Mirties bausmė – viena seniausių taikomų sankcijų už itin sunkius ir žiaurius nusikaltimus. Mirties bausmės istorija šiuolaikinėje Lietuvoje mažai tyrinėta. Nedaug žinoma ir apie nacių išgarsintą, tačiau Lietuvoje dar 1937 m. pradėtą naudoti dujų kamerą. Šiuo klausimu atlikus specialų istorinį tyrimą, regisi prasminga pasidalyti jo rezultatais.
Lrytas.lt pateikia trečiąją dalį straipsnio apie Kaune veikusią dujų kamerą. Kokie nusikaltėliai savo mirties sulaukė Kauno I-ajame forte įrengtoje kameroje?
Pirmoji bausmė dujų kameroje: žmogaus su plaktuku istorija
Prieškario visuomenėje sunkūs nusikaltimai nebuvo sensacija, vagystės ir žmogžudystės buvo įprasta laikraščių tema. Viena tokia istorija pasirodė 1937 m.: „Ramus, dievobaimingas stalius Pogužinskas plaktuko smūgiais išžudo Smilgių miestely 5 asmenų šeimą“.
Ši istorija susilaukė ne tik didelio Lietuvos visuomenės, bet ir užsienio spaudos dėmesio.
Žmogžudystė įvyko 1936 m. gruodžio 17 d. vakarą, Panevėžio apskrityje, Smilgių miestelyje. 37 metų stalius vakare po išgertuvių ėjo pro Fogelių namus, kur Feiga Fogelienė uždarinėjo krautuvės langines ir duris. Moteris jam pašvietė kelią krautuvės link, kur buvo Dovydas Fogelis su jų auginama ketverių metų Balke Kubilinskaite.
Pogužinskas paprašė mergaitės atnešti vandens, o šeimininko – paduoti papirosų. Šiam pasisukus jų paimti, nusikaltėlis trenkė krautuvininkui keliais plaktuko smūgiais į galvą. Su vandeniu sugrįžusią mergaitę ir vėliau pasikviestą Fogelienę jis taip pat užmušė. Toliau sekė grobio paieškos: spintose ir stalčiuose nusikaltėlis nieko nerado, bet iš kasos paėmė 180 litų. Nepasisekė ir virtuvėje dirbusiai tarnaitei Marei Vaitkevičiūtei, kurią Pogužinskas taip pat be jokio pasigailėjimo nužudė. Virtuvėje ant sienų kabojo žydų labdaros draugijų aukoms skirtos dėžutės. Jas draskydamas žudikas išgirdo beldimą į duris. Atidaręs jis smogė pasirodžiusiam asmeniui tiesiai į galvą. Tai buvo Feiga Fogelaitė, 28 metų amžiaus krautuvininko dukterėčia.
Policininkų tyrimas parodė, kad nusikaltimo dieną statybos meistras Pogužinskas gėrė ir pas naujakurį Šontą grįžo gana vėlai. Parėjęs pasiskundė, kad labai išsipurvino, plovė rankas ir išpurvintus drabužius. Anksti ryte išėjo į Gudžiūnus. Šeduvoje nusipirko arklį, vežimą, baltinius ir naujus batus.
Policijos pareigūnai nusikaltėlį sulaikė Volmučių kaime, Gudžiūnų valsčiuje. Žudikas savo nusikaltimo bandė išsiginti, tačiau pareigūnams pateikus įrodymus, prisipažino apie žmogžudystę ir papasakojo visas detales. Suimtasis Kūčių dieną buvo įkalintas Panevėžio kalėjime.
Žiaurioji žydų šeimos išžudymo byla Panevėžio apygardos teisme nagrinėta 1937 m. sausio 19 d. Teismo salėn susirinko apie 100 laimingųjų, sugebėjusių gauti bilietus į didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusį teismą.
Pogužinskas buvo tvirto sudėjimo lenkakalbis statybos meistras. Niekad nebuvo nei teistas, nei ką pavogęs. Žudikas tikino, kad nusikaltimą padarė girtas ir išankstinio plano neturėjęs. Užtat prokuroras pabrėžė, kad žmogžudys apie nusikaltimą prisipažino tik priverstas aplinkybių.
Kitu atveju būtų ramiai, be sąžinės graužaties, gyvenęs toliau ir linksmai atšventęs Kalėdas su žmona. Apeliuodamas į Lietuvos žmonių saugumą ir žiaurių nusikaltimų plitimą prokuroras pareikalavo mirties bausmės. Tuo tarpu teisiamojo advokatas prašė pritaikyti švelnesnę bausmę, nes teisiamasis nebuvo nė karto teistas.
Pogužinskas Panevėžio kalėjime jautėsi neramus, daug laiko leido melsdamasis ir visų klausinėjo, ar yra jam viltiems likti gyvam. Vis dėlto vyras buvo pripažintas kaltu ir, nors prašė pasigailėjimo, sulaukė mirties bausmės.
Po nuosprendžio paskelbimo Pogužinskas žurnalistams sakė: „Esu griežtai nubaustas, nubaustas mirti, bet kažkodėl gyventi noriu. Duosiu apeliacijos skundą,– jeigu nepadės, malonės prašymo nerašysiu. Išsižadu savo gyvybės, bet labai gailiuosi negalėdamas atsilyginti tos skriaudos, kurią padariau tėvui, broliams, seseriai ir visai giminei. Jų vardas dešimtims metų liks suterštas...“
Nuosprendis buvo apskųstas Apeliaciniams rūmams, o vėliau ir Vyriausiajam Tribunolui. Abu teismai nuosprendį patvirtino.
Paskutinis išsigelbėjimo šiaudas – malonės prašymas prezidentui – taip pat buvo parašytas, tačiau jį sulaikė Teisingumo ministerija. Jo svarstymas buvo atidėtas, nes atmetimo atveju nebūtų buvę įmanoma įvykdyti mirties bausmės: sušaudymas panaikintas, o dujų kamera dar neparengta naudoti. 1937 m. liepą spauda paskelbė, kad Smilgių žudiko prašymas atmestas, o egzekucija būsianti įvykdyta baigus įrengti dujų kamerą.
Pogužinskui mirties bausmė buvo įvykdyta 1937 m. liepos 27 d. 9 val. 45 min. ryte.
Nuteistasis atliko išpažintį ir atsisveikindamas paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems. Jis tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam mirties bausmė įvykdyta nunuodijant dujomis. Dažnai istoriografijoje pirmąja dujų kameros auka įvardijamas Maurušaitis į dujų kamerą žengė tik 1937 m. spalio 21 d. Tai buvo trečioji tokio pobūdžio mirties bausmė.
Pogužinsko žiaurus nusikaltimas paliko ryškų pėdsaką Smilgių kaimo atmintyje. Po Fogelių šeimos žudynių žmonės buvo įbauginti, o kaimo žydai išsikraustė, nors iki tol gyveno net 40 šeimų.
Tipiškas nusikaltimas ir bausmė: buvęs policininkas – žmogžudys
1937 m. gruodžio 21 d. Rokiškyje, savo namuose, rasta nužudyta Genovaitė Godliauskienė, „Maisto“ fabriko tarnautojo žmona. Pirmuoju įtariamuoju tapo jos vyras, tačiau greitai buvo išsiaiškinta, jog tikrasis žudikas – septynerius metus policininku tarnavęs, o paskutiniais metais Panevėžio „Maiste“ dirbęs Vytautas Mikuckis.
Jis Godliauskų šeimą gerai pažinojo, nes Marijonas Godliauskas buvo jo viršininkas, pas kurį kartais tekdavo pasisvečiuoti. Dėl nesąžiningo elgesio Mikuckis buvo atleistas iš kiaulių supirkėjo pareigų.
Praradęs darbą jis sugalvojo nueiti pas buvusį viršininką į namus. Ankstų rytą Godliauskienė atidarė duris tik po ilgo beldimo. Įsileistas į namus vyro bendradarbis ją užpuolė peiliu, o šiam nulūžus smogė nedideliu kirviu moteriai į viršugalvį. Tada nusikaltėlis ėmė ieškoti pinigų, pasiėmė revolverį, kailinukus ir lagaminą, į kurį susikrovė rastas brangenybes (aukso žiedus, fotoaparatą ir kt.). Daiktų vertė siekė apie 1000 litų.
Miegamajame kambaryje verkė be motinos likusi šešių mėnesių mergaitė. Žudikas rado savyje švelnumo ją pasūpuoti ir geriau užkloti, kad nurimtų. 6 val. ryto Mikuckis išvažiavo į Panevėžį, kur buvo išsinuomojęs kambarį, palikti pavogtus daiktus.
Panevėžio apygardos teisme, pasakodamas apie įvykdytą nusikaltimą, žudikas laikėsi ramiai. Jis aiškino, jog buvo išgėręs ir Godliauskienės nenorėjo žudyti, nieko neplanavo ir siekė tik atkeršyti už tai, kad ji atkalbėjusi vyrą jam duoti rekomendacijų. Įrodžius, jog viršininko žmona prie to neprisidėjo, o nusikaltimui buvo iš anksto pasiruošta, teismas šiuos parodymus atmetė. 36 metų Mikuckis nusikaltimą pripažino ir, tardamas paskutinį žodį, prašė pasigailėjimo, tačiau buvo nuteistas mirties bausme. Kaip įprasta, buvo paduotas skundas Apeliaciniams rūmams, tačiau jie jaunos motinos žudikui patvirtino mirties nuosprendį.
1938 m. birželį Mikuckis taip pat buvo nuteistas pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo už laiškų su pinigais pasisavinimą ir parašų klastojimą. Tų pačių metų rugsėjį Vyriausiasis tribunolas atmetė Mikuckio advokato skundą. Beliko laukti malonės.
1938 m. rugpjūčio pabaigoje tautos šventės proga trys nuteistieji mirties bausme Jonas Navickas, Vytautas Giakas ir Mikuckis prašė prezidento pasigailėti. Vieninteliam Giakui malonė buvo suteikta – svetimos valstybės naudai šnipinėjusiam nusikaltėliui dovanota gyvybė, o bausmė pakeista į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos. 1938 m. spalio 21 d., lygiai metai po Maurušaičio egzekucijos, toje pačioje dujų kameroje mirtį pasitiko Mikuckis – jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Nesulaukusieji malonės
Išsamiau aprašytąją Mikuckio istoriją galėtume laikyti tipišku mirties bausmės paskyrimo pavyzdžiu. Nuo 1937 m. liepos 27 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos dujų kameroje buvo įvykdyta ne mažiau nei devynios mirties bausmės: iš jų aštuoni asmenys buvo nužudę bent po vieną žmogų, dažniausiai siekdami apiplėšti.
Vienintelis Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvis Maurušaitis mirties bausmės sulaukė ne tik už žmogžudystę, bet ir už organizuotą veikimą prieš valstybę ir teroristinius veiksmus. Dujų kameroje gyvybė atimta kontrabandininkui Vladui Voveriui už jį sulaikyti bandžiusio pasienio policininko nužudymą, K. Auksučiui už nužudytą 4 asmenų Briedžių šeimą, pagarsėjusiam „žemaičių plėšikui“ Navickui, įvykdžiusiam net 5 žmogžudystes, ir Broniui Pauliukaičiui, atėmusiam gyvybę žąsų pardavėjui.
Vienas iš dujų kameroje mirties sulaukusiųjų Kazys Kataržis buvo sulaikytas 1937 m. vasarą už apiplėšimus, žmogžudystę ir pasikėsinimą į valstybės pareigūno bei kelių ūkininkų gyvybes. Šiaulių apygardos teismas jį nubaudė mirties bausme.
Verta paminėti, kad prieš pat 1938 m. Velykas Kataržis vos nepabėgo iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Nusikaltėlis metaliniu šaukštu ištrupino lubų tinką plytų sudūrimo vietoje, ištraukė kelias plytas ir išlindo ant palubės, o nuo ten užsiropštė ant stogo. Susiruošęs šokti į šalia esančius Medicinos fakulteto rūmus buvo pastebėtas, sugautas ir vėl įkalintas. Paskutinioji instancija – Vyriausiasis tribunolas sprendimą patvirtino, o prezidentas malonės nusikaltėliui nesuteikė. 1938 m. balandžio 26 d. 5 val. 45 min. kriminaliniam nusikaltėliui Kataržiui dujų kameroje buvo įvykdyta mirties bausmė.
Kaip matome, mirtininkų kelias nuo jų sulaikymo iki dujų kameros buvo labai panašus. Policijai suėmus įtariamus nusikaltėlius ir ištyrus nusikaltimus, byla buvo perduodama į atitinkamą apygardos teismą arba karo lauko ar kariuomenės teismą. Apygardos teismų nuosprendžiai buvo apskundžiami Apeliaciniams rūmams, o šiems nuosprendžio nepakeitus, likdavo dar viena instancija – Vyriausiasis tribunolas. Jei ir jis atmesdavo skundą, išlikdavo paskutinė viltis – prašyti prezidento malonės. Valstybės vadovui prašymą atmetus, jau po kelių dienų mirties bausmė buvo įvykdoma.
Verta paminėti, kad tarp teismų būta ir nesusipratimų. Minėtasis Jonas Navickas Didžiojoje Lietuvoje padarė 12 apiplėšimų ir 3 žmogžudystes, o Klaipėdos krašte apiplėšdamas nužudė 2 merginas.
Vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrai buvo nutarę Navicko bylą perduoti kariuomenės teismui, tačiau Klaipėdos prisiekusiųjų teismas, aplenkdamas kariuomenės teismą, 1938 m. sausio viduryje Navicką nuteisė mirti.
Šiaulių apygardos teismo prokuroras Vyriausiajam tribunolui apskundė Klaipėdos teismo sprendimą ir prašė jį panaikinti. Nusikaltėlį prašyta perkelti iš Klaipėdos į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir teisti kariuomenės teisme. Nepaisant teismų nesusikalbėjimų, žmogžudžio Navicko gynėjas padavė kasacinį skundą Vyriausiajam tribunolui, kuris jį atmetė. Malonės prašymas prezidentui tikslo taip pat nepasiekė, todėl 1938 m. rugsėjo 10 d. dujų kameroje Navickui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Daugiausia mirties bausmių buvo įvykdyta pirmaisiais jos veikimo metais. 1937 m. dujomis nunuodyti 4 asmenys (Pogužinskas, Voveris, Maurušaitis ir Auksutis). 1938 m. mirties bausmė įvykdyta Kataržiui, Navickui ir Mikuckiui.
1939 m. Lietuvai buvo sudėtingi. Kovą ji prarado Klaipėdos kraštą, tačiau metų pabaigoje atgavo sostinę. Kiek ir kam 1939–1940 m. mirties bausmių įvykdyta dujų kameroje, tiksliai nežinoma. Remiantis kan. Steponaičio ataskaita apie 1939 m. tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kuriame buvo laikomi nuteistieji mirties bausme, galima daryti prielaidą, kad 1939 m. dujų kameroje buvo įvykdyta viena bausmė. Minėtų metų liepos 20 d. 5 val. ryto jos auka tapo Bronius Pauliukaitis.
Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą, jame veikę nusikaltėliai ir iš kalėjimų paleistieji ėmė naudotis chaotiška padėtimi. Kriminaliniams nusikaltėliams suvaldyti pasitelkti karo lauko teismai, kurie greitai ir efektyviai priiminėjo griežčiausius nuosprendžius.
1939–1940 m. spaudos analizė leistų kelti prielaidą, kad po Vilniaus atgavimo bausmės buvo vykdomos tiek sušaudant, tiek dujų kameroje: 1940 m. sausio 3 d. už stambias vagystes 8 asmenys buvo sušaudyti, o gegužės 19 d. rytą vilniečiui Jonui Oleinikovui mirties bausmė už plėšikavimą įvykdyta dujų kameroje.
Kai kada mirties bausmių vykdymo būdas nebūdavo nurodomas. Neaišku, kur – sušaudyti ar mirti dujų kameroje – buvo pasiųsti Varėnoje pareigūnams pasipriešinęs Aleksandras Baranovskis, kruviname susirėmime tarp lenkų ir žydų dalyvavęs vilniškis Borisas Filipovas ar karo lauko teismo už pasipriešinimą policijai nubaustas Povilas Urbonavičius. Atsižvelgiant į sudėtingą Vilniaus krašto situaciją, galima daryti prielaidą, jog skubios mirties bausmės buvo vykdomos sušaudant.
Lietuviškosios dujų kameros istorija neaiškiai baigiasi 1940 m. birželį. Kokia jos lemtis karo metu, taip pat lieka neatskleista. Tik vėliau dujų kamera tapo sovietinės propagandos įrankiu, įrodinėjant Antano Smetonos režimo fašistinį pobūdį. Tuomet jau buvo visai nesvarbu, kas pirmiau ir kam ją panaudojo.
Tyrinėjant šį reiškinį dabar atrodo, kad Lietuva pirmoji Europoje trejus metus naudojo dujų kamerą vykdyti „humaniškas“ mirties bausmes kriminaliniams nusikaltėliams ir taip kovojo su šiurpiausiais nusikaltimais. Šiandien civilizuotos valstybės vis mažiau esti linkusios prisiimti teisę atimti žmogui gyvybę, o vietinės diskusijos apie mirties bausmės sugrąžinimą laikytinos marginaliomis visuomenės apačioms būdingesnių keršto nuotaikų apraiškomis.
