Šv.Jurgis, V.Putinas ir Georgijaus juostos

Vieni jas išdidžiai vadina istorinės atminties simboliu, kiti – parazito Kolorado vabalo ženklu. Vieniems tai šlovės, kitiems – išdavystės, smurto ir okupacijos simbolis. Kokia skandalingųjų  Georgijaus juostų kilmė ir prasmė?

Juostelė atleidžia nuo būtinybės mąstyti, tačiau leidžia demonstratyviai pasijusti kažko agresyvaus ir vieningo dalimi.<br>AP nuotr.
Juostelė atleidžia nuo būtinybės mąstyti, tačiau leidžia demonstratyviai pasijusti kažko agresyvaus ir vieningo dalimi.<br>AP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vitalijus Michalovskis

2014-05-05 18:18, atnaujinta 2018-02-14 07:27

Vadinamoji Georgijaus (lietuviškai būtų tiksliau - Šv.Jurgio) juostelių akcija pirmą kartą Rusijoje paskelbta 2005 metais. Jos tikslas, kaip, kad buvo skelbiama - „priminti apie šalies pergalę Didžiąjame Tėvynės kare ir tuo pagerbti kovojusiųjų atminimą“.

Oficiali akcijos sumanytoja - įtakinga naujienų agentūra „RIA Novosti“ prie kurios juostelių populiarinimo kampanijos vėliau prisidėjo kitos žiniasklaidos priemonės, visuomeninės organizacijos ir valdžia. 2007 m. akciją palaimino ir dabar jau velionis Maskvos bei visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.

Sovietų pergalės dienos proga pasirišti ar įsisegti atlape „georgijų“ buvo raginamas kiekvienas „sąmoningas“ Rusijos pilietis, „kuris nėra abejingas didžiai tautos pergalei prieš fašizmą ir prisimena tuos kam privalo būti už ją dėkingas“.

Prieštaringai vertinama net ir Rusijoje

Taip beveik prieš dešimtį metų prasidėjo naujausioji Georgijaus juostelės istorija, kuri prieštaringai vertinama tiek pačioje Rusijoje. Kai kurie istorikai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiška „georgijus“ turi mažai ką bendro su tikrąją Georgijaus juostele – karišku Rusijos imperijos apdovanojimu, tad nuo jos istorijos ir pradėkime.

Dvispalvės Georgijaus juostos Rusijoje tradicija kilo XVIII a. ir iš pat pradžių ji buvo už narsą kovose įteikiamo Šv. Jurgio ordino elementas. Kiek vėliau šią juostą ant savo vėliavų gavo teisę rišti tie carinės kariuomenės daliniai, kuriems ji buvo suteikta už didžius karinius nuopelnus ir didvyriškumą. Istorikai tvirtina, kad kai kuriais atvejais Georgijaus juostelė atlape galėjo atstoti patį ordiną.

Taip buvo tuomet kai, pavyzdžiui, apsuptiems kariams nebuvo galimybės įteikti ordino, tačiau žinia apie jų apdovanojimą kariškos šlovės ženklais kažkokiais būdais pasiekdavo jų vadovybės ausis. Nuo 1913 metų Georgijaus juostelės spalvos tapo ir naujai įsteigto Georgijaus medalio elementu ant kurio puikavosi caro Nikolajaus II profilis ir užrašas „Už narsą“.

Visiems šiems apdovanojimams buvo suteiktas garbingas karžygių globėjo Šv.Jurgio (rusų tradicijoje - Georgijaus) vardas, kuris, pasak legendų, buvo garsus tūkstančio Romos legionierių vadas. Prasidėjus krikščionių persekiojimams, Jurgis nepabūgo prisipažinti esąs krikščionis. Už tai jis buvo kankinamas, verčiamas atsižadėti Kristaus ir atlikti pagoniškas apeigas, bet po kiekvieno siaubingo kankinimo stebuklingai pagydavo ir mirė tik tada kai jam buvo nukirsta galva.

Ikonografijoje Šv. Jurgis dažniausiai vaizduojamas kaip drakoną nugalinti raitas šviesos karys, ir šis motyvas nuo seno sutinkamas iš pradžių Maskvos, o vėliau ir visos Rusijos herbe. Vakarų pasauliui Šv.Jurgio garbinimas ir svarbus simbolinis jo statusas kariškame pasaulyje buvo taip pat nesvetimas – jo vardu prisiekdavo ir sektinu pavyzdžiu laikė net viduramžių riteriai.

Bolševikai uždraudė simbolius

Carinės Rusijos apdovanojimų sistemoje Šv.Jurgio spalvomis tradiciškai laikytos geltonos (auksinės) ir juodos derinys. Šių spalvų simbolika aiškinta įvairiai. Vieni teigė, kad juoda spalva reiškė šventojo mirtį kankinimų metu, o auksinė – prisikėlimą, kiti tvirtino, kad tai karo dūmai ir liepsna, treti kėlė mintį, kad derinys tiesiog atkartoja spalvinę valstybės herbo gamą, kadangi Jekaterinos II laikais Rusijos imperijos herbe buvo vaizduojamas juodas dvigalvis erelis su aukso karūna, kuris tik vėliau iš juodo virto auksiniu.

Kaip ten bebūtų, tačiau Georgijaus juostos ir su ja susijusių apdovanojimų istorija pasibaigė sulig bolševikiniu perversmu 1917 metais, kai raudonoji valdžia specialiu potvarkiu uždraudė visus buvusios sistemos simbolius. Savaime suprantama, kad simbolis kliuvo ne tik dėl monarchistinio, bet ir dėl religinio konteksto – juk kryžiai ir šventojo vardas niekaip nesiderino su ateistine sovietų ideologija.

Tiesa, senuosius apdovanojimus dar kurį laiką nešiojo su bolševikais kovojusio vadinamojo „baltojo“ judėjimo dalyviai, tačiau tik iki galutinės raudonųjų pergalės. Keliems dešimtmečiams geltonai juodas derinys buvo visiškai pamirštas ir panaši, tačiau ne visai identiška spalvų gama atgimė tik vykstant sovietų – nacių karui. Čia ji pradėta vadinti Gvardijos juosta.

Nuo istorinės Georgijaus juostos Gvardijos juosta skyrėsi ne tik pavadinimu, bet ir spalvomis, kadangi tradicinę geltoną pakeitė oranžinė spalva. Tad, nepaisant tam tikro panašumo, faktiškai tai buvo visai kitas simbolis, ką pažymi ir kariškų Rusijos apdovanojimų specialistai. Tiesiogiai kildinti sovietinę Gvardijos juostą iš carinio „georgijaus“ gana sudėtinga, kadangi abudu apdovanojimai gimė skirtingose valstybinėse sistemose, visiškai skirtingi jų pavadinimai, be to, nėra identiškas ir jų spalvinis derinys.

Kuo čia dėta pergalė kare?

Tiesa, abiejų juostelių panašumas tas, kad sovietine Gvardijos juosta irgi buvo apdovanojami mūšiuose pasižymėję daliniai ir ji taipogi tapo kai kurių sovietinių ordinų elementu. Tačiau Šv. Jurgio atvaizdą ir kryžių pakeitė žvaigždės pavidalo dizainas, o caro atvaizdą – J.Stalino profilis.

Būtent dėl šių neatitikimų ir istorinių peripetijų 2005 m. užgimusi ir sparčiai populiarėjanti naujųjų „Georgijaus juostelių“ akcija susilaukė simbolikos bei heraldikos žinovų kritikos. Pasak jų, carinis „georgijus“ neturi nieko bendro su pergale prieš nacistinę Vokietiją, šiuolaikinės „Georgijaus juostelės“ savo spalvine gama visiškai atkartoja sovietines Gvardijos juosteles, o Gvardijos juostelės negali būti vadinamos Šv.Jurgio vardu, kadangi tai visiškai kitas, kitame istoriniame kontekste atsiradęs simbolis.

Rusijos komunistai nepamiršo prikišti ir to, kad „georgijus“ – itin mėgstamas į hitlerininkų tarnybą perėjusių rusų karių atributas, tad naudoti carinį bei religinį „tėvynės išdavikų“ simbolį „didžiai sovietų liaudies pergalei paminėti“ - pasibaisėtina istorinė klastotė.

Platina Rusijos ambasados

Be ne istoriniai ir spalviniai neatitikimai kelia didžiausias visuomenės aistras Rusijoje, o ypač – už jos ribų. Juostelių akcijai įsibėgėjus buvo sukurtos ir tam tikros jos nešiojimo taisyklės, kuriuose aiškiai skelbiama, kad šis simbolis nėra politinis ir negali būti naudojamas partijų ar kitų politinių judėjimų savireklamos tikslais. Ši pagrindinė nuostata buvo pažeista kone iškart, kadangi juostelės simbolika buvo bematant monopolizuota proputinškų jėgų ir tapo patogiu Kremliaus vykdomo „nacijos konsolidavimo“ ženklu.

Susilaukusios populiarumo Rusijoje „Georgijaus juostelės“ tradicijos pradėtos aktyviai eksportuoti ir į užsienį, daugiausia į buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas, kuriose gyvena didesnės ar mažesnės rusų bei rusakalbių sovietofilų mažumos. Statistika skelbia, kad, pavyzdžiui, 2007 metais visame pasaulyje buvo išplatinta virš 10 milijonų juodų ir oranžinių juostelių.

Prieš kelias dienas Lietuvoje nelyginant kokia sensacija nuskambėjo „atradimas“, kad juosteles galima gauti Rusijos ambasadoje. Iš tiesų akcijos vykdytojai jau 2010 metais oficialiai paskelbė, kad milžiniški Rusijoje gamintų juostelių kiekiai buvo siunčiami į visas šios šalies pasiuntinybes kur jos buvo dalinamos kiekvienam norinčiam.

Juostelių sumanymo bei jų populiarinimo kampanija buvo tokia sėkminga ir taip gerai apgalvota, kad beviltiška net bandyti tai neigti. Lengvai ir pigiai milijoniniais tiražais gaminamas bei Rusijos „interesų sferoje“ laisvai dalijamas simbolis visiškai nutolo nuo savo pirminės oficialiai skelbiamos prasmės ir pradėjo reikšti jau ne tik Antrojo pasaulinio veteranų pagerbimą.

Nesunku nuspėti, kad anaiptol ne kvaili šios akcijos sumanytojai bei pagrindiniai propagandistai ir tikėjosi kažko panašaus. Po dangstymosi „šlovingos pergalės“ skraiste ir kitais gražiais žodžiais, juodai – oranžinė simbolika planingai brukama ten kur XX a. istorija vertinama kiek kitaip nei pačioje Rusijoje.

Oficialiai skelbiama, kad vienintelė „georgijaus“ paskirtis – atminimo ir pagarbos įtvirtinimas, tačiau faktiškai tose pačiose Baltijos šalyse bei Ukrainoje ji neša visai kitokią žinią. Kaip pastebėjo net kai kurie rusų tautybės kritikai, juostelė atleidžia nuo būtinybės mąstyti, tačiau leidžia demonstratyviai pasijusti kažko agresyvaus ir vieningo dalimi.

Ji tarsi priemonė identifikuoti tariamą priešą. Juk jeigu nepatinka juostelė, vadinasi tu niekini pergalę ir žuvusius vardan jos, vadinasi tu – nepribaigtas fašistas, prakeiktų jankių pakalikas ir niekingas rusofobas.

Telkia padugnes ir kitus „mūsiškius“

Sukelti didžiavalstybinę nostalgiją ir imperinę ekstazę – štai pagrindinė juostelės paskirtis už Rusijos ribų. Juk kitaip sunku paaiškinti tai, kad ją staiga pradėjo segtis ne pačios geriausios reputacijos asmenys, aštuoniolikiniai saulėgrąžiniai kiemų „pacanai“ ir netgi bedančiai girtuokliai, kurie visi iškart tapo didžiais „patriotais“ ir šventos, neklystančios Rusios atstovais šiame nuodėmingame „iškrypusių Vakarų“ prievartaujamame pasaulyje.

Vargu ar iš tokio kontingento galima tikėtis konkretaus atsakymo į klausimą ką jie iš tiesų nešioja savo atlape? „Nu, lentočka, nu, za našich“ - kitokio atsakymo akcijos sumanytojams tikriausiai ir nereikia.

Dvispalvė juoda ir oranžinė juostelė posovietinės erdvės kraštuose jau kadaise tapo rėksmingu savojo imperinio aš demonstravimu, atvira panieka kaimyninėms tautoms ir jų valstybingumui. Panašios simbolikos šalininkai Baltijos šalyse ir Ukrainoje dažnai praleidžia progą tiesiog patylėti nevienareikšmiškais klausimais ir elgiasi lyg įkyrus įsibrovėlis, atėjęs provokuoti namų šeimininką skaudžiais šiam klausimais.

Latvijoje, Estijoje, o ypač mūsų dienomis Ukrainoje Kremliaus numylėtais „georgijais“ atvirai provokuojama. Juos įsisegus keliamos riaušės, daužomi, luošinami ir žudomi kitaip mąstantys, plėšomi svetimų valstybių simboliai ir tuo pat metu tūkstantinės mažaraščių ordos suokia apie tariamą „didžios kultūros“, „didžios kalbos“ ir „didžios deržavos“ pranašumą.

O Šv.Jurgio juostelė? Ar vertas šiuo, didingo kario vardu vadintis tokiame kontekste simbolis? Ne. Ar vertos gatvių plėšikų ir vandalų gaujos nešioti senuosius mūšyje krauju užtarnautus kariško pasižymėjimo ženklus?

Manau, kad ne. Akivaizdu, kad senoji, tikroji Georgijaus juosta su šiuolaikine profanacija neturi nieko bendro, tad ar nereikėtų pastarosios vadinti jai labiau pritinkančiu, tikriausiai ukrainiečių tarpe sugalvotu pavadinimu – Kolorado vabalų juosta. Kas yra Kolorado vabalas aiškinti nereikia.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.