Toks požiūris visuomet buvo gajus ne tik Sovietų Sąjungoje ar posovietinėje Rusijoje, bet sutinkamas ir tam tikruose Vakarų visuomenės sluoksniuose, kurie dažnai linkę stebėtis tuo, kad buvusios socialistinio lagerio tautos – lietuviai, latviai, estai, lenkai, vengrai – vis deda lygybės ženklą tarp sovietų ir nacių. Žinoma, galima būtų paspėlioti, kaip dabar žvelgtų Vakarai į „išvaduotojus“, jei Stalino tankai nebūtų sustoję Vokietijoje ir Austrijoje, o slinktų toliau į Vakarus Paryžiaus, Briuselio, Londono link? Tačiau tai jau kita tema.
Iš tiesų vokiečius stumiantys sovietai humanizmu nepasižymėjo ir rimtesni Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojai seniai netiki gražiomis senelių–veteranų pasakomis augantiems proanūkiams. „Nenugalima, šlovinga ir humaniškoji“ Raudonoji armija vykdė pasibaisėtinus nusikaltimus tiek priešo karių, tiek civilių atžvilgiu. Nusikaltimus prieš į nelaisvę patekusius priešo karius suprasti gal ir galima, kadangi kariaudami su, anot nacių propagandos, „bolševikinėmis rytų pusžmogių ordomis“, vokiečiai irgi pernelyg nesiterliojo, tačiau masiškai žudomi, prievartaujami, apiplėšiami buvo ir civiliai, o tai niekaip nesiderina su iki šiol balinamu „kario-išvaduotojo“ įvaizdžiu.
Sovietiniuose ir šiuolaikiniuose rusiškuose Antrojo pasaulinio karo baisybes vaizduojančiuose filmuose buvo nuolatos teigiama, kad žudyti, niokoti, deginti ir plėšti gali tik fašistas, deja, kaip parodė istorija, tie, kas mėgsta pasigirti kariavę už mūsų visų laisvę, elgėsi ne ką geriau.
Kadangi sovietų nusikaltimams prieš civilius okupuotų kraštų gyventojus įvardinti išleista ne taip jau mažai knygų, smulkiai aprašinėti jų neverta. Pasiremkime tik kai kuriais garsesniais pavyzdžiais, išskirkime pagrindines šių masinių nusikaltimų rūšis ir pasvarstykime, ar tikrai „išvaduotojas“ vertas nuolat peršamo garbingo išvaduotojo vardo? Šįkart sustokime ties sovietų žvėriškumais Estijoje ir buvusios Vokietijos teritorijose, kadangi Stalino kariaunos „žygdarbiai“ Lietuvoje – mūsų šalies žiniasklaidoje ne kartą narpliota tema.
Kurstymai susidoroti
Karo pabaigoje Rytų Prūsijos sieną kertančius sovietų karius pasitikdavo priešakinių dalinių pakabintas rusiškas pakelės užrašas „Štai ji, prakeikta Vokietija“. Prieš pat įžengiant į „priešo irštvą“ sovietų generolas Ivanas Černiachovskis (kuriam, beje, kadaise buvo pastatytas paminklas Vilniuje), rašė: „Neturime nieko gailėtis, kaip ir jie (vokiečiai – aut. past.) nesigailėjo mūsų. Fašistų šalis turi tapti dykviete“.
Nuo pat karo pradžios sovietų propaganda buvusius savo geopolitinius bičiulius pradėjo vaizduoti pasiutusiais šunimis, šliužais ir kraujo ištroškusiais galvažudžiais, tačiau niekas neperspjovė dar 1942 metais pasigirdusių tiesioginių žymaus sovietų propagandisto Iljos Erenburgo raginimų žudyti visus vokiečius, kurie, pasak jo, nėra žmonės.
Karo veiksmams persikėlus į Vokietijos teritoriją minėtasis I.Erenburgas entuziastingai klykė: „Vokiečių miestai dega ir tai mane džiugina. Jie nubausti, tačiau dar nepakankamai“. Tai, kad panašūs raginimai buvo suprasti kaip tiesioginis nurodymas prievartauti ir žudyti – abejoti netenka. Netgi civilius, nes juk jie irgi vokiečiai – prakeikta priešo padermė.
Su pirmaisiais sovietų daliniais į Rytų Prūsiją įžengė ir jaunas karys, propagandos skyriuje dirbantis vertėjas iš vokiečių kalbos Levas Kopelevas – būsimasis literatūros kritikas, žymus germanistas ir disidentas. Savo atsiminimuose jis baisėjosi: „Kodėl tarp mūsų karių atsirado tiek banditų, kurie prievartaudavo moteris ir merginas, žudė beginklius, viską griovė, degino? Be jokio tikslo, kad tik griautų“. Netrukus savo kolegas pasmerkęs L.Kopelevas buvo suimtas, apkaltintas „buržuaziniu humanizmu“ ir išsiųstas dešimčiai metų į lagerį. Reabilituotas jis buvo tik po Stalino mirties.
Masinės aviacijos ir povandeninio laivyno atakos prieš civilius
Tai, kad sovietų aviacijos paskirtis kovoti ne tik su ginkluotu priešu, bet ir su beginkliais civiliais, išaiškėjo dar prieš Raudonajai armijai įžengiant į Vokietiją. 1944 m. kovo 9 d. sovietai bombardavo buvusios nepriklausomos Estijos sostinę Taliną.
Kariniai vokiečių objektai beveik visiškai nenukentėjo, užtat buvo sugriautas Senamiestis, sudegė mediniai Talino priemiesčiai. Žuvo, buvo suluošinti ir be pastogės liko beveik vien tik civiliai estai. Tiesa, likus savaitei iki sovietų antskrydžio Talino meras paragino gyventojus palikti miestą ir nemažai jų tai padarė. Neverta nė sakyti, kad kitu atveju aukų būtų buvę kur kas daugiau. Daugelis estų iki šiol šventai įsitikinę, kad 1944 m. kovo 9-osios antskrydį sovietai surengė tyčia bausdami šalies gyventojus už „kolaboravimą“.
Karo pabaigoje raudonoji aviacija dažnai atakuodavo begalines į Vakarus besitraukiančių civilių gyventojų vilkstines ir tai savo darbuose yra aprašęs autoritetingas britų istorikas Anthony Beevoras. 1945 m. sovietų povandenininkai paskandino mažiausiai tris didelius civilius gyventojus į saugią vietą gabenančius Vokietijos laivus: „Goją“ (apie 7000 aukų), „Vilhelmą Gustlofą“ (apie 8000 – 10 000 aukų), „Štoibeną“ (apie pusketvirto tūkst. aukų).
Tiesa, per „Vilhelmo Gustlofo“ katastrofą išgelbėtas ir vėliau garsiu savo šalies publicistu tapęs Heinzas Schoenas teigia, kad minėtieji laivai atrodė kaip kariniai, todėl galėjo būti palaikyti teisėtais taikiniais, tačiau vienoje savo knygų autorius pamini ir tuos atvejus kai Stalino aviacija bombardavo išsigelbėjimo besitikinčias civilių minias Baltijos uostamiesčių prieplaukuose bei skandino mažus, į Vakarus skubančius nelaimingųjų pabėgėlių prigrūstus laivelius. Nežinoti ar nepastebėti, kad ten civiliai, buvo tiesiog neįmanoma, tad kitaip nei tyčinėmis žmogžudystėmis to nepavadinsi.
Civilių gyventojų žudymas
Baisiausius sovietų kariaunos žiaurumus patyrė Vokietijos pasienio sričių gyventojai, kuriuos „išvaduotojų rūstybė“ užklupo pirmiausia. 1944 metų spalio 21 d. į Nemersdorfo (liet. Nemerkiemio) kaimą netoli Gumbinės (dab. Gusevo Kaliningrado srityje) įsiveržę raudonieji sadistiškai nužudė kelias dešimtis nespėjusių pasitraukti gyventojų, daugiausia – moterų. Panašios skerdynės didesniais ar mažesniais mastais vyko ir kitose Rytprūsių vietovėse, o tarp aukų pavardžių ne tik vokiškos, bet ir būdingos mažlietuviams.
Vienas nuo Šilutės (vok. Heydekrug) apylinkių kilęs lietuvių kilmės vokiečių karys Erichas Čerskus pokario apklausoje tvirtino, kad sovietai nušovė beginklį jo tėvą bei ten pat žvėriškai nužudė dar kelis civilius asmenis. Savo pradingusios motinos sūnus taip ir nerado, tad įtarė, kad ir ji buvo nužudyta. Daugybė kitų to meto įvykių liudininkų tvirtina, kad prieš mirtį moterys buvo prievartaujamos savo vyrų ir vaikų akivaizdoje. Žudant naudotos ne tik kulkos, bet ir kariški kastuvėliai, durtuvai, kirviai, kiti nenustatyti kūnus neįtikėtinai subjauroję įrankiai.
Žinoma, panašios civilių skerdynės vyko ne tik Prūsijoje, bet ir Silezijoje, Vidurio Vokietijos miestuose. Piečiau Berlyno esančiame Trojenbriceno miestelyje, keršydami už savo papulkininkio nužudymą, sovietai susidorojo su beveik tūkstančiu gyventojų. Aukštutinėje Silezijoje raudonieji nepasigailėjo netgi kelių šimtų priverstinai Vokietijoje dirbusių Sovietų Sąjungos piliečių ir rusų karo belaisvių, kuriuos sušaudė kaip išdavikus.
Ant Raudonosios armijos sąžinės gula ir neįtikėtinai išaugęs savižudybių skaičius „nuo hitlerizmo išlaisvintų“ vokiečių tarpe. Garsas apie nebaudžiamus artėjančių sovietų siautėjimus sklido taip toli, kad nespėję į Vakarus pasitraukti žmonės masiškai žudėsi. Pavyzdžiui, „išvaduotojams“ artėjant vien Berlyno priemiestyje Pankove nusižudė 215 asmenų. Žinoma, prie visuotinės panikos kėlimo prisidėjo ir nacių propaganda, kuri vaizdžiai aprašydama, o kartais gal ir „pagražindama“ kiekvieną sovietų piktadarybę tikėjosi mobilizuoti tautą apokaliptiniam pasipriešinimui.
Moterų prievartavimas
Vokiečių bei kitų tautybių moterų prievartavimas – vienas masiškesnių ir daugiausia aprašytų Raudonosios armijos nusikaltimų. Tų liudijimų tiek daug, o skaičiai tokie iškalbingi, kad visi šiandienos Rusijos istorikų bandymai raudonarmiečių smurtą prieš moteris pateikti kaip vienetinius atvejus yra tiesiog juokingi. Mūsų dienomis Vakaruose leidžiami seksualinės prievartos aukų liudijimai, kuriuose pasakojama, kaip buvo žaginamos mažytės mergaitės ir garbaus amžiaus moterys, kaip aukos buvo verčiamos suartėti prieš ginklo vamzdį ar tiesiog sumušamos iki sąmonės netekimo ir tada išprievartaujamos. Kai kada nelaimingosios buvo sušaudomos, kai kada – nusižudydavo iškart po pažeminimo, tačiau dažniausiai visą likusį gyvenimą nugyvendavo su baisiomis psichologinėmis, o neretai ir fizinėmis traumomis.
Daugybė istorikų ir psichologų bandė atsakyti į klausimą, kas lėmė tokius masinius lytinės prievartos atvejus? Šiuo klausimu buvo išreikšta nemažai nuomonių. Priešo moterys galėjo būti iškreiptai suvokiamos kaip tam tikras karo grobis, per jas galėjo būti savotiškai kerštaujama visai vokiečių tautai, pergalės tvaiko apimtus nugalėtojus persmelkė įsitikinimas visišku nebaudžiamumu dėl bet kokios, kad ir baisiausios piktadarybės.
Buvo ir tokių teiginių, kad nuolatinį pažeminimą iš savo vadovybės pusės jautęs sovietų karys rasdavo puikią progą atsigriebti bei įtvirtinti „užgautą vyriškumą“ žudydamas, mušdamas ir žagindamas savo aukas. Ir tai buvo lyg savotiška baisi kompensacija už nuolatinę baimę ir stresą. Asmeninės psichologinės problemos bei vidiniai prieštaravimai prasiverždavo kraštutiniu sadizmu ir prievarta lengvai pažeidžiamų atžvilgiu.
Tikslų lytinę prievartą patyrusių vokiečių moterų skaičių įvardinti gana sunku, kadangi skirtingi istorikai pateikia gana skirtingus duomenis – nuo milijonų iki keliasdešimties tūkstančių atskirų atvejų.
Aprašytųjų nusikaltimų fone plėšikavimas ir marodieriavimas buvo nekaltas vaikų žaidimas. Tačiau buvo įprasta pavogtus, atimtus, įgytus šantažo būdu daiktus vadinti trofėjiniais. Tad „trofėjiniu“ galėjo būti ne tik iš nukauto priešo paimtas ginklas ar nuauti geresni kariniai batai, bet ir iš ūkininkų atimti gyvuliai, maisto atsargos, drabužiai, laikrodžiai, dviračiai, kitos vertybės. Ir kiekvienas nesutikęs „geruoju perleisti“ savo nuosavybės rizikavo būti sužalotas, o neretai ir tiesiog nušautas. Tam pateisinti buvo sugalvojama daugybė priežasčių, pavyzdžiui, karo suirutės sąlygomis buvo nesunku pasiaiškinti, kad nepaklusnusis vokietis priešinosi, pirmas puolė sovietų karius ar tiesiog buvo pagrindo manyti, kad yra ginkluotas hitlerinis diversantas.
Aukštų sovietų karininkų „trofėjais“ tapo brangūs baldai, paveikslai, automobiliai, kiti meno kūriniai. 1946 m. Stalino įsakymu buvo pradėta „trofėjų byla“ prieš aukščiausią SSRS kariuomenės vadovybę. Į kaltinamųjų sąrašus pateko netgi pats maršalas Georgijus Žukovas, kuris buvo kaltinamas neteisėtai užvaldęs ir asmeniniam naudojimui pasilikęs brangiuosius „trofėjus“ – 85 senovinių baldų dėžes bei kitas materialines vertybes. Keli generolai buvo sušaudyti, dar keli atsidūrė lageriuose. Paties G.Žukovo autoritetas Sovietų Sąjungoje buvo toks didžiulis, kad jis atsipirko pažeminimu pareigose.
Tiesa, plėšikavimas buvo būdingas ne tik sovietams. Vakarų sąjungininkai nedaug nuo jų atsiliko, nekalbant jau apie pačius vokiečius.
Kaip nusikaltimus prieš civilius vertino sovietų vadovybė?
Pripažindami „kartais pasitaikančius“ sovietų kariuomenės nusikaltimus prieš civilius gyventojus postsovietiniai Rusijos istorikai mėgsta teisinti Raudonosios armijos įniršį tais pačiais siaubais bei praradimais, kuriuos patyrė jų šalis hitlerinės okupacijos metais. Esą galima suprasti persistengusį karį, kuris savo akimis matė hitlerinio žvėriškumo liudijimus savo tėvynėje. Tiesa, kažkiek suprasti gal ir galima, tačiau pateisinti – jokiais būdais. O juk paradoksas tame, kad šiam kariui tuo pačiu metu dar bandoma klijuoti ir humaniško išvaduotojo etiketė.
„Išvaduotojų“ liaupsintojai tvirtina, kad sovietų vyriausybė smerkė visus nusikaltimus prieš civilius negailestingai bausdama prasižengusiuosius. Taip, įstatymiškai civilių žudymas, prievartavimas ir plėšimai buvo draudžiami. Istorikams netgi žinomas Stalino nurodymas kariauti „prieš hitlerinę kliką, bet ne prieš vokiečių tautą“, tačiau faktiškai kitaip ir negalėjo būti – kas gi pasaulio bendruomenei skelbs, kad kariui okupuotame krašte leidžiama absoliučiai viskas?
Iš vienos pusės kartais būdavo rengiami parodomieji karo lauko teismo procesai – šaudyti prievartautojus ir plėšikus vietoje nurodė sovietų maršalai Konevas ir Rokosovskis. Iš kitos pusės, tikrasis įvykdytų nusikaltimų mastas buvo slepiamas, o už jų viešinimą, kaip kad atsitiko su minėtuoju Levu Kopelevu, žmogus rizikavo savo laisve ir gyvybe. Sovietai kariavo gyvąja mėsa ir negailėjo savų karių, tad vargu ar galima buvo tikėtis, kad jie labai gailės svetimų, kad ir beginklių civilių.
Nusikaltimų būta tiek daug, jie buvo tokie pasibaisėtini ir reguliarūs, kad atsakomybė dėl jų gula ne tik ant juos vykdžiusių asmenų, bet ir ant visos sovietų kariuomenės. Būtina pabrėžti, kad jokiais būdais negalima tvirtinti, kad visi sovietų kariai ir karininkai buvo nusikaltėliai (tai kitas neteisingas kraštutinumas), tačiau tokia kariuomenė tikrai negali būti vadinama nei šlovinga, nei humaniška, nei nešančia laisvę. Ir kalbėti apie tai reikia tol, kol yra teigiančių priešingai.
