T. Jurkuvienė: „Vilkėdami tautinį kostiumą atstovaujame tautai“

Jubiliejinės Dainų šventės „Čia – mūsų namai“ rengėjai Liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – skelbia Tautinio kostiumo diena. Šia proga visi pasaulio lietuviai kviečiami pasipuošti tautiniais kostiumais ar jų detale ir vakare kartu sugiedoti šalies himną.

Daugiau nuotraukų (1)

Saulė Matulevičienė ( „Liaudies kultūra“)

Jun 24, 2014, 7:21 PM, atnaujinta Feb 12, 2018, 1:23 PM

Apie tai, kuo tiktų pasipuošti minint Valstybės dieną, kokiems lietuviškos tapatybės dėmenims atstovauja išeigai skirtas tautinis kostiumas, kokios jų detalės gali tapti mūsų kasdienės aprangos dalimi, žurnale  „Liaudies kultūra“ pasakoja lietuvių tautinio kostiumo kolekcijos kūrėja, menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė.

– Kas yra tautinis kostiumas?

– Tautinio kostiumo samprata Europoje išsirutuliojo nacijų ir nacionalinių valstybių formavimosi laikotarpiu, t. y. XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Kartu radosi ir paprotys tokią aprangą dėvėti. Ypatingas, tik vienai tautinei ar etninei grupei būdingas kostiumas atitinka šiandien mums įprastą pasaulio viziją, kad žmoniją sudaro tautos – bendruomenės, turinčios savo teritoriją, kalbą, bendrą istoriją ir unikalią kultūrą. Tautinis kostiumas yra tos unikalios nacionalinės kultūros išraiška, vertingas meno kūrinys, todėl jis pakylėjamas į vieno svarbiausių tautos ir valstybės simbolių rangą.

Atrodytų, mūsų ironiškame amžiuje visa tai skamba pernelyg pakiliai, bet kaip tik tokia gaida buvo sutikti pirmieji tautiniai kostiumai visose Europos šalyse. Labai dažnai tautiniai kostiumai tapdavo ne tik priemone džiugiai prisistatyti saviems ir svetimiems, bet ir kovos už šalies nepriklausomybę, etninio tapatumo išsaugojimą forma, pasipriešinimo kultūrinei priespaudai ženklu. Kartais reikėdavo drąsos jį vilkėti.

Tautinio kostiumo pagrindas – tradicinė išeiginė XIX a. liaudies (dažniausiai valstiečių) apranga. Europos šalyse tik šio luomo žmonės kiekvienoje vietovėje rengėsi savitais drabužiais, turinčiais daug etninių bruožų. Dažniausiai kostiumas imtas (arba atkurtas) toks, koks buvo rastas kaime, keitėsi tik jo prasmė ir, ne mažiau svarbu, – tie, kurie jį vilkėjo.

Iš esmės valstietišką kostiumą tautiniu pavertė aristokratai ir miestiečiai, ypatingomis progomis apsivilkdami jį ne tik kaip tautinės priklausomybės simbolį, bet ir kaip tautos vienybės, socialinio solidarumo ženklą. Greta tiksliai tam tikro laikotarpio ir konkrečios vietovės kaimo aprangą kopijuojančių tautinių kostiumų esama ir specialiai sukurtų, stilizuotų jų pavyzdžių. Tautinio kostiumo istorija ilga ir įdomi.

– Kokia tautinio kostiumo paskirtis XXI amžiuje? Kada ir kodėl turėtume ir galėtume juo pasipuošti? Kokią žinią taip pasiųstume aplinkiniams, pasauliui?

Tautinis kostiumas tebėra svarbus nacionalinės kultūros simbolis. Jį tiktų vilkėti kai kuriuose tarptautiniuose renginiuose. Šiandien tautinis kostiumas gana dažnai, ypač Šiaurės Europos šalyse, vilkimas per šeimos šventes, kuriose išlikę daug tradicinių papročių, – per vestuves, krikštynas, konfirmaciją ir t. t. Dažnu atveju jis gali būti vilkimas ir kaip pobūvių, iškilmingų priėmimų drabužis. Šią etiketo taisyklėse numatytą tautinio kostiumo funkciją galima vertinti ir pragmatiškai – nors tautinis kostiumas yra brangus, jį vilkėti galima kad ir visą gyvenimą.

Vis dėlto daugiausia džiaugsmo tautinio kostiumo entuziastams teikia įvairios nacionalinės šventės – valstybės diena, nepriklausomybės paskelbimo metinės ir kt. Skelbiamos ir tautinių kostiumų dienos bei festivaliai, eitynės, kai šitaip pasipuošęs gali pasijusti bendruomenės dalimi, pats pasirodyti ir į kitus pasižiūrėti.

Tautiniam kostiumui keliami reikalavimai ilgainiu keičiasi. Jie labai priklauso nuo bendro požiūrio į etninę kultūrą, jos vietą ir vertę. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje ne tik Lietuvoje buvo svarbi deklaratyvioji, patetiškoji tautinio kostiumo vilkėjimo motyvacija: „Štai, aš lietuvė!“ Dažna ponia tarpukariu rūpinosi, kad kostiumas dailiai priglustų prie figūros, o visokių liaudiškos mados „keistenybių“ buvo bandoma išvengti.

Šiandien kostiumuota lietuvė, sutikusi tautiniu kostiumo pasipuošusią norvegę, tikriausiai puls smulkmeniškai domėtis, iš kur kilusi šios apranga, ar ji tiksliai atkurta, ar tai tipiškas, ar, atvirkščiai, gana išskirtinis kostiumo variantas, kokia jo siuvinėjimo technika ir t. t. Įdomiausios bus kaip tik tos „keistenybės“. Sakyčiau, šiandien tautinius kostiumus įsigyja tie, kurie domisi savo šaknimis, šeimos, gimtosios vietovės ir šalies istorija, savosios tapatybės paieškomis. Tai teikia daug džiaugsmingų atradimų, turiningą, malonų laisvalaikį ir, be abejo, kursto patriotizmą ir pasididžiavimą nacionaline kultūra. Atradęs sau ką nors įdomaus, gali „pasiųsti žinią“ ne tik tautiečiams, bet ir pasauliui.

– Pripažinkim, šiuo metu viešumoje lietuvių tautinis kostiumas matomas gana retai...

– Lietuvoje tautiniai kostiumai šiandien vilkimi beveik vien tik scenoje. Dažniausiai jie net nepriklauso juos vilkinčiam žmogui. Asmeniniam, privačiam naudojimui Lietuvoje tautiniai kostiumai siuvami labai retai. Dauguma politikų, diplomatų ir kitų asmenų, kurių tiesioginėje veikloje, reprezentuojant šalį, tautinis kostiumas praverstų, dažniausiai vengia jį dėvėti, o būtinybei prispyrus jie linkę kostiumą tik pasiskolinti. Žinoma, viena kita viltį teikianti išimtis pasitaiko.

– Kas, jūsų manymu, galėtų paskatinti lietuvius tautinį kostiumą įsigyti ir per šventes juo puoštis?

– Visose šalyse, kuriose tautinis kostiumas yra mėgstamas ir vilkimas, daug ir organizuotai dirbo entuziastai, daug lėmė valstybės kultūros politika, skatinanti patriotinius renginius, rimtas etninės kultūros studijas. Žodžiu, reikėtų patrauklių progų pasipuošti tautiniu kostiumu ir, žinoma, galimybių įsigyti tikrai vertingą tautinį kostiumą – manau, „kokių nors“ laikas jau praėjo.

– Ar pagarbos tautiniam kostiumui stygius arba, priešingai, noras juo puoštis gali būti tiesiogiai susijęs su tautine saviverte? Gebėjimu didžiuotis savąja istorija, kultūra, valstybe – tiek šlovinga jos praeitimi, tiek šiandiena?

– Sakyčiau, tautinės savivertės pojūtis, taip pat noras išmanyti savojo tautinio kostiumo ypatumus ir tame pažinimo procese kilęs susižavėjimas yra kertiniai akmenys, ant kurių laikosi tautinio kostiumo fenomenas.

– Kaip ir kur būtų galima pasisiūdinti, įsigyti tautinį kostiumą. Kiek jis kainuotų?

– Tautinio kostiumo tikrai nesiūlyčiau įsigyti greitosiomis, „krautuvėlėje už kampo“, net jei tokia krautuvėlė egzistuotų. (Beje, tokios Lietuvoje ir nėra!) Reiktų pradėti nuo rimtos pažinties: kas tai per daiktas, koks jis gali būti ir kokio jums reikėtų.

Pradėję domėtis, atrasite ir pagalbininkų. Galbūt jums pakaktų neblogo „standartinio“ kostiumo, kokį vilki daugelis tautinių šokių grupių. O gal norėsite kuo tikslesnės savo gimtojo regiono tautinio kostiumo kopijos ar dar retesnio ir įspūdingesnio modelio. O gal jus džiugintų kostiumas, bent iš dalies pasiūtas savo rankomis?

Paprastesnį kostiumą pavyks įsigyti gana greitai ir lengvai, o unikalesniam, retesniam kostiumui sukurti prireiks daugiau laiko ir pastangų. Beje, žinome, kad yra būtinas tautinį kostiumą sudarančių drabužių komplektas ir daug jį papildančių arba pakaitinių drabužių bei aksesuarų, todėl nuosavo tautinio kostiumo tobulinimas gali tapti įdomiu, ilgai trunkančiu užsiėmimu.

Vidutinė lietuviško tautinio kostiumo, – ir vyriško, ir moteriško, – kaina yra apie 2000 litų. Žinoma, kaina svyruoja atsižvelgiant į etnografinį regioną ir kostiumo kokybę, puošybos sudėtingumą. Už minėtą sumą tikrai negausite kostiumo su siuvinėtu diržu arba su prijuoste, puošta plačiais rankų darbo pinikais. Bet jeigu jums kas siūlytų „gerą“ kostiumą už, tarkim, 500 litų, nepirkite. Tikriausiai jis vertas tiek pat, kiek „tikri“ kailiniai už 50 litų!

– Vis dėlto, matyt, retas lietuvis įsigys tobulą tautinį kostiumą. Kokius tautinio kostiumo elementus lengviausia pritaikyti kasdienybei? O ko nerekomenduotumėte?

– Kodėl retas? Negi visada būsime tik zirziantys vargšeliai, neįstengiantys įsigyti labai norimo daikto, kainuojančio dviejų mėnesių minimalias algas? Aš kasdien matau savo tautiečius, vilkinčius dar prabangesniais drabužiais, kurie, beje, iš mados išeis ir bus išmesti kur kas greičiau. Taigi čia noro, o ne skurdo klausimas.

Mano nuomone, tautinio kostiumo elementų, fragmentų, motyvų ir t. t. pritaikymas kasdienybei yra visai kitos sferos dalykas. Tai paprastai daro šiuolaikinių drabužių dizaineriai, nes jau senokai egzistuoja mados kryptis, vis iš naujo interpretuojanti etninius motyvus. Tai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykusių bandymų sukurti ypatingą šiuolaikišką etninę aprangą, kuri leistų visiškai atsisakyti Paryžiaus ir kosmopolitinių madų, tąsa. Nors ši idėja nė vienoje valstybėje nepasiteisino, mados tendencija liko.

Žinoma, pageidaujantys gali, pavyzdžiui, užsirišti tikslią etnografinės juostos kopiją ant džinsų (mačiau, visai smagiai atrodė!). Nuotaikai sukurti to gal ir užtenka.

Primygtinai nerekomenduočiau viešai pasirodyti su kostiumu, apie kurį net pats vilkintysis žino, kad jis prastas, nemokšiškai pagamintas, nudrengtas. Vilkėdami tautiniu kostiumu, norime to ar nenorime, atstovaujame savo tautai – neleistina ją įžeidinėti.

„Liaudies kultūra“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.