Jo palikimas buvo įvairiai interpretuojamas, derinant prie besikeičiančių politinių programų Balkanuose, kurie tebėra neramus regionas, paženklintas etninės ir religinės nesantaikos.
Nikola Principas persižegnojo ir tyliai stovėjo vienoje Sarajevo koplyčioje, kurioje kabo atminimo lenta su užrašu „Šv.Vito dienos didvyriai“. Joje išvardytų asmenų sąrašas prasideda nuo G.Principo, nužudžiusio austrų erchercogą Pranciškų Ferdinandą serbams šventą dieną – birželio 28-ąją.
„Jis gyveno ir mirė dėl savo idėjų išvaduoti ir suvienyti pietų slavus. Tegul jis ilsisi ramybėje“, – sakė 81 metų vyras, uždegdamas žvakę.
Už kelių kvartalų nuo tos vietos kita memorialinė lenta žymi vietą, kur G.Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį. Ten atėjusi 72 metų musulmonė bosnė Chalida Bašič išsakė kitokį požiūrį.
„Jis buvo žudikas, teroristas. Jis tai padarė, nes norėjo, kad Bosnija taptų Didžiosios Serbijos dalimi“, – sakė ji.
Praėjus vos mėnesiui po to 19-mečio paleistų šūvių, Europą, o galiausiai visą pasaulį, apėmė karas.
Austrija apkaltino Serbiją suorganizavus Sarajevo atentatą. Palaikoma Vokietijos, Austrija-Vengrija užpuolė Serbiją, kurios sąjungininkės Rusija ir Prancūzija greitai įsitraukė į konfliktą. Vėliau į karą įsitraukė Britanija, jos vadovaujama didžiulė Britų Sandrauga, o galiausiai – Jungtinės Valstijos.
Masinės skerdynės, vadintos Didžiuoju karu, baigėsi 1918 metais, nusinešusios apie 14 mln. žmonių gyvybių: 5 mln. civilių ir 9 mln. karių, jūreivių ir aviatorių. Dar 7 mln. karių buvo visam gyvenimui suluošinti.
Dėl savo veiksmų G.Principas buvo nedelsiant suimtas ir mirė kalėjime, likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos.
Priartėjus Pranciškaus Ferdinando nužudymo 100-osioms metinėms, Bosnijos sostinėje Sarajeve atgyja giliai įsišaknijusios pozicijos.
„Gavrilo Principas, kaip ir pastaruosius 100 metų, vieniems liks didvyriu, o kitiems – teroristu, – sakė Sarajevo istorijos instituto vadovas Chusnija Kamberovičius. – Tai požiūrio į jo veiksmus, o ne rimtų istorinių argumentų reikalas.“
Nuomonių priešprieša atitinka Bosnijos ir Hercegovinos etninį susiskaldymą.
Krikščionys ortodoksai serbai gerbia G.Principą kaip žmogų, kuris laikė Bosniją serbų nacionalinės teritorijos dalimi. Ta pati idėja 1992 metais įkvėpė serbus ginklu priešintis musulmonų bosnių ir katalikų kroatų sprendimui paskelbti buvusios Bosnijos respublikos nepriklausomybę, byrant serbų dominuojamai Jugoslavijai.
Serbų istorijos vadovėliuose G.Principo ir jo bendražygių „didysis išvadavimo aktas“ aprašomas daugiau nei 20 puslapių.
„Jie buvo didvyriai, pasiruošę paaukoti savo gyvybes dėl laisvės ir išsivadavimo“, – serbiškame Bosnijos mieste Palėje, esančioje netoli Sarajevo, sakė vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Jovanas Medoševičius.
Būtent dėl šios priežasties G.Principas yra nepopuliarus tarp bosnių ir kroatų.
Jų oficialiuose vadovėliuose G.Principas minimas tik vienu sakiniu – kaip slaptos teroristinės organizacijos narys, kuris „Pranciškų Ferdinandą nužudė ne tam, kad išvaduotų Bosniją nuo okupantų, o norėdamas, kad Bosnija taptų Serbijos Karalystės dalimi“, sakė vidurinės mokyklos moksleivis Erminas Lazovičius.
Prieš šimtmetį bosniai ir kroatai pageidavo likti didelėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, kuri nešė pažangą, įstatymus ir tvarką. Tuo metu Serbija, išsivadavusi iš Osmanų imperijos, savo teritorijoje stengėsi sugriauti visas mečetes.
Mūsų dienomis Bosnijos ir Hercegovinos serbiškojo regiono valdžią planuoja pastatyti paminklą G.Principui ir atsisako dalyvauti planuojamuose atminimo renginiuose Sarajeve, kuriame dominuoja bosniai.
Serbai neabejoja, kad Pirmąjį pasaulinį karą sukurstė Austrija-Vengrija ir Vokietija, o ne G.Principas arba serbai.
Į Sarajeve vyksiančių atminimo renginių programą įtrauktas Vienos filharmonijos orkestro koncertas ir tarptautinė istorikų konferencija, kurioje nedalyvaus nei vienas serbų mokslininkas.
„Neturime naujų faktų ir galime tik iš naujo interpretuoti senus dokumentus, – sakė Bosnijos serbų istorikas Draga Mastilovičius. – Taigi negi dabar turėtume priimti Austrijos- Vengrijos poziciją, kad Serbija sukėlė tą karą?“
Jis sakė suprantantis, kodėl vokiečiai ir austrai nori propaguoti savąją įvykių versiją. „Nelengva nešti naštą, kai esi sukėlęs dvejas pasaulines skerdynes XX amžiuje“, – pabrėžė istorikas.
Tuo tarpu profesorius Ch.Kamberovičius, organizuojantis konferenciją Sarajeve, laikosi pozicijos, kad visos temos yra atviros mokslinėms diskusijoms.
„Žmonės, kurie kaltina mus mėginant perrašyti istoriją, dar net neprasidėjus konferencijai, žino, kad ketiname pradėti diskusijas, kurios jiems nelabai patinka, – sakė jis. – Kalbėsime, kiek Vokietijos prieš karo pradžios prisidėjo Vokietijos monarchijos ekspansionizmo politika, tačiau taip pat kiek prie jos prisidėjo Serbijos ekspansionizmo politika Bosnijos atžvilgiu.“
Viena Bosnijos roko grupė netgi parašė dainą apie tą saulėtą 1914-ųjų rytą, kurioje sakoma, kad G.Principas tapo „didvyriu vieniems, nusikaltėliu – kitiems, tuo tarpu jo siela tebeklajoja kažkur per vidurį.“
Padėjęs gėlių puokštę prie mažytės koplyčios Sarajeve, Nikola Principas pripažino turintis asmeninių paskatų šiuose debatuose.
„Gavrilo Principas buvo mano dėdė“, – sakė jis.
