Vilnius buvo mišrus miestas dar prieš oficialų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikštą 1386 m., vadovaujant Lenkijos Romos Katalikų Bažnyčiai. Tuo metu jis buvo apgyventas pagonių lietuvių, stačiatikių rusėnų bei Romos katalikų vokiečių. Kai kurie mokslininkai kildina Vilniaus praktinės tolerancijos tradicijų ištakas iš šių iki krikšto egzistavusių elgesio modelių.
Santuoka
Lygiai taip pat griežtai hierarchai ribodavo santuokas už tikybos ribų. Jėzuitas Vujekas tais pačiais 1580 m., iškart po viešnagės Vilniuje, rašė: „Krikščionis privalo nesijungti į santuoką su kito tikėjimo nariais, pavyzdžiui žydais, pagonimis, eretikais...“
1613 m. birželį susirinkęs provincijos sinodas įspėjo kalvinistus vyrus apie arijones, rusėnes ir katalikes žmonas, dėl kurių šie „leis savo vaikams būti pakrikštytiems ir pražudytiems“ tuose tikėjimuose.
Įdomūs duomenys apie tikybiškai mišrias sąjungas, kurių galima aptikti, be kita ko, ir skaitant teismo dokumentus. Išryškėja dvi „lengvesnės“ ir akivaizdžiai dažniau pasitaikančios grupės: liuteronų ir kalvinistų sąjungos Pilies gatvėje bei stačiatikių ir unitų sąjungos Subačiaus ir Arklių gatvėse.
Tie atvejai, kuriuos radau, pirmiausiai rodo, jog šie žmonės liko ištikimi savo tėvų konfesijai, kita vertus, kartais dalyvaudavo ir savo sutuoktinių Bažnyčių gyvenime. Puikus pavyzdys yra Kotryna Gibelytė (Giblowna), liuterono miestiečio Jokūbo Gibelio (Pilies gatvė 2.13) duktė, kuri 1622 m. ištekėjo už Kornelijaus Vinholdo II, kalvinisto pirklio Kornelijaus Vinholdo I (1.16) sūnaus; ji ir jos vyras paveldės šią nuosavybę po vyro tėvų mirties.
Kaip ir jo tėvas, Vinholdas buvo aktyvus vietinės kalvinistų bažnyčios patronas ir Kristupo II Radvilos klientas; iš bažnytinių aukų įrašų sužinome, jog jo žmona Gibelytė liko ištikima savo tėvų liuteroniškai tikybai.
Jeigu pažvelgsime į šį klausimą hierarchų ir polemizuojančių pamfletistų požiūriu, santuokos tarp vilniečių stačiatikių ir unitų stebina šiek tiek labiau. Šiaip ar taip, juk tai buvo pats naujausias konfesinis atsidalijimas (1596), ir jis įvyko vienos „šeimos“ viduje – tarp „rusėnų tautos“ ir „rusėnų tikėjimo“ išpažinėjų.
Vis dėlto kol hierarchai ir polemizuotojai atkakliai tvirtino, jog tik viena tikyba (stačiatikių ar unitų) buvo tikroji rusėnų tikėjimo, teisių, laisvių ir privilegijų atstovė bei įpėdinė, daugybė vilniečių tikriausiai be didelių nepatogumų priklausė bendruomenėms, susidariusiomis pagal socialinius bei kaimynystės tinklus, kurie buvo „panrusėniški“ ir sudarė opoziciją „romėnams“, įskaitant ir Romos katalikus, su kuriais unitai juk turėjo būti išvien.
Žmona liuteronė, vyras katalikas
Vienas elgesio modelis būtų toks, kai žmona išlieka stačiatikė, o jos vyras priklauso Unitų Bažnyčiai. Rusėniškumo viešoji/vyriška (Unitų Bažnyčia) ir privačioji/moteriška (Stačiatikių Bažnyčia) versijos buvo labai tikėtinas scenarijus Vilniuje po 1666 m., kai stačiatikiams kelias į magistratą buvo uždarytas. Pavyzdžiui, randame santuoką tarp stačiatikio pirklio dukters Marijos Ivanovičiūtės ir unito burmistro Grigaliaus Kostrovickio.
Tikėtiniausia, jog stačiatikis Petras Ivanovičius abi savo dukteris užaugino stačiatikes. Marijos sesuo Eudokija taip pat ištekės už unitų konfesijos valdančiojo elito nario – Samuelio Šiciko Zaleskio. Visi jie buvo iš Subačiaus gatvės rajono.
Kitaip nei hierarchai, vietiniai parapijų lygio dvasininkai, atrodo, į tai reagavo ramiai. Vienas neįprastas atvejis iškelia klausimą apie pakartotinius įžadus, pirmiausia dalyvaujant vienos, o po to kitos tikybos dvasininkams.
1672 m. lapkričio 22 d. įrašas katalikų bažnytinėse santuokų knygose fiksuoja Jono Sadovskio ir Zuzanos Klynaberkytės (Klineberkwnos) jungtuves. Vestuvės vyko „privačioje buveinėje“. Porą sutuokė Aleksandras Poniatovskis, „parapijos kunigas (t. y. jėzuitų Šv. Jono bažnyčios) ir Vilniaus diakonas“, dvasininkas, kuris tais metais vadovavo daugybei santuokų bei krikštynų.
Šis gerbiamas Bažnyčios žmogus ne tik vyko į privačias valdas suteikti bažnytinį sakramentą; jis užfiksavo keturis liudytojus, visi jie vyrai ir visi liuteronai! Maža to, jis tai padarė be jokių pastabų apie jų konfesiją, kurią turėjo žinoti: bent du jų, – Paulius Meleris bei Arnulfas Zaleskis, – buvo žinomi veikėjai.
Be jokių abejonių tai buvo mišri santuoka; žmona liuteronė, o vyras katalikas. Mišrių santuokų atveju santuokos ceremonija dažniausiai vykdavo jaunosios bažnyčioje. Ar ši pora tuokėsi dukart? Ar dėl to katalikiška ceremonija vyko privačiose valdose?
Net jeigu išlikę šaltiniai rodo, kad liuteronų ir kalvinistų bei stačiatikių ir unitų santuokos buvo palyginti nesunkiai priimamos ir tokios dažnos, kad beveik galima jas laikyti tikybiškai endogamiškomis, vis dėlto visi kiti deriniai taip pat buvo įmanomi, netgi labiau stebinančios liuteronų ir stačiatikių bei unitų ir kalvinistų sąjungos. Visa tai iš esmės patvirtina, kad rajonai kūrėsi ir ryšiai mezgėsi konfesiniu pagrindu, tačiau beveik visada juos būdavo įmanu ir peržengti.
Tai nereiškia, jog religija niekam nerūpėjo. Visiškai priešingai. Skaitant tuos pačius dokumentus, matyti niekaip ypatingai nepabrėžiama tendencija, jog vaikai iš mišrių santuokų buvo auginami pagal abiejų savo tėvų Bažnyčių reikalavimus, berniukai – pagal savo tėvo tikybą, mergaitės – pagal motinos.
Pavyzdžiui, tokia praktika egzistavo liuteronės Gibelytės ir kalvinisto Vinholdo šeimoje. Toliau žvilgterėkime į unito druskos pirklio Afanasijus Otroškevičiaus ir jo žmonos Kotrynos Kurilovičiūtės (Kurylowiczownos) atvejį: jie gyveno daugiausia rusėniškame priemiestyje, už lygiai tokios pat rusėniškos Arklių gatvės.
Galbūt jie ir dalijosi santuokos lova, tačiau, sudarydami savo testamentus pas tą patį notarą 1666 m. balandį ir lapkritį, jie pareikalaus ilsėtis ramybėje didžiausių varžovų pašventintoje žemėje per gatvę vienas nuo kito visai šalia Aušros vartų – jis unitų Šv. Trejybės bažnyčioje, ji – stačiatikių Šv. Dvasios bažnyčioje. Kaip ir kitur, čia sutinkame susijungus indiferentiškumą ir jo priešybę: pora buvo pasirengusi peržengti tikybos ribas santuokoje, bet ne po mirties.
DAVID FRICK – istorikas, filologas, Berklio universiteto Kalifornijoje slavistikos profesorius. Svarbiausi lituanistikos darbai: Wilnianie: Žywoty śiedemnastowieczne (pareng., 2008), Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno (2013; recenziją žr. Knygų aidai, 2014, Nr. 1). Skelbiamą tekstą, parengtą pagal VU Istorijos fakultete 2013 m. spalio 9 d. skaitytą paskaitą, iš anglų kalbos vertė Vilius Kubekas.
