Ivano Rūsčiojo žmonos
Žmonės. 1571 m. liepą po baisaus Maskvos gaisro ir totorių pogromo, per degėsius ir tūkstančių žuvusių maskviečių pūvančių kūnų dvoką, caras Ivanas patraukė į Aleksandro slabadą, į 2000 merginų apžiūrą – po carienės Marijos mirties jis vėl sumanė vesti.
Iš pradžių atsirinko 24 kandidates – visos jos kaip caro palankumo ženklą gavo perlais siuvinėtas skaras. Paskui iš jų išskyrė 12 merginų. Joms tuoj pat surengė medicininę apžiūrą: gydytojas užsienietis ir bobutės priėmėjos ieškojo paslėptų trūkumų ir tikrino jų nekaltybę. Iš šių kandidačių caras į nuotakas išsirinko rusų gražuolę Marfą Sobakiną. Ją vedė spalio 28 d., o po dviejų savaičių jaunoji carienė netikėtai ir paslaptingai mirė. Gali būti, kad caras ją užmušė.
Marfą palaidojo Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne Kremliuje, greta carienių Anastasijos ir Marijos. Kai 1929 m. bolševikai griovė šį seniausią Rusios carienių mauzoliejų ir atidarinėjo jų kriptas, Marfos Sobakinos kapas visus sukrėtė: karste gulėjo pasakų miegančioji gražuolė. Tai buvo tikras stebuklas – per tris su puse amžiaus mirtis ir puvimas nepalietė jos nepaprasto jauno grožio...
Cerkvės įstatymas buvo nepermaldaujamas – krikščionis negali vesti daugiau nei tris kartus. Nepaisydamas jo, po trijų žmonų – Anastasijos, Marijos ir Marfos – mirties Ivanas vėl nusprendė vesti.
Norėdamas pasiekti savo tikslą, caras surengė tikrą komediją, liejo krokodilo ašaras. Jis pareiškė, kad taip kenčia kūnu ir dvasia, kad „plėšiku taps mintimis ir jausmais“, ir, kad išvengtų pagundų, nori būti įšventintas vienuoliu, palikti valstybę, juo labiau kad valdiniai vis tiek jo nemyli.
„Matydami caro meldimą ir paklusnumą“, rašo metraštininkas, arkivyskupai ir vyskupai „daug ašarų išvarvino ir gailiaširdystėn vienbalsiai nulenkė galvas ... susirinkime nusprendė: susigraudinusiam ir atgailaujančiam carui atleisti ir leisti ketvirtąsias vedybas. Ir įpareigoti neiti į cerkvę iki Velykų“ – ne pati griežčiausia bausmė tokiam nuodėmingajam kaip Ivanas.
Kol galiojo draudimas, caras veltui laiko neleido, o išvyko į Naugardą, kur surengė dar vienas visos Rusios caro nuotakos žvalgytuves. 1572 m. gegužę, vos ištvėręs iki Velykų, Ivanas vedė išsirinktą bajoraitę Aną Kotlovskają. Po trejų metų caras ją atstūmė ir įkalino Tichvino vienuolyne, kur ji mirė. Kita, penktąja gašlūno auka tapo Ana Vasilčikova, kuri cariene pabuvo tik metus ir mirė, kaip ir Kotlovskaja, vienuolyne.
Šeštosios žmonos teisėmis (pagak legendos) kurį laiką Aleksandro slabadoje gyveno našlė Vasilisa Melentjeva. Septintąja žmona tik vienai parai tapo kunigaikštytė Marija Čerkaskaja. Iš karto įtarta neištikimybe ji buvo žiauriai nužudyta. Nelaimingąją pasodino į karietą, įsiutino ir įvijo arklius, kurie pasiutusiai lėkdami kartu su karieta krito nuo skardžio į Serjo (Serajos) upės, tekėjusios prie Aleksandro slabados, gelmę.
Galų gale 1580 m. rugsėjį Ivanas vedė paskutinį, aštuntą kartą. Jo žmona tapo Marija Nagaja, bojarino duktė. Ji pagimdė caraitį Dmitrijų. Bet ir to daugpatystėn linkusiam carui buvo negana. 1582 m. jis nusiuntė pasiuntinius į Angliją prašyti Elžbietos I dukterėčios (karalienei jis jau anksčiau nesėkmingai piršosi) Marijos Hastings rankos, bet gavo neigiamą atsakymą.
