Mirties simboliai bažnyčiose: gąsdina ar stiprina tikėjimą?

Mirties simboliai – giltinės, kaukolės – neatsiejami nuo religijos ir Bažnyčios. Todėl tokių simbolių Vilniuje, bažnyčių mieste, yra kone ant kiekvieno kampo. Ypač jų gausu Petro ir Povilo bažnyčioje.

Daugiau nuotraukų (1)

Vitalijus Michalovskis

May 24, 2014, 3:04 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 1:52 PM

Sostinės Pilies gatvė – viena žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, čia pastabesnis praeivis būtinai atkreips dėmesį į atminimo lentą ant šoninės Šv.Jonų bažnyčios sienos su didele kaukole ir sukryžiuotais kaulais po ja.

Ši memorialinė lenta įmūryta 1759 m. Naugarduko didiko Jono Chreptavičiaus užsakymu mirusiems artimiesiems pagerbti ir iki mūsų dienų yra vienas žymiausių niūrios mirties simbolikos pavyzdžių Vilniuje, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.

Vaizduojama visoje Europoje

Nuo senų senovės kaukolės simbolika buvo siejama su mirtimi ir kūniško gyvenimo laikinumu, tačiau, nepaisant visų tragiškų prasmių, ji turėjo nuolat priminti apie sielos nemirtingumą ir dvasios pergalę prieš materiją.

Paslaptingi kaukolių atvaizdai gąsdino ir traukė, primindavo apie neišvengiamą pabaigą ir vertė susimastyti apie tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę.

Kaukolės dažnai vaizduojamos religinėje simbolikoje visoje Europoje, todėl niūrių į praeivį žvelgiančių pačios mirties atvaizdų galima pamatyti ir mūsų sostinėje.

Savaime suprantama, dažniausiai su mirties ir visko pabaigos simboliais susiduriama ten, kur žmogui nori nenori tenka pagalvoti apie neišvengiamą susitikimą su nežinomybe, todėl mirties simbolika ir užuominos į mirtį būdingos kapinėms, bažnyčioms, kitoms su religine pajauta susijusioms vietoms.

Primena maro epidemiją

Išorinėse Vilniaus Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sienose įmūrytos bent kelios atminimo lentos su ant jų pavaizduotomis kaukolėmis, o užrašas ant vienos jų skelbia, kad priešais Dievo sostą nevalia pamiršti tų, kuriems gyvųjų atminimas yra labai brangus.

Šv.Petro ir Povilo bažnyčia išsiskiria ir kitais su mirtimi susijusiais simboliais, iš jų žymiausi yra Vilniaus marą vaizduojantis paveikslas ir dalgiu ginkluotos mirties skulptūra.

Nežinomo XVIII a. dailininko nutapyto paveikslo kopiją galima pamatyti ant šoninės bažnyčios sienos.

Joje vaizduojama 1710 m. sostinę nusiaubusi mirtį sėjanti maro epidemija. Išraiškingame dailės kūrinyje perteikta baisi to meto tragedija: daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų ir juos laidojantys žmonės, kaulėta mirtis su dalgiu, dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo motina, tolumoje matyti Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų Kryžių kalnas, Aukštutinė pilis.

Paveikslas išsiskiria grėsmingomis kruvinai rausvo dangaus spalvomis ir tai visai nenuostabu: juk senovėje šventai buvo tikima, esą maras – toji neįveikiama juodoji mirtis – nusileidžia kaip rūsti Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.

Dalgis – pjūties metas

Kiek kitokią idėją perteikia didelė karūnuotos mirties su dalgiu rankose skulptūra bažnyčios viduje. Mirtis karaliauja ir jai nesvarbūs nei titulai, nei turtai, nei gyvenimo laimėjimai.

Ji stovi pamynusi valdovo karūną ir dvasininko mitrą tarytum skelbdama klystant tuos, kurie gyvenimo prasmės ieško tik išoriniame blizgesyje ir parodomojoje tuštybėje, o jos dalgis – be galo senas „gyvybių pjūties“ simbolis. Jis tikriausiai kilo iš pjautuvo – vieno pagoniško romėnų žemdirbystės dievo Saturno atributų.

Kiekvienas žemdirbiškas ciklas baigdavosi pjūtimi ir reikšdavo savotišką pabaigą, tad ilgainiui ir patys pjūties įrankiai tapo negailestingos ir neišvengiamos mirties simboliais.

„Apreiškime Jonui“ taip pat kalbama apie aštriais dangiškais pjautuvais ginkluotus angelus, kurie išmušus didžiai „pjūties valandai“ raškys „prinokusį derlių“, ir tuomet kiekvienas gaus pagal nuopelnus.

Simbolizuoja sielą

Vidinėje Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios apdailoje galima pamatyti daugiau kaukolių su iš jų styrančiais šikšnosparnių sparnais.

Gali būti, kad tai grėsmingos pragaro būtybės, nors, pavyzdžiui, angliškoje tradicijoje iš kaukolės kylantys sparnai simbolizuoja negyvą kūną paliekančią sielą.

Balta kaukole su sukryžiuotais kaulais papuoštas ir antkapinis Vilniaus katedroje palaidoto LDK didiko Samuelio Paco (1590–1627 m.) bareljefas.

Ant sarkofago – kaukolė

1930 m. Čekijoje pagamintas Vytauto Didžiojo sarkofagas irgi paženklintas giltinės simbolika. Jame turėjo ilsėtis iki šiol neatrasti kunigaikščio palaikai.

Ištaigingo sarkofago pagaminimu 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms pasirūpino signataras Donatas Malinauskas. 1933 m. čekų meistrų pagamintas meno kūrinys pasiekė lenkų okupuotą Vilnių, tačiau sostinės Katedroje vietos jam neatsirado ir sarkofagą apsiėmė saugoti Vilniaus lietuvių draugija.

Po Antrojo pasaulinio karo pasklido kalbos, kad sarkofagas negrįžtamai prarastas, tačiau tai nebuvo tiesa ir nuo 2012 m. tuščias karstas pradėtas eksponuoti Vilniaus katedros požemiuose.

Vytautui Didžiajam numatytos kapavietės dangtį puošia dvigubas kryžius, o šoninėje sarkofago sienelėje esančią kaukolę supa ąžuolų lapai ir gilės – senovinis kilmingumo, stiprybės ir didybės simbolis.

Augalų motyvas įrėmintas dekoratyvinėje aukso spalvos juostoje, kuri, remiantis simbolinėmis spalvų prasmėmis, galėtų reikšti šviesą, galią ir valdovo orumą.

Nagrinėja mirties tematiką

Požeminė Vilniaus arkikatedros šv.Kazimiero kripta išsiskiria XVIII a. nespalvotomis, tikriausiai jėzuitų vienuolių tapytomis sienų freskomis, kuriose nagrinėjama mirties ir prisikėlimo tematika.

Freskas supa baugūs užrašai lotynų kalba iš Šventojo Rašto: „Aš atsigulsiu su savo protėviais“ ar „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje“.

Piešiniuose matomi iš kapų prisikeliantys vienuoliai, o po Nukryžiuotojo kojomis pavaizduota kaukolė – populiarus senojo krikščioniškojo meno motyvas.

Kaukolę po Šventuoju Kryžiumi kadaise vaizdavo daugybė senosios Europos dailininkų bei skulptorių ir čia ji siejama su paslaptingu tikėjimu, kad pirmojo žmogaus Adomo palaikai ilsisi ant Golgotos kalno – būtent ten, kur buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

Kartais iš Kristaus žaizdų tekantis kraujas vaizduojamas lašantis ant visą žmoniją simbolizuojančios protėvio kaukolės – tai reiškė visų tikinčiųjų išganymą. Yra ir kitų šios simbolikos aiškinimų, tačiau šis, ko gero, pats pagrindinis.

Bauginanti freska

Kalbant apie mirties simbolius sostinėje negalima nepaminėti ir žymiųjų XVIII a. freskų Dominikonų bažnyčios koridoriuje.

Čia pavaizduotos apokaliptinės scenos: kruvina skraiste apsisiautusi giltinė, Paskutinio teismo dieną iš kapų kylantys mirusieji, siaubingos pragaro kančios ir, žinoma, amžinasis teisiųjų gyvenimas rojuje.

Vis dėlto būtina pasakyti, kad pagrindinė visų mirties simbolikos formų senajame mene paskirtis tikriausiai buvo ne tiek išgąsdinti ir nuliūdinti pašalinį stebėtoją, kiek sustiprinti religinį jo atsidavimą ir dar labiau įtvirtinti tikėjimą fizinės mirties niekingumu prieš sielos amžinybę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.