Dalis knygos skiriama Antonio Vivaldi, kurio „Keturi metų laikai“ garantavo jam nemirtingumą.
ANTONIO VIVALDI
1678 m. kovo 4 d.–1741 m. liepos 28 d.
Zodiako ženklas: Žuvys
Tautybė: italas
Muzikos stilius: barokas
Įžymus darbas: „Keturi metų laikai“ (1725)
Kur jį girdėjote: nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų ir televizijos laidų – nuo „Sopranų“ ir „Simpsonų“ iki „Supermeno sugrįžimo“ ir „Žvilgsnio į žmogžudystę“.
Citata: „Esu maestro jau… trisdešimt metų ir be jokių skandalų.“
Kadaise Antonijus Vivaldis dėl išskirtinių raudonų plaukų ir mokslų seminarijoje buvo pagarsėjęs kaip Raudonasis Kunigas, tačiau šiandien muzikos gerbėjai jį pažįsta kaip autorių „Keturių metų laikų“ melodijos, kuri skamba visur – ir liftuose, ir kino teatruose.
Gimęs skurdžioje šeimoje Vivaldis kunigo karjerą rinkosi tiek pat kiek ir plaukų spalvą. Kai dar buvo vaikas, jo tėvai nusprendė, kad turi stoti į seminariją, tačiau pats vaikinas tikrai netroško eiti šiuo keliu. Jį visada domino tik muzika. Laimei, kunigystė tam niekada netrukdė. Kadangi sirgo astma, buvo atleistas nuo kunigo pareigų, tačiau kažkaip sugebėjo rengti koncertus ir statyti operas.
Jei galima tikėti Venecijoje sklandžiusiomis apkalbomis, kunigystė nesutrukdė ir kitiems, daug žemiškesniems, interesams. Vivaldį visą gyvenimą lydėjo apkalbos apie prisirišimą prie vienos soprano vokalistės, kuri „vokalo mokytojui“ skyrė daugiau dėmesio nei savo talentui. Galiausiai dėl ištikimybės mokinei ar meilužei Vivaldis buvo ištremtas iš šalies, kurioje mėgavosi sėkme, ir pastūmėtas į skurdą ir mirtį svetur.
Nenorom religingas
Vivaldis atėjo į pasaulį pavojingos būklės – gimė neišnešiotas, todėl, pasak bažnyčios įrašų, buvo pakrikštytas namie, „jam grėsė mirtis“. Jis išsikapstė, tačiau buvo paliegęs visą gyvenimą. Vyriausias trijų seserų ir dviejų brolių šeimoje Vivaldis mokėsi griežti smuiku kartu su tėvu Džovaniu Batista Vivaldžiu, kuris pradėjo dirbti barzdaskučiu, tačiau vėliau tapo profesionaliu muzikantu vietiniame orkestre.
Tačiau tais laikais smuikininko karjera suteikė dar mažiau finansinio saugumo nei šiandien, todėl varginga šeima nusprendė, kad sūnus turėtų tapti kunigu. Nežinome, ką Vivaldis manė apie šį sprendimą, tačiau jis neskubėjo ir mokėsi net dešimt metų. Taip pat nerodė ir didelio entuziazmo imtis savo pareigų. Bažnyčiai jis vadovavo tik metus, kol laikyti mišias sutrukdė „spaudimas krūtinėje“. Reikia pastebėti, kad šis „spaudimas“, kuris šiandien laikomas astma, niekada nekliudė diriguoti. Merginos, merginos, merginos!
Pradėjęs trečią dešimtį Vivaldis jau buvo žinomas kaip puikus atlikėjas ir kompozitorius, o 1703 m. tapo mokytoju Ospedale della Pietà. Pietà buvo mergaičių, kurių daugumą sudarė nesantuokinės turtingų ir galingų miesto vyrų dukterys, prieglauda. Dėl didelės paramos, skiriamos sąžinės graužiamų tėvų, Pietà turėjo puikų chorą ir orkestrą, ir tai buvo viena didžiausių Venecijos pramogų. Turistai iš visos Europos plūdo paspoksoti į merginas, kurios grojo ne tik tokiais moteriškais instrumentais kaip fleitos, bet ir mušė vyriškuosius litaurus.
Tikriausiai Vivaldis buvo priimtas mokyti daugybės jaunų moterų dėl to, kad buvo kunigas. Vivaldis ne tik dirbo muzikiniu Pietà vadovu, bet per ateinančius trisdešimt penkerius metus šiam orkestrui parašė ir 400 koncertų (nors dvidešimtame amžiuje Stravinskis aiškino, kad Vivaldis perrašė tą patį koncertą 400 kartų). Tarp jų ir garsiausias Vivaldžio darbas „Keturi metų laikai“.
Šis koncertų ciklas, sukurtas 1725 m. ir papildytas keturiais paties kompozitoriaus parašytais sonetais, yra geriausias Vivaldžio darbas: žavus, vaizdingas, išradingas ir nesunkus. Klausytojams jis patiko iš pat pradžių – ypač didelis gerbėjas buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XV. Norėdami, kad jis būtų laimingas, dvariškiai surengė ypatingą „Pavasario“ dalies atlikimą. Tačiau iš tiesų noriu statyti operas
Nors atrodo, kad rašydamas koncertus Pietà Vivaldis tiesiog žydėjo, kompozitorius turėjo daug didesnių planų: sukurti operą. Operą 1607 m. išrado italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis, siekdamas atkurti graikų muzikinį stilių – savo dramose jie sujungė muziką, šokį ir vaidybą. Šie nauji muzikinės pakraipos spektakliai iškart išpopuliarėjo, ypač Italijoje.
Vivaldis keliavo po Italiją statydamas operas, kurios sulaukė didžiulio pripažinimo. Jo produktyvumas tiesiog pribloškiantis: tarp 1713 m. ir 1739 m. kompozitorius parašė beveik penkiasdešimt operų, taigi po dvi per metus. Visa „Tito Manlio“ buvo parašyta per penkias dienas. Publika į jo operas plūdo pulkais, nors kartais jų vertinimai atrodydavo ne visai nuoširdūs. „Naujoji opera „San Grisostomo“ teatre buvo geresnė nei ankstesnė… tačiau kompozicija tokia bjauri, o muzika tokia liūdna, kad pramiegojau pirmą veiksmą“, – rašė bičiuliui vienas Venecijos operos lankytojas 1727 m. (Pasirodo, kuo daugiau viskas keičiasi, tuo labiau viskas lieka taip pat.)
Mieloji La Žiro
Galiausiai Raudonasis Kunigas rado tinkamą paguodą dėl talento nevertinančios publikos: soprano solistę Aną Tesjeri Žiro, žinomą kaip La Žiro, kuri debiutavo 1725 m. Kažkuriuo metu ji atsikraustė į tėvo Vivaldžio namus, kur vėliau apsigyveno ir jos sesuo Paolina – ši tapo Vivaldžio slauge, nes dėl pasikartojančios astmos kompozitoriaus sveikata vis prastėjo.
Visi manė, kad Ana ir Vivaldis meilužiai; kai kurie net teigė, kad prie linksmybių prisidėdavo ir sesuo Paolina. Atrodė, kad daugeliui žmonių tai nerūpi, išskyrus Feraros kardinolą, kuris nepriklausė daugumai. Kai 1737 m. Vivaldis statė operą Feraroje, kardinolas staiga uždraudė jam diriguoti, o Anai – dainuoti. Pasipiktinęs Vivaldis ėmė protestuoti aiškindamas, kad kardinolas „drabsto purvais vargšes moteris“ ir kad jis niekada nebuvo įsivėlęs į jokį skandalą, tačiau kardinolui tai nerūpėjo, todėl toliau opera buvo statoma be Vivaldžio ir Anos. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji nepavyko.
Viskam yra savas metų laikas
Tiesą sakant, staiga visos Vivaldžio operos virto šnipštu. Naujieji laikai ir pomėgiai nebebuvo palankūs Raudonajam Kunigui. Vis dėlto jo vardas vis dar buvo vertinamas Alpių šiaurėje, tad maždaug 1740 m. šešiasdešimt dvejų kompozitorius leidosi į kelią. Jo kelionės tikslas buvo Viena, imperatoriaus Karolio VI, kuris buvo senas Vivaldžio muzikos gerbėjas, namai. Vivaldis išvyko lydimas Anos ir Paolinos, tačiau tą rudenį imperatorius mirė apsinuodijęs grybais.
Nauja karališkoji šeima turėjo didesnių rūpesčių nei italų kompozitorius – tiksliau, Prūsijos karą – todėl, kad sudurtų galą su galu, Vivaldis buvo priverstas pardavinėti savo koncertų rankraščius. 1741 m. vasarą jis susirgo „vidurių uždegimu“ ir liepos 28 d. mirė. Jo laidotuvių ceremonija vyko Šv. Stepono katedroje, kur berniukų chore dainavo jaunasis Jozefas Haidnas.
Po mirties Vivaldis paliko šimtus koncertų, sonatų ir simfonijų – vien 253 koncertai smuikams ir styginiams – tačiau kompozitoriui esant gyvam buvo publikuota tik labai maža jo kūrinių dalis. Didžiuma jo palikimo buvo atrasta ir įtraukta į repertuarus tik dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Kol kompozitorius buvo gyvas, šlovę jam pelnė operos, bet šiandien dažniau išgirsite jo koncertus, ypač žymiuosius „Keturis metų laikus“. Iš dalies taip yra dėl ne visai išbaigtų partitūrų, – jas būtina tikrinti ir taisyti, – ir dėl keistų jų siužetų. Vis dėlto Vivaldžio operos pirmą kartą nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios vėl atgimsta įvairiose pasaulio scenose nuo Niujorko iki Roterdamo.
Daug geresni dainininkai
Šiandien Vivaldžio operos retai atliekamos dar ir todėl, kad baroko era propagavo keistą ir net barbarišką dalyką – dainininkus, žinomus kaip kastratai.
Kastratai buvo vyrai, kurie vaikystėje pasirodydavo kaip perspektyvūs sopranai; siekiant išlaikyti jų ypač aukštus balsus, prieš paauglystę jie būdavo iškastruojami. Tais laikais moterims rodytis scenoje buvo nepriderama, tačiau vis tiek nesuprantama, kodėl atrodė „tinkama“ jas pakeisti eunuchais. Nors ši operacija buvo neteisėta visame pusiasalyje, Italijoje kastratų buvo daugiausia. Įstatymas būdavo apeinamas paaiškinus, kad berniukai pakliuvo į nelaimingus žemės ūkio atsitikimus arba susirgo neįprasta kiaulytės forma.
Sėkmingi kastratai galėdavo reikalauti pačių didžiausių atlyginimų. Garsiausi net pageidaudavo dainuoti savo mėgstamas arijas kiekvienoje operoje, net jei arijos būdavo parašytos kitų kompozitorių ir visiškai nesusijusios su operos veiksmu. (Šie kūriniai buvo žinomi kaip „keliaujančiosios arijos“, nes atlikėjai visur pasiimdavo jas kartu.)
Daugiau nei šimtmetį nuo septyniolikto amžiaus vidurio kiekvienoje operoje dainavo bent vienas kastratas, tačiau aštuoniolikto amžiaus viduryje, kadangi Italijoje kasmet būdavo iškastruojama per keturis tūkstančius berniukų, ši praktika tapo nepriimtina. Devynioliktame amžiuje kasmet būdavo iškastruojama vis mažiau berniukų. Paskutinis kastratas Aleksandras Moreskis mirė 1922 m.; jis išgyveno iki balso įrašymo laikų, todėl vis dar galima išgirsti nenatūraliai aukštu balsu dainuojantį vokalistą.
Džiaugiatės, kad laikai pasikeitė?
Venecijoje į operą eidavo visi: nuo vargšų iki turtuolių, tačiau nuostabioji grietinėlė niekada nenorėjo trintis su žemesniosiomis klasėmis. Aristokratai sėdėdavo privačiose ložėse aukštesniuose balkonuose, kur lošdavo kortomis ir valgydavo prabangius patiekalus.
(Tais laikais per operą visi šnekėdavosi – absoliučios tylos reikalavimas yra visiškai naujas fenomenas.) Pasirodo, per nuobodžius rečitatyvus aukštuomenė mėgdavo pasilinksminti mėtydama apelsinų žieveles ir spjaudydama ant prasčiokų apačioje.
Jis tikras poetas
Vivaldis ne tik sukūrė „Keturis metų laikus“, bet ir kiekvienai daliai parašė atitinkamus sonetus. Tiesą sakant, jo poezija nėra tobula, ypač kai ji skaitoma kartu su muzika. Pavyzdžiui, „Ruduo“: „Valstiečiai su dainom ir šokiais švenčia / Gausų derlių.“ „Žiemoje“ galite rasti štai tokias eilutes: „Apledėjusiu taku žengiame atsargiai, bijodami paslysti ir parkristi. / Tuomet staiga pasisukam, slystame, griūvam žemyn ir, tikėdamiesi, kad žemė neskilo, stojamės, skubam tolyn.“
Kartu su eilėraščiais Vivaldis muzikantams sukūrė ir neįprastas taisykles. Antra „Pavasario“ dalis turi būti sugrota kaip „lojantis šuo“, pirma „Vasaros“ dalis turi sužadinti „apatiją, sukeltą kaitros“, o antra „Rudens“ dalis priminti publikai „užmigusius girtuoklius“. Šiuolaikiniai muzikologai teigia, kad dėl visos šios papildomos medžiagos „Keturi metų laikai“ yra pirmoji simfoninė poema. Pasak žurnalo „Classic CD“, publika ją išrinko populiariausiu visų laikų muzikiniu įrašu.
