Medicina daug skelbė ligoninių ir kitų sveikatos institucijų ataskaitų: jas visas susumavę gautųsi neblogas pirmųjų nepriklausomybės metų socialinis portretas. Itin kupina detalių yra gydytojo akušerio Prano Mažylio (1885–1966) parašyta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Kaune, akušerijos skyriaus 1920–1922 m. veiklos ataskaita. Pastebima kaimo bobelių ir šundaktarių veikla, rodanti, kiek kenkė menkas išsilavinimas.
Per tuos trejus metus Lietuvoje gimė maždaug 150 tūkstančių, o į Raudonojo Kryžiaus ligoninės akušerijos skyrių pateko 2861 moteris, daugelis jų ne miestietės, o iš kaimų.
Nėštumų per pirmus penkis mėnesius nutraukta 61, bet prašiusiųjų abortų buvo daug daugiau, ne viena apie savo simptomus meluodama, nes įstatymai leido tik terapeutinius abortus.
Ligoninėje sulaukusios neigiamo atsakymo, jos kreipdavosi kitur, bet po kiek laiko grįždavo „be pulso, su aukšta temperatūra, pageltusios“. Įvairiose „abortų stadijose“ ligoninėn pateko 354 moterys, tarp jų – tik 31 netekėjusi. Reta prisipažindavo, kad „abortas iššauktas dirbtiniu būdu“, bet nurodydavo „mažai tikėtinas priežastis“, būtent kad išsigando, bandė kelti per sunkų daiktą. Devynios mirė.
Viena prisipažino, kad kreipėsi į „kažkokią bobutę“, o kita – „į kažkokį vyrą, kuris įstatęs jai gimtuvėn kažkokį vamzdelį ir davęs gerti miltelių“.
Kadangi besilaukiančios moterys ligoninėn kreipdavosi tik dėl komplikacijų, negalima nustatyti kriminalinių abortų skaičiaus. Jo apskaičiuoti Mažylis ir nebando, bet duomenys leidžia manyti, kad kasmet būdavo atliekama keletas tūkstančių kriminalinių abortų. Išryškėjo kitas faktas: didelė dauguma gimdė namuose.
1924 m. pabaigoje buvo priregistruota 37 ligoninės ir gimdymo prieglaudos bei du „ligonių priėmimo punktai“, iš viso 1579 lovos. Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo didžiausia – akušerijos ir šiaip moterų ligų skyrius turėjo 90 lovų.
Į skyrių per trejus metus buvo atvežtos 224 moterys, gimdžiusios ne ligoninėse. Iš jų 22 mirė, 14 gimdant padėjusios „bobutės“. Skaitome ir tokį atvejį: bobutė, „kad greičiau trūktų pūslė, pylusi makštysna aguonų“. Ne būtinai geresnės ir akušerės – viena Kaune rankomis ištraukė placentą (ligonė užsikrėtė, bet išgydyta). Ir kelias į Kauną nebūdavo lengvas.
Kartais Mažyliui pasakodavo, kad neišėjus placentai vyras kviesdavo akušerę ir gydytoją. Paskui ligonę veždavo į artimiausią ligoninę, o nepavykus išimti – į Kauną.
Mažylio pagrindinė išvada: reikia išmokyti žmones kreiptis pas gydytoją. Jo nuomone, galima gimdyti ir namie, bet svarbu, kad lengvai būtų pasiekiama akušerė ir gydytojas.
Atrodo, 1921 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninė teikė žinių ir pagalbos gimdančiosioms namie, bet programą reikėjo nutraukti dėl personalo stokos. Jis tikėjosi, kad 1925 m. pavyksią sutelkti reikiamus išteklius. Bet ne viskas buvo tamsu: kai ko galima pavydėti. Mažylio ligoninėje pagimdžiusi moteris išbūdavo 10 dienų. Reikalauta, kad ji pati kūdikį žindytų.
Analizuodama 1937 m. kūdikių mirtingumo duomenis, gydytoja Jonė Petrauskaitė-Meškauskienė (1905–1999) kreipia dėmesį į gydytojų vengimo tradiciją. Turbūt čia atsispindi ir lietuvių kultūrinė savimonė, kad prastiems žmonėms – ne poniškai gyventi, ir kaimo tikrovė, artimiausiam gydytojui esant toli.
Ji rašo: „Lietuviai, ypač kaime, dažniausiai vaiką atneša gydyti tik tada, kai jau ligonis pasirodė paskutinėj stadijoj ir nebėr vilties gyvybę išgelbėti. Žydai daro priešingai, todėl jų mažiau ir miršta“. Pastebima higienos, švaros stoka: mirė 6795 kūdikiai, iš jų bent tūkstantis „vidurių ir virškinimo ligomis“ ir dar keli šimtai – odos. Daugiausia mirė vasarą, būtent tada, kada dažniau genda maistas.
Neįmanoma nustatyti, kiek bobutės bei šundaktariai pridarė žalos: Medicinos kronikų skiltelėse apie juos smulkių žinučių netrūksta.
Štai 1924 m. gegužės numeris (p. 421): viena „bobutė“ teismo nubausta už gydymą „nuo pasiutimo“; pilietis – už neteisėtą praktiką; taip pat už neteisėtą praktika viena Olandijos pilietė išsiųsta namo; nubaustas felčeris, gydęs ligonį „su blogomis pasekmėmis“. Arba spalio–lapkričio numeris (p. 881): rudens laikotarpiu už neteisėtą praktiką į teismą patraukti vienas felčeris ir du piliečiai, trys felčeriai ir septyni piliečiai teismo nubausti, „o vienas už abortus nubaustas 6 metais grąsos kalėjimo“. Šundaktariavimas randamas tarp Medicinos metinės rodyklės temų.
Pediatrijos Lietuvoje pradininkė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė (1880–1976) prieina prie panašios išvados: „kovai su vaikų mirtingumu reikalinga kuo plačiausia žinių populiarizacija: paskaitos, kinematografai, kilnojamosios parodos, knygutės lapeliai“. Itin reikia pabrėžti žindymo svarbą ir žalą, kurią atneša „ankštūs antihieginiški būtai“.
Lietuvoje žindyti atsisakoma rečiau negu kitur, nes tai žemės ūkio kraštas, – čia daugiausia nežindomi „motinų mergaičių apleisti kūdikiai“. Lietuvoje kūdikiai prastai maitinami dėl „kultūros stokos“ ir todėl žinių populiarizacija atliktų svarų vaidmenį. Nors ir besiskųsdama, kad mažai daroma, ji pastebi ir keletą prošvaisčių.
Štai Kaune dešimt mėnesių veikia Sveikatos centras Šančiuose, įsteigta Amerikos Raudonojo Kryžiaus ir vaikų ambulatorija, „užlaikoma lėšomis anglės Lady M. Paget“. Iš viso šias ambulatorijas aplankė 1224 kūdikiai, kurių temirė 4 proc.
Nors jos žodynas bespalvis, mat ji mokslininkė, išvada panaši kaip K.Griniaus: svarbiausia, kad žmones pasiektų mokslinės žinios apie gimdymą ir kūdikių priežiūrą.
Pasak Tumėnienės, pradžiai reikalinga kovos su kūdikių mirtingumu draugija. 1923 m. vasario 1 d. Kaune darbą pradėjo Pieno lašo draugija, 1925 m. turėjusi 50 narių ir išlaikiusi keturias pieno stotis ir du lopšelius. Tais metais papigintomis kainomis draugija pardavė 58 290 litrų pieno. Be to, veikė virtuvė, gaminanti „gydomų pieno produktų“. Dėl lėšų stokos po septynių mėnesių buvo uždaryta motinų prieglauda, kurioje globotos šešios motinos ir devyni vaikai. Nors ataskaitoje tai nepasakyta, spėčiau, kad čia užuovėją rasdavo netekėjusios ar šeimoje smurtą patyrusios motinos.
Nors Pieno lašo draugija įsikūrė privačios iniciatyvos dėka (svarų vaidmenį atliko Grinius) ir pati telkė lėšas, ją taip pat rėmė savivaldybė, deja, kartais neišpildydama pažadų. Jokiai valstybei pinigų neužtenka, juo labiau karo ir okupacijos nuniokotai Lietuvai. Ir galima įtarti, kad tada, kaip dažniausiai ir nutinka, sveikatos reikalai atsidurdavo prioritetų sąrašo uodegoje.
Reikšminga, kad 1926 m. liaudininkų vyriausybės Seimui pateiktoje darbų programoje sveikata apskritai nepaminėta. Kai kurios iniciatyvos žlugdavo, pavyzdžiui, 1923 m. Krakių vienuolynas gavo sveikatos departamento leidimą atidaryti ligoninę, bet juo nepasinaudojo dėl patalpų stokos. Galima pridurti, kad kartais sveikatos reikalai nukentėdavo visai dėl kitų priežasčių.
Skaitome, pavyzdžiui, kad naktiniai „gydytojų dežurai Kaune“, po beveik vienerių metų veiklos, panaikinti, „nes nakties vaikščiojimams del karo stovio uždraudus, nelabai kas ta įstaiga naudojosi. Gaila, nes tai buvo greitosios medicinos pagalbos pradžia“.
Kita vertus, nežiūrint įvairių kliūčių, matyti, kad žmonės dirbo ir kūrė, kartais susilaukdami valstybės paramos, kartais ne. Taip Kaune, šalia Pieno lašo draugijos pieno stočių bei lopšelių, veikė keturi „sveikatos globojimo centrai, kur registruojami kūdikiai ir motinos, kur duodami gydytojų patarimai ir biednuomenei vaistai“.
Kituose kraštuose panašios įstaigos kūdikių mirtingumą jau yra žymiai sumažinusios: „Pas mus tas darbas tik prasideda. Platesniam veikimui trūksta pinigų“.
Atrodo, pati Kauno savivaldybė išlaikė miesto akušerę, kuri „biednuomenei teikia dovanai pagalba“, kada gimdoma namie. Pradžios mokyklos taip pat prižiūrimos: miesto gydytojai du kartus per metus „smulkiai ištiria kiekvieno mokinio sveikatos stovį“. Išvardyti septyni gydytojai, į kuriuos tėvai gali kreiptis žinių bei patarimų. Žydų organizacijos irgi išlaikė savo vaikų sveikatos įstaigas.
Vaikų sveikatos politikos štrichai
Bendrą Lietuvos mokyklų padėtį gerai iliustruoja Kauno miesto valdybos gydytojų pasitarimo, įvykusio 1924 m. kovo 28 d., protokolas. Dalyvavo aštuoni – trys žydai, vienas turbūt lenkas, dvi moterys, taip pat K.Grinius, miesto Medicinos ir sanitarijos skyriaus viršininkas.
Pasirodo, penkiose Slabados pradžios mokyklose padėtis skandalinga: iš 116 net 67 mokiniams per pusmetį sumažėjo svoris. Konstatuota, kad tai galėjo atsitikti dėl prasto vaikų maitinimo, „nepakankamo oro kubatūros mokyklose“, „per didelio darbo“ ir „šalto oro“.
Išvada: 70 procentų šių mokinių yra blogai maitinami. Miesto valdybai siūloma šiose mokyklose vaikams parūpinti pusryčių, nesveikesnius vasaroms išvežti į užmiestį, įtaisyti elektros ventiliatorius, išdirbti pradžios mokyklų statybos planą. Taip pat nutarta kartą per metus iš tarnaujančiųjų kepyklose, kirpyklose, restoranuose, alinėse, pirtyse, maisto bei gėrimų gamyklose pareikalauti sveikatos liudijimo.
Ne į visus sumanymus politikai atsiliepdavo teigiamai, kartais net nesupratę reikalo, kartais pritrūkus lėšų. Nežinau, kokie buvo minėto pasitarimo rezultatai. Bet akivaizdu, kad tarėsi pažangūs, blaiviai galvojantys gydytojai – kuriant krašto gerovę būtina rūpintis prieauglio sveikata. Ryškios pastangos mokyklas tvarkyti remiantis mokslo žiniomis. Galbūt perdėta šviežio oro ir svorio svyravimų reikšmė, bet tai atspindi to meto mediciną.
Keli pavyzdžiai, rodantys, koks skurdus savarankiškam gyvenimui atsineštas kraitis.
Kaune nuo caro laikų veikė pavainikių ir pamestinukų kūdikių prieglauda, žinoma kaip Lopšelis. Čia vienu metu glaudėsi gal 70 kūdikių.
Pasak padėtį apžvelgiančio gydytojo, mirtingumas čia didelis. Dalį kaltės jis primeta patalpoms: „Mažutėlėje skalbykloje negalima buvo gerai išvirinti vystyklai, nebuvo kur jie džiovinti nes menkai vedinamuose kambariuose (ventiliacijos nebuvo) blogai džiūvo skalbiniai“. Padarytas pagrindinis remontas, atitinkantis svarbiausius higienos reikalavimus: „gana didelė skalbykla, džiovykla, centrinė pieno virtuvė, vandentraukis, karštas vanduo, tynės, gerai vėdinamos elektros ventiliatoriais vaikų palatos“. Ir mirtingumas krito – per paskutiniuosius trejus mėnesius mirė tik šeši.
Neužteko vien remonto. Pasak Vilhelmo Verstermanno, prie pažangos prisidėjo ir sutelkimas pakankamo skaičiaus „prityrusio ir išėjusio tam tikrą mokyklą personalo“. Mat 1923 m. savo žinion Lopšelį perėmė 1922 m. įsteigta Kūdikių gelbėjimo draugija.
Atrodo, remontu ir personalu pasirūpinta Draugijos iniciatyva. Spėčiau, kad tai būdingas pirmųjų nepriklausomo gyvenimo metų bruožas: nelaukdami vyriausybės, patys žmonės telkėsi, dirbo ir taisė. Nepriklausomybė negalėjo žmonių neišjudinti, neskatinti veiklumo. Negalima praleisti vienos gydytojo pastabos: „Neleistina, kad nekaltas kūdikis kentėtų tik tam, kad tuo atgrasinti merginas-motinas“, nežiūrint to, kad „vadinamoji moralė“ kartais pavainikių globa piktinasi.
Kitas imperijos paribyje atsidūrusio apleisto krašto vaizdas. Rašo Lazeris Epšteinas (1866–1944) – gydytojas, socialdemokratas, žydas, nužudytas Paneriuose.
Jo turbūt turėta per didelė aistra sverti, matuoti, nustatyti „jėgos“ ir kitokius koeficientus, taigi skaičiais apibūdinti Kauno moksleivių būklę. Matosi kelios lentelės, kuriose vaizduojamas „krikščionių mokinių“ svoris, ūgis, krūtinės apimtis. Remiantis šiais antropometriniais daviniais ir pridėjus medicininius stebėjimus, galima spręsti apie mokinių mitybą ir šiaip gyvenimo sąlygas. Darbą atliko 1925 m. įsteigtas Mokyklų medicinos centras.
Epšteinas 1925–1927 m. išmatavo 11 726 mokinių. Palyginęs su Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Švedijos ir Prancūzijos duomenimis, jis prieina prie tokios išvados: „Kauno pradžios mokyklų mokinių ūgio ir svorio daviniai yra palyginti žemi ne del atatinkamų atropometriškų lietuvių tautos savumų, bet del labai sunkios jų tėvų socialinės būklės“.
Įdomi tėvų ir globėjų socialinės padėties lentelė – iš viso 3000 (visi krikščionys): 42,3% paprastų darbininkų, 10,3% laisvų profesijų; 26,5% kvalifikuotų darbininkų bei amatininkų, 2,9% bedarbių, 7,2% pirklių, namų savininkų, prekybininkų ir ūkininkų, 10,8% socialiai globojamos biednuomenės bei invalidų. Tarp mokinių 22% arba be tėvo, arba be motinos, arba našlaičiai. Čia įskaičiuotas ir 71 mokinys, kurių „tėvas apsigyvenęs skyrium“.
Pasak Epšteino, dėl prastos mokinių sveikatos iš dalies kaltos netinkamos mokyklų patalpos. Jis rašo, kad 1911 m. Kaune veikusios 38 pradžios mokyklos. (Spėčiau, kad jos aptarnavo rusų kariuomenę, valdininkus, žydus, nes lietuvių Kaune buvo mažai.) Jų dauguma neturėjo savų patalpų ir jas nuomodavo, sanitarinė būklė buvo sunki.
Epšteinas cituoja Kauno gubernijos valdininką: „samdytieji būstai miestuose šiek tiek patenkina mokyklų hygienos reikalavimus, o kaimuos samdyti būstai mažai patenkina šiuos reikalavimus“. Po karo pradžios mokyklų skaičius augo – 1927 m. buvo 50 su 4720 mokinių. Bet Kaunui tapus sostine, butų trūkumas dar labiau išaugo: turtingesnieji užėmė geresnius ir „liaudies mokykloms, didelėj daugumoj, liko tik tatai, kas buvo prieinama ir pigu“.
Pasekmės liūdnos: 58,7% patalpų neatitinka oro kubatūros normų, ir tik 8 iš 97 klasių patenkinamai apšviestos. Taip pat mažų mokyklų išsklaidymas po miestą sunkinąs „sanitarinę priežiūrą“.
Epšteinas skundžiasi, kad su odos užkrėtimais kovoti sunku: vaiką išgydai, o jis pareina namo ir iš naujo užsikrečia. „Ir nenuostabu: jiems tenka gyventi ir miegoti antihygieniškiausiose sąlygose, kame antkričių šaltiniai dažnai yra išsiplėtę tarp visų šeimos narių.“ Bent gerai, kad su utelėmis kovoti pasisekė: „geriausia priemonė pasirodė čia plaukų kirpimas ir jų prausimas žibalu arba žaliuoju muilu“.
Karo metu išaugo gatvės vaikų skaičiai. Rašo teisininkas Zigmas Toliušis (1889–1971): „Didelė dalis miesto vaikų – batų valytojų, laikraščių ir papirosų pardavinėtojų, elgetaujančių, žiopsančių nuo ryto ligi vakaro palei kinematografus ir gatvių kertėse – tai buvusieji ar būsimieji nusikaltėliai“. Pastebėta, kad didesnę „pusę mažamečių nusikaltėlių sudaro našlaičiai“. Tuo tarpu „Lietuva ligi šiol neturi nė vienos auklėjimo drausmės įstaigos. Rusai mums tokios įstaigos nepaliko“. Neturėdami kitos išeities, „teisėjai praktikuoja atidavinėjimą mažamečių prasikaltėlių ūkininkams piemenauti. Prieš tokią praktiką nebūtų galima nieko turėti, jei kas galėtų užtikrinti, kad ūkininkas žiūri vaiko doros ir auklėjimo, o ne tik išnaudoja jį savo interesams“.
Toliušio rašinyje ryškūs trys momentai. Pirmasis dažnai randamas to meto spaudoje: turime stebėti ir mokytis, kaip tvarkosi už Lietuvą toliau pažengę kraštai. Antrasis: rusai patys apsirūpino, bet mus paliko likimo valiai. Pasirodo, Rusijoje buvo įsteigta apie 50 mažamečiams „ūkio kolonijų“, o Lietuvoje – nė vienos.
Jeigu Toliušis teisingai informuotas, jo išvada neišvengiama: „Net atsilikusioji nuo Europos Rusija (prieš bolševikus) yra mums šiuo atžvilgiu nepasiekiamas idealas“. Trečiasis: reikalinga tiksli statistika, kad žinotumėme problemos mastą. Tuo tarpu tegalima spėlioti: mažamečių nusikaltėlių kasmet galėję būti kokie 500–550.
Būtų galima kataloguoti daug smulkmenų, rodančių, kaip žmonės dirbo ir tvarkėsi – Medicinos ir kitos spaudos kronikose tam daug medžiagos. Pasitenkinsiu atkreipęs dėmesį į vieną 1937 m. kelių pastraipų apžvalgą „Motinų ir vaikų globa Lietuvoje“.
Konstatuojama augant sveikatos centrų skaičių: 1937 m. įsteigti trys nauji. Ligi tų metų spalio 1 d. juos aplankė 9 802 motinos, nėščios ir žindyvės, kūdikių atnešta 9671, o vaikų ligi šešių metų – 18389. Akušerės ir gailestingosios seserys motinas ir kūdikius „vizitavo namuose“: aplankė 7134 motinas, 7397 kūdikius, 21239 vaikus.
Taigi centrai aptarnavo vis platesnius gyventojų sluoksnius, dalydami literatūrą, patarimus. Veikė Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, vienijanti 14 draugijų, tais metais buvo įsteigta Luošiems vaikams globoti organizacija.
Draugijos šelpė neturtingas motinas ir gimdyvėms dovanodavo kraičius, „pačių reikalingiausių ir naudingiausių naujagimiui daiktelių“ komplektus.
Dvi iniciatyvos itin vertos dėmesio. Centruose penkios „advokatės – moterys“ nustatytomis valandomis teikė tėvams juridinių patarimų, ypač – netekėjusioms motinoms.
Taip pat kiekviename centre veikia „vitaminų darželis“. Pavasariais centrus aplankančios motinos tokiuose „darželiuose“ gaudavo daržovių sėklų ir patarimų, kaip jas auginti ir derlių paruošti žiemai. O rudenį neturtingoms motinoms dovanodavo prinokusių daržovių. Iniciatyvos šiuolaikiškos, ypač antroji, vis dažniau pabrėžiant, kad dideliais nuotoliais vežiojamos daržovės praranda maistingumą.
Didelis kūdikių mirtingumas ir pastangos jį mažinti tėra vienas pavyzdys, rodantis, kaip konkrečiai daug kas suprato nepriklausomybę: tai pareiga ir proga, į savo rankas perėmus apleistą užkampį, susitvarkyti. K.Grinius čia išryškėja kaip vienas iš pagrindinių šios darbingumo, konkretumo nusiteikimo atstovų. Jam buvę aišku, kad sveikatos atžvilgiu Lietuva carams mažai rūpėjo.
1929 m. lygindamas sveikatos būklę tada ir dabar jis rašo: „Rusų imperijos vyriausybė su epidemijomis blogai tekovojo ir tik kolerai atsilankius valdininkai subruzdavo ir su dideliu aliarmu ir nemažu pinigų mėtymų rodydavo savo veiklumą.
Visuomenė tyčiomis nebūdavo įtraukiama į kova su plačiomis nelaimėmis“.
Tiesa, ir dabar ne visada mokama susitvarkyti: „Daugiausia eina kova ne su epidemijomis, bet kova departamentų su savivaldybėmis“. Tačiau jo pateikiami skaičiai rodo, kad pažanga daroma, pavyzdžiui, 1894 m. Kauno gubernijoje dirbo 195 gydytojai (būsimos Lietuvos Respublikos teritorijoje – apie 260), o 1927 m. – jau 443.
Šio rašinio temai svarbi K.Griniaus įžvalga, kad reikalingi ne vien gydytojai, bet ypač – lietuviai gydytojai ir kiti inteligentai, nes socialinis bendravimas su saviškiais yra svarbus kultūrinis veiksnys.
K.Grinius rašo: „Mūsų inteligentijos įtaka į liaudies higienos žinyną nedidelė buvo. Nei dvarininkai, nei valdininkai, daugiausiai svetimos (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) kultūros žmonės, atskirti nuo liaudies, nedaug tegalėjo suteikti jai ir medicinos žinių“.
Matyti ir tautinis, ir socialinis momentas: inteligentija ir buvo svetimos kultūros, ir priklausė kitoms socialinėms klasėms, todėl neturėjo pastovesnių ryšių su krašto gyventojų dauguma.
Galima pridurti, kad imperijos sąlygomis negausi lietuviška inteligentija plačiai išsisklaidė – ne vienas baigusysis mokslus nebegrįžo.
Pasekmės liūdnos: „Šalys, kurios daugiau vaduojas, ir sveikatos reikaluose mokslo daviniais, mus yra toli pralenkusios ir pasiekusios mažo mirtingumo ir ilgų metų produktingo žmogaus darbo“.
Amerikoje, svarstant juodaodžių bei moterų teisių ir visuomeninio vaidmens klausimus, dažnai primenama gyvų pavyzdžių būtinybė. Panašiai galima argumentuoti ir lietuvių atveju: jeigu aplink save vaikas temato saviškius beraščius, o visi „ponai“ jam – tolimi ir svetimi, jam nekils mintis, kad mokslo ir darbo dėka jis pats sugebės ponu tapti.
Mažųjų tautinių valstybių iškilimo istorijoje socialinis momentas per dažnai lieka nepastebėtas. Dažnai rašoma, tarytum savos valstybės, savos istorijos, sava kalba tvarkomo viešojo gyvenimo siekimas teatspindįs kitiems nepakančias, pražūtingas nacionalistines ambicijas. Bet iš tikrųjų prieškario Lietuvoje viskas vyko kitaip: tuo metu sava valstybė buvo būtina priemonė žmonių gerovei kelti.
