Daugiau kaip po pusės amžiaus bandoma sugrąžinti tarpukario menininką į Lietuvos kultūros peizažą. Parodos iniciatorė – tapytojo šeima, rašo „Lietuvos rytas“.
Dailininko sugrįžimas neatsitiktinai prasideda Panevėžyje. Čia jis gimė, šio miesto gimnazijoje jaunuolio gabumus pastebėjo ten dėstęs žinomas skulptorius Juozas Zikaras.
J.Kaminskas iš pradžių lankė jo studiją, vėliau brolio remiamas studijavo architektūrą Karališkojoje menų mokykloje Romoje ir Anžė miesto aukštojoje dailės mokykloje Prancūzijoje.
Grįžęs į Panevėžį dailininkas 1927–1932 m. dėstė piešimą Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Vėliau iki karo jis dirbo žmonos Teodoros Mataitytės rankdarbių įmonėje „Juosta“, kuri propagavo liaudies meną, prekiavo audiniais, rengė audimo kursus.
Karo metais pasitraukęs į Vokietiją, menininkas ten pragyveno 12 metų. Jau sunkiai sirgdamas 1956-aisiais nuvyko į Čikagą ir po metų mirė.
J.Kaminskas labiausiai žinomas kaip įspūdingų Lietuvos peizažų kūrėjas. Jų yra nutapęs realistinių ir stilizuotų vaizdų art deco stiliumi ir postimpresionistiškai. Daugelyje jo paveikslų – gamtos motyvai ir romantiški Lietuvos kaimo vaizdai.
„Esu peizažistas ekspresionizmo rėmuose. Pasirinkau šią tapybos rūšį todėl, kad ji suteikia galimybę vaizdais išreikšti savo tėvynės meilę ir grožį“, – savo kūrybinį kelią gyvendamas Vokietijoje apibendrino menininkas.
Vokietijoje jis buvo atsidūręs ir per Pirmąjį pasaulinį karą, bandė pasiekti Ameriką.
Tačiau ties Mandžiūrijos siena jam teko sukti atgal. Kelionėje jaunuolį sučiupo Rusijos caro žandarai ir privertė tarnauti armijoje. Iš jos pabėgęs J.Kaminskas pateko į vokiečių nelaisvę.
Sulaukęs 20-ies jis pagaliau sugrįžo į gimtąjį Panevėžį. Po metų tapo savanoriu ir dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, o vėliau ir su lenkais.
1923-iųjų pradžioje dailininkas buvo pramokęs fotografuoti, bandė daryti nuotraukas. Tuomet jis ir parašė pirmą lietuvišką fotografijos vadovėlį.
