,96%, rusų – 4,70%, vokiečių – 3,24%.
Laikui bėgant, pavainikių procentai augo, 1938 m. miestuose jie sudarė 8,4%, o kaimuose – 6,3%. Bendras jų mirtingumas didelis, maždaug 24%. Beje, pavainikiais itin pasižymėjo Klaipėda, 1930 m. jie sudarė 18,1% gimusiųjų. Bendras kūdikių mirtingumas, nors kasmet ir svyruodamas, mažėjo, 1938 m., paskutiniaisiais su Klaipėda, bet be Vilniaus, miestuose jis buvo 10,6%, kaimuose – 11,4%; bendras – 11,3%11.
Tokiu tempu žengiant, 10 procentų kūdikių mirtingumo riba būtų buvus pasiekta gal 1941 m. Geriau negu miestų, kaimų rodiklis atspindi lietuvių pažangą. Statistikos reikalams prie miestų priskaityti ir miesteliai, turintys bent 2000 gyventojų.
Kodėl žydų gerovės rodikliai geresni negu lietuvių?
Abi tautos gyveno toje pačioje aplinkoje: vanduo, oras, klimatas, tų pačių ūkininkų auginti maisto produktai. Bendras medicinos lygis pakankamas, kad lietuvių rodikliai būtų buvę geresni. Pavainikių skaičius per mažas – juo tegalima paaiškinti tik nedidelę skirtumo dalį. Ypač į akis krenta skirtingi gydytojų skaičiai: beveik tikra, kad žydai gydytojai lietuvius aptarnavo prasčiau negu saviškius. Ir nereikia čia suponuoti piktos valios. Tai tikriausiai normalių socialinių ryšių efektas: didelė tikimybė, kad pastojusi žydė pasitars su giminaičiu gydytoju, o lietuvė – paklausys mažaraštės tetulės.
Kartu mieste – gydytojas už keliolikos minučių ir daug kam pasiekiamas telefonu, kaime – dažnai už keliolikos kilometrų duobėto žvyrkelio. O lietuviai gyveno kaime. Pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis, 995927 lietuviai ir 4996 žydai gyveno iš žemės ūkio. Lietuviai gydytojai, galima pridurti, irgi vengė kaimo – 1930 m. 98000 gyventojų turinčiame Kaune gydytojais dirbo 153, dauguma jų lietuviai, taigi vienam gydytojui teko 650 kauniečių.
Lietuvius aptarnauti žydams kliudė kalba: nors būta išimčių, daug jų nesugebėjo lietuviškai susikalbėti, bent pirmaisiais nepriklausomybės metais. Minėjau 1922 m. gydytojų registraciją: pilnateisių gydytojų sąraše žydų tebuvo maždaug 20 proc., bet turinčių teises tik laikinai gydyti – daugiau negu 60 proc.
Dauguma gavusiųjų laikinas teises atitiko įstatymu nustatytus medicininius kriterijus. Bet įstatymas taip pat reikalavo, kad gydytojai įrodytų pakankamą valstybinės kalbos mokėjimą. Manau, kad daugelis patekusiųjų į antrąjį sąrašą to nesugebėjo. Tą pačią išvadą siūlo dantų gydytojų sąrašai: iš 59 pilnateisių 34 buvo žydai, bet iš laikinųjų 96 žydų buvo net 8115.
Išvadą patvirtina nesėkmė visus Kauno gydytojus sutelkti į vieną draugiją: daugelis žydų trumpu laiku nesugebėjo išmokti kalbos. Tai suprantama, juk kol lietuvių kalba netapo valstybine, daugeliui žydų nebuvo nei galimybių, nei reikalo jos mokytis.
Skelbdama žydų sveikatos įstaigų Kaune sąrašėlį Medicina rašė: „Labdarybė ir biednuomenės gydymas pas žydus iš seno yra gerai suorganizuotas. Ypatingai dabar pradeda rūpintis kūdikių, motinų ir moksleivių sveikata. Mūsų veikėjams patartina būtų arčiau susipažinti su žydų įstaigomis, nes lietuviai toli yra nuo žydų čionai atsilikę“.
Ir kaip galima necituoti tokio vienos sveikatos įstaigos aprašymo?
Netoli „Žydų Ligoninės, įstatyta pirtis ir dezinfekcijos kamera, kur mokyklų mokiniai bent kartą per 2 savaites yra išprausiami ir vieną kartą kameroj jų drabužiai išdezinfekuojami ir iššutinami“.
Kiti laikai: Kaune nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, o butuose nebuvo tualetų ir prausyklų. Nenuostabu, kad 1930 m. leidinyje Kauno miestas randame skyrelį „Sanitarinė miesto būklė“: kanalizacija ir vandentiekis, „kurie tik del rusų valdžios organų nerangumo nebuvo įtaisyti Kaune [...] intensyviai varant darbus baigiami įrengti. [...] Tyrimo daviniai rodo, kad vandentiekio tiekiamas Kaunui vanduo yra toks sveikas ir geras, kokio ne kiekvieno miesto gyventojai gali turėti“.
Užtat 1923 m. tekste apie žydų sveikatos apsaugojimo draugiją „Oze“ (įsteigta Rusijoje 1912 m., atgaivinta Lietuvoje 1921 m.) matome paišomą ryškią kaimo idilę, priešpriešinamą miestui it kokiai giltinei: „Tautai, kuri del tam tikrų sąlygų ir rybojimų senojoj Rusijoj, buvo verčiama gyvendintis miestuose, ankštuose miesteliuose, toli nuo gamtos, nuo sveiko žemės darbo; tautai, kuri taip mažai galėjo dėmėtis beaugančios jaunuomenės fiziniu lavinimosi, – gresia fizinės degeneracijos pavojus“.
Taigi nors statistika rodo ką kitką, tarp žydų dar pastebima tolstojiška skaidrių vasaros dienų vizija – sveika lieti prakaitą prie dalgio ir grėblio. Tuo tarpu lietuviai pradėjo veržtis į miestą ir iš žydų mokytis, kaip jaukiau čia įsikurti. Pasirodo, ten gerai, kur mūsų nėra.
Šiaip ar taip lieka faktas, kad sveikatos paslaugos ir žinios lengviau pasiekdavo žydus negu lietuvius. Vėliau lietuviai ir žydai daug kirtosi dėl priimamų studentų skaičiaus, ypač medicinos fakultete. Kalbėta apie numerus clausus ir antisemitizmą, dažnai taikant Vokietijos modelius. Tačiau akivaizdu, kad ruošti gydytojus lietuvius – ir kiek galima daugiau jų sugundyti išsisklaidyti po kaimus ir miestelius – buvo gyvybinis reikalas.
Lietuvoje, ne kaip Vokietijoje, žydų medicinos studentų ribojimo klausimą reikia svarstyti mirtingumo duomenų kontekste, o ne antisemitizmo. Žydai buvo aptarnaujami gerai – daugiau gydytojų jiems nereikėjo.
Tada, kaip ir dabar, mirtingumo duomenys atspindi daug veiksnių. Be abejo, įtakos turėjo natūralūs skirtingų bendruomenių giminystės ir draugystės ryšiai. Prisidėjo lietuviškai susikalbėti mokančių gydytojų trūkumas ir faktas, kad lietuviai gyveno kaimuose, kur medicininė pagalba buvo sunkiai pasiekiama. Tačiau tuo metu daugiau dėmesio būdavo skiriama higienai ir žmonių tamsumui.
