SSRS vykdytų politinių represijų nacionaliniai aspektai tyrinėjami išties intensyviai, tačiau kol kas esame sulaukę mažai studijų, kurios leistų spręsti apie šovinistinių nuotaikų paplitimą čekistų „korporacijos“ viduje ir apie tokių subjektyvių veiksnių poveikį konkrečioms represijoms. Šiuo klausimu kiek pasistūmėta į priekį aiškinantis antisemitizmo SSRS MGB problematiką.
Tačiau juk visi sovietinės nacionalinės politikos pokyčiai tiesiogiai atsispindėjo ir baudžiamųjų organų veikloje. Juolab joje vis prasikišdavo visuose visuomenės sluoksniuose išplitusio buitinio ir ideologinio šovinizmo apraiškos. Jų stiprėjimą VČK-MGB sistemoje skatino nepaliaujamas tautinių mažumų persekiojimas ir represijos.
Sovietų slaptojoje policijoje galime fiksuoti skirtingus šovinizmo tipus: nuo kilniadvasiškai globėjiško santykio iki atstumiančio priešiškumo ir kraštutinės neapykantos. Žinomiausia kontržvalgybinė operacija „Maki-miraž“ prieš Japonijos žvalgybą Tolimuosiuose Rytuose iš pradžių buvo ciniškai pavadinta „Makaki“, mat būtent taip partizanai ir čekistai nuo intervencijos laikų pravardžiavo japonus.
Kita vertus, tarp čekistų būta ir daug plataus etninio valymo šalininkų. Jau vykstant 1920 m. karui su Lenkija Sovietų Rusijoje buvo areštuota daugybė lenkų ir prieš juos sukurpta daug „sąmokslų“ bylų.
Pavyzdžiui, Novonikolajevsko (nuo 1926 m. – Novosibirskas) čekistai 1920 m. vasarą, pasiremdami provokatorių įskundimais, mėgino sufabrikuoti bylą „slaptai lenkų karinei organizacijai, siekiančiai pakirsti į Vakarus žygiuojančios Raudonosios armijos vadovybės kovinę galią“. Ši organizacija tariamai kursčiusi išdavystę į Lenkiją iš Sibiro vykstančiuose kariniuose daliniuose.
Nuostata, kad Lenkija rengianti intervenciją į Sovietų Sąjungą, skatino stiprinti represijas vietos lenkų atžvilgiu: 1930 m. lapkritį VKP(b) CK nurodė čekistams išvalyti vakarinių geležinkelių ruožą „nuo lenkų ir antisovietinių elementų“. Ypač stambios represijų operacijos surengtos 1933–1934 m. valant Baltarusijos ir Ukrainos pasienio rajonus, kuomet į Kazachstaną buvo ištremta dešimtys tūkstančių lenkų.
Ketvirto dešimtmečio viduryje trečdalis visų NKVD pradėtų „špionažo“ bylų buvo susijusi su menama lenkų veikla.
Čekistų neigiamos nuostatos ir atviras priešiškumas bet kokio etninio regiono gyventojams turėjo gilias šaknis. Pilietinio karo metais, pasitelkus masinį terorą, buvo palaužta daugybė tautinių sąjūdžių Kazachstane ir Ukrainoje, Kalnų Altajuje ir Jakutijoje, Vidurinėje Azijoje ir Azerbaidžane, Kalmukijoje ir Baškirijoje. Antai 1922 m. kovą pačių čekistų dokumentuose konstatuojama, kad maištus Jakutijoje malšinančius vidaus kariuomenės dalinius „sunku sulaikyti nuo visiško jakutų išnaikinimo“.
Trečio dešimtmečio čekistų dokumentuose galime fiksuoti nuosaikų požiūrį į atvejus, kai OGPU darbuotojas nužudo kokios šiaurės tautos atstovą, – valdžios pareigūnai tokių žudikų veiksmus vis pateisindavę sunkiomis „darbo sąlygomis ir situacija“ Šiaurėje.
Nacionalinių respublikų VČK-MGB vadovai pirmiausia remdavosi ne vietos kadrais, o rusais, žydais, lenkais, latviais. (Beje, tarp aktyvių lietuvių kilmės čekistų prieškariu galima išskirti Stalino apsauginį ir lygiagrečiai mirties nuosprendžių vykdytoją I.F.Jusį, mirusį 1931 m., taip pat žymų kontržvalgybininką Kazį Naujokaitį, sušaudytą 1937 m.) Vietos gyventojai tokią nelygiateisę padėtį visuomet sutikdavo ypač priešiškai: štai Uzbekistane 1928 m. piktintasi, kad OGPU tarnaujantys tik rusai.
Daugelis respublikose tarnavusių čekistų elgdavosi kaip tipiški kolonijų valdininkai, išsiskirdami aršiu šovinizmu. Levo Trockio sūnus 1928 m. pastebėjo: „Gėpėušnikai [...] kirgizus paniekinamai vadina „totoriais“, „azijatais“. Ir kokiu tonu!“ Maždaug 100 000 kazachų 1932–1933 m. iš Kazachstano pabėgus nuo bado į Vakarų Sibirą, čia paaštrėjo tautiniai santykiai: neretai būdavo sumušami ar net užmušami tie kazachai, kurie sulaukdavo kaltinimų maisto produktų ir galvijų vagystėmis. 1932 m. dėl tokių neteisėtų susidorojimų ignoravimo nuo pareigų buvo nušalintas Vakarų Sibiro krašto OGPU centrinio biuro Borisovo rajono įgaliotinis I. M. Seliverstovas.
Masinis tautinių mažumų naikinimas 1937–1938 m. tiesiog įplieskė NKVD rusenusias šovinistines nuotaikas. Jos buvo kurstomos instrukcijomis iš pačios viršūnės. Pats Stalinas VKP(b) Krasnojarsko krašto komiteto sekretoriui Sergejui Sobolevui tiesiai nurodė: „Gana žaisti internacionalizmą, reikia mušti visus šituos lenkus, korėjiečius, latvius, vokiečius ir pan., visas šitas parsidavėliškas tautas, kurias reikia naikinti (подлежащие истреблению). [...] Visus nacionalistus reikia gaudyti, parklupdyti ant kelių ir naikinti kaip pasiutusius šunis“.
Tad nenuostabu, jog 1938 m. Ukrainos vidaus reikalų narkomas Aleksandras Uspenskis vienam pavaldiniui pareiškė, jog „visi vokiečiai ir lenkai, gyvenantys Ukrainos SSR teritorijoje, yra šnipai ir diversantai, [o] 75–80% ukrainų – buržuaziniai nacionalistai“.
Altajaus čekistas T. Baranovas, 1939 m. kreipdamasis į Staliną, Sibiro vokiečius ir lenkus vienareikšmiškai priskyrė kontrrevoliuciniams „svolačiams“: „Vokiečių emigracija iš [mūsų] šalies [...] buvo jų neapykantos Sov. valdžiai rezultatas. Jie, išlaisvintieji, nė nemano būti sovietiniais žmonėmis, nors pagal socialinę kilmę yra vidutiniokai arba biedniokai. Jie įpykę, kad užsidarė jų tautinės mokyklos – fašizmo [...] lizdai“.
Sverdlovsko srities NKVD valdybos Permės miesto skyriaus viršininkas V. Levockis savo pavaldiniams dėstė: „Permę reikia paversti rusiška, o čia juk daug totorių, žydų“. Pietų Sachalino NKVD valdybos viršininkas Vladimiras Drekovas paskelbė šūkį: „visi nivchiai ir evenkai – japonų šnipai ir maištininkai“.
Ir po karo nacionalinių respublikų ir sričių gyventojai liko intensyvios agentūrinės operatyvinės veiklos ir nesuskaičiuojamų provokacijų taikiniais. Pavyzdžiui, Omsko ir Tiumenės čekistai karo metais, pasitelkdami agentūros tinklą, išprovokavo, o po to ir žiauriai numalšino nencų sujudimą prieš kolchozus, pavaizduotą kaip didžiulį nacionalinį „Mandalos“ sukilimą.
1951–1953 m. stambiomis provokacijomis prieš vietos sovietinį ir partinį aparatą pasižymėjo ir Tuvos MGB.
Nuolatinės „buržuazinių nacionalistų“ paieškos neišvengiamai skatino nepasitikėti ir čekistais, kilusiais iš tautinių mažumų. Didžiojo teroro metais menkiausi šansai išgyventi buvo neslaviškos kilmės čekistams: vokiečiams, lenkams, pabaltiečiams, vengrams.
Šis tarpsluoksnis NKVD, apkaltinus špionažu, buvo išnaikintas beveik visiškai, tačiau Pabaltijo prijungimas prie SSRS 1940 m. sąlygojo, kad nedaugelis išlikusių latvių ir estų, išsiųsti po pažeminimo tarnyboje dirbti lagerių sistemoje, buvo sugrąžinti pratęsti karjerą vietos „organuose“.
Šovinizmas MGB-MVD sistemoje nuolat pasireikšdavo ir po karo, tegul ir nebelydimas likvidavimo kampanijų. Buriatijos-Mongolijos ASSR MGB ministras Dmitrijus Smirnovas 1949 m. laiške SSRS MGB pareiškė visiškai nepasitikįs čekistais buriatais, kurie „tarpusavyje susiję šeiminiais ryšiais ir visapusiu solidarumu“.
1950 m. Smirnovas, pasiremdamas agentūrine (vėliau nepasitvirtinusia) medžiaga, pavedė 8 dienas sekti Buriatijos-Mongolijos VKP(b) srities komiteto skyriaus viršininko pavaduotoją Modogojevą. Sekama buvo netgi partijos komiteto pastate. Pokalbiuose su bendrais ir operatyviniuose pasitarimuose Smirnovas kalbėjo: „Kol esu ministras, nė vienas buriatas ministerijoje neužims vadovaujančių pareigų“ ir „Fotografuokite kiekvieną padoriai apsirengusį buriatą, nes anksčiau ar vėliau mes su juo susidursime“.
Galiausiai Smirnovas buvo nubaustas dėl „netinkamų darbo metodų taikymo“. Tarp rimčiau nubaustų už šovinizmą 1952 m. minėtinas SSRS MVD Siblago (Kemerovo sritis) Novoivanovsko skyriaus viršininkas ukrainietis A. Kornijenko, smogęs pavaldiniui azerbaidžaniečiui už prastą rusų kalbą: jį išmetė iš partijos ir išvarė iš MVD.
Tarp čekistų visuotinai buvo paplitęs antisemitizmas – ir pratęsiant ilgametę tradiciją, būdingą ne tik rusams, ir dėl reakcijos į žydų skaičių valdžios struktūrose. Jau 1918 m. rudenį tiriant Petrogrado ČK pirmininko Moisejaus Urickio nužudymą tardytojai latviai mėgino pavaizduoti žudiką Leonidą Kanegisserį kaip sionistinių sluoksnių agentą. Aktyviai žydais rėmęsis Feliksas Dzeržinskis leido sau vartoti įžeidžiamą terminą жид, o savo juodraštiniuose užrašuose iš Totorijos ČK 1921 m. tikrinimo, atskleidusio neteisėtas masines represijas, pastebėjo, kad Kazanėje „nelikę nė vieno žydo – [visi] sušaudyti“. Nuo 1937 m. radikaliai pakito požiūris į žydų kilmės čekistus, ypač einančius vadovaujamas pareigas, – jie atsidūrė taikiklyje kaip netinkamos socialinės kilmės, dažnai susiję su nepmanais, turintys giminaičių užsienyje, kadaise priklausę nesovietinėms partijoms. Aplink pirmąjį SSRS vidaus reikalų narkomą Genadijų Jagodą besitelkę žydai buvo sukompromituoti kaip „sąmokslininkai“; panaši dalia ištiko ir tuos žydus, kuriuos iškėlė Nikolajus Ježovas.
Vargu ar derėtų abejoti, jog šią žydų likvidavimo kampaniją inicijavo Stalinas. SSRS NKVD 90 proc. pirmiausia valyti aukštas pareigas užėmę šios kilmės darbuotojai, į areštuotųjų žydų vietą pirmiausia iškeliant rusus (ir iš dalies – su Berija atvykusius kaukaziečius), o štai Ukrainoje žydai čekistai aktyviai valyti ir iš žemesnių vadovavimo grandžių.
Nuo 1938 m. pavasario naujasis Ukrainos NKVD komisaras Uspenskis, atsivežęs Ježovo įsaką subalansuoti Ukrainos NKVD tautinę sudėtį, kur 2/3 aukščiausių postų užėmė žydai, pradėjo nuoseklų etninį valymą, nurodydamas ir atleidinėti žydus iš NKVD, ir nepriiminėti naujų.
Buvęs Černigovo srities NKVD valdybos viršininko pavaduotojas Abramas Heleris skundėsi, kad iš Maskvos Uspenskio atsivežtieji čekistai 1938 m. kovą jį mušdami kalbėję: „Užsibaigė jūsų ukrainietiška lavočka, visus žydelius ir ukrainus išvaikysim“. Odesos NKVD valdybos kadrų skyriaus viršininkas I. Dubrovas liudijo: „Man Uspenskis pareiškė: Nemėginkite priimti į darbą rajonų skyriuose žydų [...], o tai jums parodysiu“.
Antisemitizmas buvo išplitęs ir kitose NKVD valdybose. 1938 m. Ivanovo srities NKVD valdybos viršininkas Viktoras Žuravliovas vienam areštuotam čekistui apie jo kolegas žydus pasakė šitaip: „Apskritai tai parsidavėlių tauta. Mano aparate žydų nėra ir negali būti. Kurie ten buvo, juos jau areštavau“. O apie 1937 m. nusišovusį Novosibirsko tarpsritinės S. S. Madorskio-Udalovo NKVD mokyklos viršininko pavaduotoją vienas čekistų partiniame susirinkime viešai pareiškė: „Jei jis Lenkijos žydas, tai tikrai šnipas“.
Prieškariniu laikotarpiu pasitaikė ir (aukščiausio ešelono čekistus apimančių) „sionistinių sąmokslų“ falsifikacijų. Antai 1939 m. sausio 24 d. buvo suimtas ir lapkričio 29 d. 8 metams lagerio nuteistas SSRS Mašinų gamybos narkomato kadrų skyriaus viršininkas S. V. Loškinas, – už tai, kad kartu su kitais asmenimis vykdydamas buvusio SSRS NKVD I valdybos 8 skyriaus viršininko Josifo Lermano nurodymus, savo vadovautame narkomate subūrė žydiškai antisovietinę nacionalistinę grupę, turėjusią persekioti rusus „už tai, kad keršytų sovietų valdžiai už menamą žydų persekiojimą“. Loškino byla buvo nutraukta tik 1954 m., pasitelkus aptakią formuluotę – „dėl nepakankamo kaltės įrodymo“. Vietiniuose saugumo organuose po karo irgi aktyviai atleidinėdavo čekistus žydus, prikišdami jiems nepakankamą aktyvumą kovojant su bendrataučiais sionistais. 1949 m. suintensyvinus kovą su kosmopolitizmu, pradėta atleidinėti net ir labiausiai nusipelniusius darbuotojus. Gomelio srities MGB valdybos kovos su nacionalistiniais elementais skyriaus viršininkas S. Rozovskis 1949 m. rugpjūtį buvo išmestas iš partijos ir atleistas iš pareigų už darbo žlugdymą ir antipartines šnekas: 1946–1949 m. eidamas pareigas jis neišaiškino nė vieno žydų nacionalisto, o tuo tarpu kiti šios valdybos skyriai, „tiesiogiai neužsiimantys šiuo klausimu, 1948–1949 m. už antisovietinę veiklą suėmė 24 žydų nacionalistus“. Be to, Rozovskis neatsargiai kalbėjęs, kad kosmopolitizmo klausimu valdžia „perlenkusi lazdą, dėl ko, panašu, kai kam kliūsią“.
Jaroslavlio srities MGB valdybos 5 skyriaus viršininkas G.Baronas, už savo veiklą sulaukęs aštuonių valstybinių apdovanojimų, 1949 m. lapkritį buvo išmestas iš partijos kaip politiškai nepatikimas ir piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi. Nemokamai gaunamos automobilio padangos ir nuo 1912 m. JAV gyvenantis brolis buvo smulkmenos, palyginti su budrumo praradimu: „į jo vadovaujamą skyrių 1949 m. atėjo keletas anoniminių laiškų, kuriuose buvo pranešama apie automobilių gamykloje veikiančią žydų tautybės asmenų grupuotę, užsiimančia antisovietine veikla. Užuot nedelsęs ir pradėjęs operatyvinį patikrinimą, Baronas dalį laiškų keletą mėnesių slėpė savo seife“.
O štai VČK veteranas papulkininkis Markas Štarkmanas, nuo 1947 m. dirbęs Lietuvos SSR MGB ministro padėjėju, 1948 m. buvo išvarytas iš MGB ir išmestas iš komunistų partijos už tai, kad, SSRS vykstant konfiskacinių tikslų siekusiai pinigų reformai, 1947 m. gruodžio 15 d. nuslėpė nuo apskaitos 27 000 rublių. Nuslėptieji pinigai daugiausia buvę ne jo paties, o kitų MGB darbuotojų, tarp kurių buvo ministro pavaduotojas Basovas ir ministras Piotras Kapralovas.
Antisemitinė kampanija MGB iki 1953 m. baigėsi beveik visišku žydų išvalymu, o nepasitikėjimo šios tautybės kadrais tradicija buvo nuosekliai pratęsta KGB.
Taigi matyti, kad tarp didelės dalies čekistų vadovų ir eilinių jau nuo pirmųjų VČK veiklos metų neretai pasireikšdavo įtarus ir paniekinamas požiūris į vadinamuosius „kitataučius“, kurie laikyti potencialiais užsienio žvalgybų špionažo ramsčiais ir dėl to buvo nuolat tikrinami ir represuojami.
Priklausomai nuo represijų politikos svyravimų ir įsisiūbuodavo teroristinės kampanijos, ir sustiprėdavo šovinistinės ar antisemitinės nuotaikos. Jų apraiškų SSRS politinės policijos organų veikloje tyrimas leidžia įžvelgti šioje baudžiamojoje praktikoje bendros sovietinės tautinių mažumų politikos „perlenkimų“ atspindžius ir apskritai leidžia objektyviau ir plačiau pažinti sovietinių spectarnybų veiklą.
***
Aleksejus Tepliakovas (g. 1967) – istorijos daktaras, žinomas sovietinio teroro tyrinėtojas, daugelio knygų autorius („Непроницаемые недра“: ВЧК-ОГПУ в Сибири. 1918–1929 гг. (2007); Процедура: Исполнение смертных приговоров в 1920–1930-х гг. (2007); Опричники Сталина (2009)), gyvena ir dirba Novosibirske.
Šiame tekste autorius mums kiek neįprastu kampu užkabina tautinį klausimą sovietinėse saugumo struktūrose.
Užuot sukęs įprastų kitataučių (pirmiausia žydų) čekistų skaičiavimo keliu, jis, nesileisdamas į pačios sovietinės nacionalinės politikos kurso pokyčių svarstybas ir nesigilindamas į sovietinės užsienio politikos posūkius, aiškinasi patį pavadinimu užsibrėžtą klausimą, pateikdamas nemažai intriguojančių faktų.
Tekstą, parengtą pagal pranešimą, skaitytą 2013 m. spalio 10–12 d. Kijeve surengtoje tarptautinėje konferencijoje Stalinizmo istorija: Sovietinės tautos ir nacionalinė politika XX. 3–6 dešimtmečiuose, iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys.
