Vilnius buvo mišrus miestas dar prieš oficialų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikštą 1386 m., vadovaujant Lenkijos Romos Katalikų Bažnyčiai. Tuo metu jis buvo apgyventas pagonių lietuvių, stačiatikių rusėnų bei Romos katalikų vokiečių. Kai kurie mokslininkai kildina Vilniaus praktinės tolerancijos tradicijų ištakas iš šių iki krikšto egzistavusių elgesio modelių.
Krikštynos ir krikšto tėvų pareigos
1580 m. Poznanėje išleistoje postilėje lenkų jėzuitas Jokūbas Vujekas (būsimasis Biblijos vertėjas ir svarbiausias kontrreformacijos Lenkijos ir Lietuvos valstybėje veikėjas) kritikavo „mūsų katalikų“ nuodėmes, kurie „net tikėjimo dalykuose nesibodi eretikų draugijos, dalyvauja jų krikštynose, vestuvėse ir laidotuvėse“.
Vujekas rūpinosi bendra Bažnyčios ATR būkle, tačiau ką tik buvo palikęs Vilniaus Akademijos rektoriaus pareigas, tad tikrai turėjo galvoje ir Lietuvos situaciją. Antai 1627 m. tolimajame Gdanske publikuota kalvinistinė Agenda (vadovėlis apie mokymą ir apeigas, skirtas į reformaciją perėjusiems dvasininkams Lenkijos Karalystėje ir LDK) spausdino panašius perspėjimus nesileisti į jokią dvasinę giminystę su tais, kurie priklauso kitai konfesijai: „Dievo tarnas privalo budriausiai kovoti, kad pamaldūs tėvai nesirinktų Krikšto sakramentui kitą religiją išpažįstančių krikštatėvių, ir pats turėtų tokių neleisti be didžios ir svarbios priežasties“.
Nors tokie draudimai įprasti, siekiant išlaikyti discipliną, tarp jų priežasčių buvo ir ta, jog visų kūdikių krikštą (kad ir kaip būtų suvokiama sakramento prigimtis) praktikavusių konfesijų dvasininkai iš esmės sutarė, kad viena krikštatėvių funkcijų – krikščioniškai auklėti vaiką. Tačiau esama požymių, jog bent jau Vilniuje šį kreipimąsi išgirdo ne visi tėvai, o kai šalia krikštyklos indo krikštatėvio pareigoms prisistatydavo kitos konfesijos atstovų, dalis vietinės dvasininkijos tai nuleisdavo negirdomis. Tai reiškia, jog kai kas (pasauliečiai, o taip pat ir vietinių parapijų dvasininkai) krikšto tėvų pareigas suprato visai kitaip nei dvasinis vadovavimas vien tikėjimo dalykuose, ar bent jau ne vien taip.
Sutelksiu dėmesį į vieną rajoną, o tiksliau, vieną šeimą. 1636 m. Stiklių gatvėje 18.08 stovėjo liuteronų pirkliui Martynui Buchneriui priklausantis kuklus dviaukštis „mažas plytų namelis“. Buchneris su žmona Regina Stegierowna turėjo bent penketą vaikų, visi jie tuokėsi su liuteronais, taip pat ir vienintelė mano atsekta jų anūkė. Visi jie gyvens Stiklių gatvės rajone visą XVII a.
Jų jaunesnysis sūnus, pirklys Jonas Buchneris, tapo viduriniojo sluoksnio Vilniaus liuteronų visuomenės ramsčiu. Kurį laiką jis klestėjo, 1662–1701 m. laikotarpiu dosnumu bažnyčiai varžėsi su liuteronų elitu. Kaip ir šie, jis 1671 ir 1673 m. buvo kongregacijos „globėjas“.
Vis dėlto jis liko šiame rajone ir būtent čia plėtė pažinčių tinklą. 1690 m. dūmo mokesčio registre „Ponas Buchneris“ randamas turįs du „didelius plytinius namus“ Stiklių gatvėje. Viename Buchneris gyveno pats kartu su vienu krikščionimi ir šešiais žydais „kaimynais“. Gretimame name „kaimynai“ buvo keturi krikščionys ir du žydai.
Tačiau nors didžioji Buchnerio šeimos dalis tuokėsi su liuteronų bendruomenės nariais, dauguma palaikė platesnius, konfesines ribas peržengiančius ryšius.
Jonas Buchneris bent du kartus pasirašė vietinių kalvinistų finansinėse ataskaitose, skirdamas finansinę pagalbą „Dievo šlovinimui paremti“. Buchneris kartu su žmona ir dukterėčia daugybę kartų tapo kalvinistų kūdikių krikštatėviais. Visi trys bei Jono Buchnerio motina nekart tapo krikštatėviais katalikų kūdikiams.
Tarp 1665–1680 m. Jonas Buchneris pasirodė šalia krikštyklos katalikų Šv. Jono bažnyčioje bent 27 kartus.
Pirklys pelnė katalikų dvasininkų pasitikėjimą
Per šį laikotarpį pasitaikė tik vieneri metai, kai Jonas Buchneris nedalyvavo nėkart, bet taip gali atrodyti ir dėl spragų šaltiniuose. Vaisingiausi jam buvo 1674-ieji, kai pakrikštijo penkis katalikų kūdikius.
Tie metai, atrodo, buvo derlingi ir kitoms šeimos narėms: motina Regina krikštamote buvo keturis kartus, žmona Kotryna kartą, dukterėčia Marianna Tropowna keturis, taigi sudėjus visus artimosios šeimos narius, buvo keturiolika kartų per vienerius metus. Tais metais Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštyti iš viso 705 kūdikiai (625 jų buvo iš miesto ir artimiausių apylinkių), taigi Buchnerio šeima kaip krikštatėviai sudalyvavo 2 proc. visų krikštynų.
Bendras skaičius kūdikių, turėjusių nekatalikus krikšto tėvus 1674 m. buvo bent jau 32 arba 4,5 proc. iš viso. Verta paminėti, kad per ilgą laiką Buchneris Šv. Jono bažnyčioje lankėsi įvairiomis savaitės dienomis, įskaitant ir šešis kartus sekmadienį.
Man atrodo tiesiog neįtikėtina, kaip dažnai katalikai tėvai išsirinkdavo nekatalikus krikštatėvius. Tokia pat stulbinama yra ir absoliuti registratorių tyla šiuo klausimu. Galbūt netgi dar labiau. Įrašai būdavo šabloniški. Jie visada ta pačia tvarka ir ta pačia sintakse mums skelbia: krikšto datą, kunigo, vaiko, tėvo ir motinos vardus; faktą, jog kūdikis buvo (arba nebuvo) santuokinis, tėvų gyvenamąją vietą bei krikštatėvių vardus. Nė žodžio apie krikštatėvių religinę priklausomybę. Tik lyginant šiuos vardus su kitais sąrašais bei dokumentais pavyko atskleisti įsibrovėlius.
Juk negalėjo visą laiką būti tik žiūrima pro pirštus. Pavyzdžiui, kai kurie duomenys rodo, kad Buchneris buvo gerbiamas katalikų valdininkų, o juk šie turėjo žinoti, jog jis liuteronas. Pagaliau, jis, kaip pirklys, turėjo šiokį tokį statusą bei užėmė pasaulietines pareigas vietinėje liuteronų bažnyčioje. Kartą krikštatėvio pareigomis jis dalijosi su katalikų kunigu.
1669 m. jis ir kažkokia Liucija Juškevičiūtė buvo vieninteliai nesantuokinio katalikų kūdikio krikštatėviai.
Nesantuokiniam vaikui krikštatėviai būdavo net svarbesni negu santuokiniam, bet kunigas neišreiškė jokių prieštaravimų, kurių tikrai turėjo. Metais anksčiau (1668) Buchneris finansiškai parėmė žydę merginą ar moterį, kuri gavo Onos vardą po to, kai buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje.
Manau, kad tai rodo netgi dar stipresnį katalikų dvasininkų pasitikėjimą. Tokie atvejai buvo traktuojami kaip šventiniai įvykiai, o krikštatėviai dažniausiai parenkami iš katalikų elito tarpo. Buchnerio krikštaduktė taip pat susilaukė globėjų iš katalikų miestiečių šeimų, įskaitant burmistrą, kuris kartu su juo dalyvavo krikštijant.
Neradau jokių duomenų, kad kūdikiai, kuriuos rėmė Buchneris ir jo šeimos nariai, būtų iš mišrių santuokų.
Kodėl šie akivaizdžiai katalikai tėvai (o žydės krikšto atveju – tikriausiai pati besikrikštijusioji) siekė, kad krikštatėviais taptų Buchneris ir jo šeimos nariai?
Visi požymiai rodo, jog šiais atvejais dvasinės giminystės pasirinkimą motyvavo rajono patrauklumas. Krikštydamas katalikų kūdikius, Buchneris dažnai atlydėdavo šeimos narius, bet taip pat ir kitus Stiklių gatvės gyventojų.
Kelis kartus sykiu su juo krikštamote buvo stačiatikė moteris, kuri su savo vyru stačiatikiu gyveno šiame daugiausiai liuteroniškame ir žydiškame rajone. Žydė konvertitė irgi galėjo gyventi šiame rajone. Kai kuriais aspektais Stiklių ir Žydų gatvės sudarė vieną bendruomenę, o pats Buchneris gyveno name Stiklių gatvėje kartu su nuomininkais žydais. Galbūt naujai apsikrikštijusi Ona gyveno viename jo namų.
Krikštatėvio pareigos suteikė Buchneriui tam tikrą statusą Vilniaus visuomenėje, o jo krikšto vaikų šeimos gaudavo gana įtakingą miestietį patroną: faktas, jog beveik apie visus žmones, kurių vaikų krikštynose Buchneris dalyvavo kaip krikštatėvis, yra žinoma ne ką daugiau, nei jų vardai, rodo, jog tėvai krikštatėvių dairėsi aukštesniame nei savo sluoksnyje.
Be to, šitaip jis galėjo savo rajone sukurti tikybą peržengiančią bendruomenę. Tik pagalvokite apie krikštynas ir kitas šventes, kartu suburdavusias liuteronus, kalvinistus ir stačiatikius valgyti, gerti ir klausyti muzikos katalikų kaimynų namuose Stiklių gatvėje.
Administruojanti krikštą žemoji dvasininkija buvo svarbesnė rajonų gyvenimo dalis nei tokie (asmenys) kaip Vujekas ir kalvinistų hierarchai, parašę Agendą.
Suvokdami, ką tokia bendruomenė reiškė daliai parapijiečių (tą Johnas Bossy pavadino „formaliosios bičiulystės ryšio“ kūrimu), žemoji dvasininkija drįsdavo nepaisyti aukštesniosios dvasininkijos suvaržymų.
DAVID FRICK – istorikas, filologas, Berklio universiteto Kalifornijoje slavistikos profesorius. Svarbiausi lituanistikos darbai: Wilnianie: Žywoty śiedemnastowieczne (pareng., 2008), Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno (2013; recenziją žr. Knygų aidai, 2014, Nr. 1). Skelbiamą tekstą, parengtą pagal VU Istorijos fakultete 2013 m. spalio 9 d. skaitytą paskaitą, iš anglų kalbos vertė Vilius Kubekas.
