Prieš kelis mėnesius valkiojusi temą apie neva Lietuvoje ruošiamus smogikus Maidanui, Kremliaus propagandos mašina prisiminė ir šviesiaplaukes šaules. O aš prisiminiau tai, kaip ši tema buvo konstruojama ir platinama kitomis progomis, kurių buvo ne viena ir ne dvi.
Bene didžiausią indėlį kuriant galutinį mito produktą įnešė menininkai. Pavyzdžiui, Rusijos režisieriaus Andrejaus Končialovskio filmas „Kvailių namai“. Arba „Skaistykla“, kurį sukūrė Aleksandras Nevzorovas, liūdnai pagarsėjęs televizijos filmu „Naši“ („Mūsiškiai“) apie 1991 metų įvykius Vilniuje. Arba tas rusų TV serialas, kuriame anksčiau čečėnams tarnavusi lietuvė randa į ką taikliai pašaudyti ir taikiame gyvenime.
Iš kur šis mitas ir kodėl jis toks gajus?
Vertina labiau už džigitą
„Kvailių namų“ veiksmas vyksta per pirmąjį Čečėnijos karą 1995-aisiais. Čečėnų būrys užima psichiatrijos ligoninę. Ligoniai atsibunda visiškai vieni, be jokio medicinos personalo. Sukilėliai bando pagelbėti į koją sužeistai snaiperei, kuri kankinama didžiulio skausmo lietuviškai šaukia „Po velnių!“. Būrio vadas bara savo karius, kad neapsaugojo snaiperės.
Ligonė Žana stebisi: juk ši sužeistoji – tik mergina. „Devuška iz Litvy pokruče džigita“ („lietuvė mergina daugiau sugeba už džigitą“), – atšauna čečėnai.
Filmo pabaigoje, kai ligoninę bando užimti rusų kariai, lietuvė snaiperė atbėgusi šaudo pro palatos langą ir nukaunama.
Šis vaidmuo įsiminė daugeliui Rusijos žiūrovų bei kritikų. Reikšdami nepasitenkinimą, kad čečėnai filme vaizduojami kilnūs, o rusų kariai – amoralūs narkomanai, jie dažnai mini ir lietuvę snaiperę.
„Gediminaičio“ sapnas
„Kvailių namus“ A.Končialovskis pasakoja sumanęs 1995 metais, kai televizijos laidoje išgirdo pasakojimą apie konkrečią psichiatrijos ligoninę Čečėnijos ir Ingušijos pasienyje.
Kai, artėjant kautynėms, medicinos personalas išsilakstė, pacientai sugebėjo savarankiškai organizuoti gyvenimą, sveikesnieji rūpinosi silpnesniaisiais, ir taip visi išgyveno. Šame filme vadinęs aktorius Vladas Bagdonas pasakojo, kad pirmajame scenarijaus variante lietuvės snaiperės nebuvo. Ji atsirado po dviejų savaičių, kai sutartis jau buvo pasirašyta.
„Gal mums protestuoti ar kokį piketą surengti?“, – klausė sutrikusio V.Bagdono broliai aktoriai Jonas ir Viktoras Baubliai.
Pagal vieną versiją, lietuvės snaiperės vaidmuo atsirado, kai kviestinė filmo žvaigždė – pasaulinio garso dainininkas Bryanas Adamsas (pagal scenarijų jį mato kliedesiuose pagrindinė veikėja) atvyko į Maskvą filmuotis su drauge – Švedijos aktore Sesilia Tomson. A.Končialovskis sukūręs vaidmenį ir jai.
A.Končialovskis ir jo brolis Nikita Michalkovas vadina save Gediminaičiais. Tai viena kilmingiausių Rusijos aristokratų atšakų, kildinanti save iš Gedimino sūnų. Taigi snaiperės tautybė neturėtų būti pasirinkta atsitiktinai.
Filme švedų aktorė keikiasi lietuviškai beveik be akcento: „Po velnių! Po velnių!“ kartoja ji, kai ant atviros žaizdos užpilamas kone visas flakonas odekolono. Tarti lietuvišką keiksmažodį aktorę galėjo išmokyti režisieriaus asistentė – Lietuvos pilietė, gyvenanti Minske.
Broliai Baubliai, filme vaidinę psichikos ligonius Bidiką ir Buką, tikino, kad lietuvė snaiperė – tik režisieriaus išmonė.
Iš pradžių broliai net baiminęsi, kad už dalyvavimą kuriant filmą Lietuvoje juos gali užsipulti ultrapatriotai. Vėliau jie pasižiūrėję turguje įsigytą filmo vaizdajuostę ir nusiraminę. Pasak jų, filme čečėnai pavaizduoti visai kitaip, nei įprasta Rusijos filmuose. Tai – kilnūs ir geri žmonės.
Kovoti baltai apsirengus - savižudybė
Amžiną atlisį buvęs Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas yra pareiškęs, kad pirmajame Čečėnijos kare dalyvavo 2-3 lietuviai, vienas lenkas, 12 ukrainiečių, 80 arabų, 5-6 kabardinai ir daug ingušų. Žinoma tik apie vieną žuvusį lietuvį, kovojusį čečėnų būriuose. Linas Vėlavičius žuvo prie Arguno 1995-aisiais.
Bet kas sugalvojo moteris snaiperes? Aminat Saijeva, prisistatanti neoficialia Čečėnijos atstove Lietuvoje, to paklausta paneigė, kad Čečėnijoje kada nors kovojo snaiperės iš Lietuvos.
A.Saijeva Čečėnijoje specialiai domėjusis, kiek gali būti pagrįsta legenda apie „baltąsias pėdkelnes“. Visi tik juokėsi.
Kovotojų manymu, kariauti apsirengus baltai – absurdiška. Balta spalva matoma iš tolo, o snaiperės turi maskuotis. Jau nekalbant apie sumaištį, kurią tarp karių sukeltų tik pėdkelnėmis apsitempusi moteris. A.Saijeva spėjo, kad greičiausiai pėdkelnėmis rusai vadina aštuntajame dešimtmetyje buvusias labai madingas tampres (moteriškas kelnes iš tampraus audinio), kurių buvo ir baltų. Šis drabužis seniausiai išėjo iš mados, tačiau „baltųjų pėdkelnių“ įvaizdis gajus iki šiol.
Pasirodydavo tai šen, tai ten
Kremliaus propagandos klasika - „baltosios pėdkelnės“ - migruoja. Pirmą kartą jas kažkas matęs Tbilisyje ir Baku daugiau kaip prieš 20 metų. Vėliau taip apsirengusios lietuvės snaiperės esą buvusios pastebėtos ir kitose šalyse.
Pasakojimus apie vadinamąsias „baltąsias pėdkelnes“ A.Saijeva pavadino rusų propaganda, nukreipta prieš Čečėniją ir Baltijos šalis. Ji išreiškė apgailestavimą, kad toks gerbiamas režisierius kaip A.Končialovskis šį įvaizdį panaudojo.
„Visada tikiesi, kad inteligentai atskiria realybę nuo tyčia paskleistų išsigalvojimų“, – sakė pašnekovė.
A.Saijevos nuomone, baltomis pėdkelnėmis apsitempusi ginkluota mergina – tai romantiška, šis vaizdas įsimena. Bet juo gali patikėti tik nežinantys, kiek kare purvo ir kraujo.
Žurnalistas Gintaras Visockas, 1994-1995 metais dirbęs Čečėnijoje korespondentu, kategoriškai neatmeta minties, kad viena kita lietuvė snaiperė ten gal ir galėjo būti, bet tikrai ne šimtai. Jis linkęs tikėti tuo, ką matė savo akimis, o tokių ten nesutikęs.
Čečėnijoje gandų apie lietuves snaiperes, kokios jos esančios šaunios, taiklios ir drąsios, žurnalistui tekę girdėti. Jo nuomone, tuos gandus Maskvos užsakymu platino rusams dirbantys čečėnai.
„Tikiu, kad čečėnams reikėjo žmonių, kurie moko šaudyti, bet ne patys šaudo“, – aiškino žurnalistas. G.Visockui yra tekę pasikalbėti su Džocharo Dudajevo aplinkos žmonėmis. Jie sakydavę: „Mums nenaudinga, kad kitos tautos kovotų su ginklu rankoje už mūsų laisvę. Pirmiausia mums iš jūsų reikia patarimų“.
Karo lauko istorijos
„Lietuvos ryto“ fotokorespondentas Mindaugas Kulbis dažnai lankėsi Čečėnijoje per pirmąjį karą. Jis ne kartą girdėjęs pasakojimų apie lietuves snaiperes, tačiau įsitikinęs, kad tai – mitas. „Jei būtų buvusi nors viena lietuvė – tikrai būčiau sutikęs“, – sakė jis.
Kartą su amerikiečių žurnalistais M.Kulbis nuvyko į Sibiro specialųjį dalinį. Jo vadas per vaišes pasakojo pats nurodęs suplėšyti lietuvę snaiperę dviem šarvuočiais, nes jos šautuvo buožės rantai rodė, kad ji sunaikinusi labai daug rusų karių.
Buvo pasakojama ir apie kitą snaiperę iš Baltijos šalių. Ją rusų kariai išmetę iš sraigtasparnio gyvą.
Įsismarkavusi Kazimiera
Rusijos spaudoje apie „baltąsias pėdkelnes“ prirašyta daug ir išradingai. Jos esančios profesionalės biatlonininkės arba šaulės ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš Azerbaidžano bei Ukrainos. Kartais net būdavo minimas skaičius, kiek jų nukauta viename ar kitame mūšyje.
Antai laikraštyje „Argumenty i fakty“ buvo rašoma apie kažkokią įsismarkavusią Kazimierą, kuri per radiją grasinanti ištaškyti vyriškumo įrodymus kiekvienam rusui, pasirodžiusiam jos apšaudymo lauke. Latvijos laikraštyje „Čias“ paskelbtas pokalbis su snaipere Alisa, kovojusia čečėnų pusėje. Ji tikino jokių merginų iš Baltijos šalių Čečėnijos kare nesutikusi, o atvykusių iš Ukrainos pažinojusi.
„Laikraščiai sugalvojo, o rusų kareiviai vis ieško „lietuvių snaiperių iš Rygos“, – ironizavo ji. Ši latvės ir uzbeko duktė vėliau buvo nukauta.
Kalbos apie „baltąsias pėdkelnes“ primena kryptingai sukurtą mitą, norint įpiršti mintį, kad bent pusė čečėnų kovotojų – kitataučiai samdiniai: arabai, ukrainiečiai, estai, latviai, lietuviai ir net kinai.
Raganos atskrenda iš Vakarų
Bene įdomiausią versiją šia tema kadaise „Lietuvos rytui“ yra pateikęs šviesaus atminimo etnologas Gintaras Beresnevičius. Jo nuomone, „baltųjų pėdkelnių“ įvaizdis turi mitines, archetipines šaknis. Jame susiliejo ir rusų išgyventų karų realijos, ir mitologinis turinys, veikiantis iš pasąmonės. „Baltosios pėdkelnės“ ir raganos turi daug bendro. Raganoms kojinės yra labai svarbios.
Viduramžiais tikėta, kad persimaudamos kojines jos galinčios sukelti lietų, perkūniją, žaibus. Vis besivaidenančių snaiperių išvaizdoje kojinės – irgi svarbiausia detalė.
Ne mažiau reikšminga „baltųjų pėdkelnių“ įvaizdžiui ir spalva. Juk balta – tai universali ir labiausiai Eurazijoje paplitusi mirties spalva (juoda gedulo spalva atsirado vėliau).
Balta spalva taip pat demonizuoja, žmogų paverčia dvasine esybe. G.Beresnevičius siūlė prisiminti eilutę iš Salomėjos Nėries eilėraščio, visų žinomą dar iš vaikystės: „Bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų“. Kodėl be pėdų? Arba neturi pėdų, arba sklendžia per baltą (ir vėl!) sniegą.
Verta prisiminti, kad japonų vaiduokliai kojų visai neturi.
„Baltosios pėdkelnės“ rusams yra ateivės iš Vakarų. Juk Baltijos šalys jiems visada buvo artimiausi Vakarai, ypač sovietmečiu.
Vakarai rusų mitologijoje – tai pelkių demonų, raganų trobelių ant vištos kojelės (vėl koja!) vieta. Iš ten į Rusiją pasakose ir padavimuose ateina visos dvasios. Vaizdiniuose apie „baltąsias pėdkelnes“ ši mitinė vieta sutapatinama su Baltijos šalimis.
Sovietinė ideologija vartojo terminą „gniloj Zapad“ („pūvantys Vakarai“). Bet tas pats terminas randamas Ivano Rūsčiojo laiškuose dar XVI amžiuje.
Jis galėjo ateiti iš mitų – juk supuvimas ir demonizavimas yra greta. Pūva pelkės, vandenys žemose vietose, o iš ten ateina raganos, viso blogio šaltinis. Taigi – Vakarai yra vieta, kur daug pūvančių vietų, palankių veistis raganoms ir demonams.
Dar vienas „baltųjų pėdkelnių“ mito šaltinis – Suomijos ir SSRS 1939-1940 metų karas. Tuomet sovietinei armijai milžinišką žalą darė baltai apsirengę suomių snaiperiai. Jie buvo vadinami „baltasuomiais“ (prasmė peršokusi iš baltagvardiečių).
Čia galima prisiminti ir baltagvardiečius, kurie mitologizuoti filmuose kaip blogio įsikūnijimas. Galima prisiminti dar ankstesnį karą – pilietinį. Iš to meto yra išlikę pasakojimų, kad prieš nuskurusią bolševikų armiją išeidavo baltai apsirengusios aristokratės – ir kariai sustodavo.
Be to, sovietiniuose filmuose esesininkės vaizduojamos daug žiauresnės negu vyrai, be to, visada gražios blondinės. Propagandai galėjo prireikti žiaurių blondinių, o standartinės lietuvės plaukai paprastai šviesesni nei rusės.
