O be to, žinoma, būta ir meilės bučinių. Bet čia yra staigmenų. Jei pas mus esti iš esmės vienas vyro ir moters meilės bučinys, romėnai turėjo tris skirtingus vardus jų priežastims, pobūdžiui bei tikslui apibūdinti.
OSCULUM: tai bučinys sučiauptomis lūpomis, jis nėra aistringas. Pavadinimas kilęs iš os – „burna“, tai mažybinė forma, galbūt nurodant, kad taip bučiuojantis lūpos suspaustos. Tai pats seniausias terminas. Jis vartojamas pavadinti nekaltiems bučiniams, taip bučiuojamasi greta esant kitų žmonių ar per įvairias ceremonijas. Tai vienintelis bučinys, kuris leidžiamas moteriai viešumoje ir yra „privalomas“ namuose – kiekvieną dieną žmona privalo šitaip pabučiuoti sutuoktinį (ar net giminaičius), laikydamasi ius osculi (geležinės taisyklės, apie kurią netrukus sužinosime).
SAVIUM: tai tikriausias aistringas erotiškas įsimylėjėlių bučinys naudojant liežuvį. Pavadinimas kilęs iš žodžio suavis (saldus, malonus). Tai buvo „prancūziškas bučinys“. Apie tai rašo Apulėjus „Metamorfozėse“ (arba „Aukso asile“), kai pasakoja apie garsų Eroto ir Psichės mitą (Eroto motina Venera, pavydėdama Psichei, kuri išsigandusi pabėgo iš rūmų, pažada atsilyginti tam, kuris pirmas ją suras): „... už šį pranešimą jis iš pačios Veneros gaus septynis saldžius bučinius ir dar vieną it medų – su švelniu liežuvio prisilietimu“ (... ab ipsa Venere septem savia suavia et unum blandientis adpulsu linguae longe mellitum, vertė Cezaris Jakaitis).
Buvo ir mažybiniai pavadinimai (pavyzdžiui, saviolum), tai matyti Katulo eilėse, kai jis pasakoja apie mylimą vaikiną: „Taip žaisdamas pavogiau iš tavęs, saldusis Juvencijau, dar bučinuką (saviolum), saldų kaip ambrozija.“
Ir pagaliau BASIUM, iš kurio kilęs itališkas žodis bacio (pabučiavimas). Šis terminas atsirado vėliau (keli dešimtmečiai prieš Kristaus gimimą), buvo vartojamas greta savium ir šį palaipsniui pakeitė. Taigi iš pradžių reiškė erotišką prancūzišką bučinį, bet vėliau, vėlyvuoju imperijos laikotarpiu, ėmė reikšti karštą bučinį, skirtą savo žmonai ir vaikams.
Įdomu tai, kad iš trijų terminų po romėnų epochos išliko būtent basium, taip pat veiksmažodis basiare (bučiuotis), kurį romėnai vartojo apibrėžti visoms bučinių (erotinių ir ne) rūšims, neskiriant jų, – visai kaip mes. Įdomybė: ant Pompėjų sienų žodis basium buvo iškraipomas, paprastai jį galima matyti parašytą su „v“, tai yra vasium; be abejonės, taip žmonės jį tarė kalbėdami. Tai išliko iki šiol, prabėgus dviem tūkstančiams metų. Neapolyje prašant savo mylimosios ar mylimojo sakoma: Damme ’nu vase (duokš man bučinį – italų Neapolio tarme)...
Bučiuoti sutuoktinį į lūpas?
Tai privaloma pagal įstatymą
Romėnai turėjo keistą paprotį. Sutuoktinis įstatymiškai turėjo „bučinio teisę“ (ius osculi). Žodžiu, žmona pagal įstatymą privalėjo kasdien pabučiuoti sutuoktinį į lūpas. Ir ne tiktai jį, bet ir visus giminaičius (savo ir sutuoktinio) iki pat antros eilės pusbrolių, kai juos sutikdavo pirmą kartą.
Iš kur atsirado toks mus trikdantis paprotys? Jo kilmė pradingsta laikų naktyje, pačioje Romos aušroje, galbūt net Romulo epochoje, jis buvo gyvas dar ilgai ir imperijos laikais... Pagrindinis tikslas buvo paprastas: patikrinti, ar moteris nėra išgėrusi! Kodėl taip buvo daroma? Buvo laikomasi labai seno įstatymo, pagal kurį moterims buvo absoliučiai uždrausta gerti vyną ir kuris suteikė teisę sutuoktiniui nužudyti žmoną jai slapčia išgėrus neskiesto vyno. Žinome, kad jau iki imperijos šis draudimas įstatymiškai negaliojo, tačiau buvo taikomas praktikoje. Įprasta bausmė buvo sutuoktinio išsižadėjimas, bet taip pat žinome, kad neretai vyras nužudydavo žmoną uždarydamas ją namų kambaryje (tame pačiame, kur būtų nubaustas nusikaltimo vietoje sučiuptas meilužis) ir leisdamas jai mirti iš bado. Istorikas Valerijus Maksimas, gyvenęs pirmame amžiuje prieš Kristų ir pirmame po Kristaus, mums pasakoja, kad raitelis Egnacijus Mecenijus lazda mirtinai uždaužė savo žmoną.
Kodėl toks pyktis? Kadangi vyno gėrimas prilyginamas neištikimybei. Žodžiu, bučinys buvo... ištikimybės alkotesteris. Tai paprasta. Išgėrimas – įžanga į neištikimybę, nes moteris gerdama praranda kontrolę ir lengvai gali išduoti arba, apibendrinant, elgtis nepageidautinai: „Moteris, trokštanti vyno, uždaro duris dorybei ir atidaro ydoms“, buvo sakoma.
Natūralu, jog buvo norima, kaip ir šiuolaikiniame sporte, atlikti „kontrolinį testą“ – ir jį atlikdavo sutuoktinio giminaičiai. Uosdami jie dar kartą patikrindavo ir galėdavo įvertinti sutuoktinio įtarimus. Arba išgelbėti gens garbę, jeigu kartais vyras būtų nepastebėjęs.
Bet ius osculi turėjo tamsiąją pusę: buvo galima užkrėsti pūsleline (labialis). Nuolatiniai kasdieniai bučiniai padėdavo plisti ligai. Taigi, kad įveiktų pačią tikriausią pūslelinės „epidemiją“, imperatorius Tiberijus nusprendė uždrausti ius osculi, ypač viešų ceremonijų metu.
Kitokie romėniški bučiniai
Kol du jaunuoliai toliau bučiuodamiesi keičiasi skysčiais už užuolaidos parduotuvės gelmėje, sugrįžtame tuo pačiu keliu iki parduotuvės durų, atsiremiame į staktą ir stebime gyvenimą gatvėje (auklė yra šalia mūsų, ji labai susirūpinusi taip pat stebi gatvę).
Kokių kitų bučinių būta senovės Romos kasdienybėje? Juos vieną po kito pamatysime žvelgdami į praeivius. Štai susitinka jaunuolių grupė. Vaizdas yra toks pat, kokį regime mūsų gatvėse: jaunuoliai susikimba rankomis ir bučiuoja vienas kitą į skruostą – tai draugiškas pasisveikinimo ženklas. Aistringas bučinys yra nepadorus, o štai „normalus“ draugų pasibučiavimas – įprasta. Žodžiu, kaip ir dabartiniais laikais, senovės Romoje buvo įprotis apsikeisti bučiniais. Beje, tai, kad bučiuotis gatvėje susitikusiems žmonėms buvo priprasta, liudija ir šmaikšti Marcialio, lotynų poeto, gyvenusio I ir II a. po Kristaus, epigrama: „Vienus bučiuoji, kitiems tik dešinę, Postumai, duodi. / Galima man pasirinkt? Ranką renkuosi, dievaž!“ (vertė Aleksandra Teresė Veličkienė).
Bučiniai buvo įprasti ne tik gatvėje, bet ir senate – kaip susitaikymo gestas. „Panegirikos Trajanui“ ištraukoje, parašytoje būtent tais laikais, apie kuriuos pasakojame, Plinijus Jaunesnysis aprašo imperatorių, pakilusį iš savo vietos ir nuėjusį pasveikinti kandidatų eiti konsulų pareigas. Trajanas pasveikino juos, rašo Plinijus, „pabučiuodamas lyg būtų paprastas pilietis“. Apskritai apsikeitimas bučiniais buvo nežodinis būdas pripažinti sveikinamą asmenį lygios sau padėties. Tais atvejais, kai socialinė padėtis iš esmės skyrėsi – pavyzdžiui, aristokrato ir vergo, – tokio apsikeitimo negalėjo būti, ir tikrai niekada – viešumoje. Taigi epizodą su Trajanu, apie kurį pasakoja Plinijus, galima perskaityti taip: imperatorius pasveikino naujus konsulus kaip lygius sau, visai kaip paprastas pilietis, neversdamas galvoti apie visuomeninį pranašumą, kurį jam suteikia imperatoriaus pareigos.
O jeigu kas nenorėjo bučiuotis? Neatsakyti į šitą pasisveikinimo bučinį buvo laikoma pagarbos trūkumu ir priešiškumo gestu. Kaip liudijimą galime pacituoti Senekos kūrinį „Apie pyktį“ (II, 24), čia filosofas kviečia pasmerkti tą, kuris neatsako į sveikinimo bučinį (... ille osculo meo non adhaesit), bet tuo pat metu siūlo pernelyg nepykti dėl tokio pagarbos trūkumo.
* * *
Alberto Angela. Meilė ir seksas senovės Romoje. Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Alberto Angela (Albertas Andžela, g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę. Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija.
„Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasūtra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė... Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
