Jo palikimas buvo įvairiai interpretuojamas, derinant prie
besikeičiančių politinių programų Balkanuose, kurie tebėra
neramus regionas, paženklintas etninės ir religinės nesantaikos.
Nikola Principas persižegnojo ir tyliai stovėjo vienoje Sarajevo
koplyčioje, kurioje kabo atminimo lenta su užrašu „Šv.Vito
dienos didvyriai“. Joje išvardytų asmenų sąrašas prasideda nuo
G.Principo, nužudžiusio austrų erchercogą Pranciškų Ferdinandą
serbams šventą dieną – birželio 28-ąją.
„Jis gyveno ir mirė dėl savo idėjų išvaduoti ir suvienyti
pietų slavus. Tegul jis ilsisi ramybėje“, – sakė 81 metų
vyras, uždegdamas žvakę.
Už kelių kvartalų nuo tos vietos kita memorialinė lenta žymi
vietą, kur G.Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį.
Ten atėjusi 72 metų musulmonė bosnė Chalida Bašič išsakė
kitokį požiūrį.
„Jis buvo žudikas, teroristas. Jis tai padarė, nes norėjo,
kad Bosnija taptų Didžiosios Serbijos dalimi“, – sakė ji.
Praėjus vos mėnesiui po to 19-mečio paleistų šūvių,
Europą, o galiausiai visą pasaulį, apėmė karas.
Austrija apkaltino Serbiją suorganizavus Sarajevo atentatą.
Palaikoma Vokietijos, Austrija-Vengrija užpuolė Serbiją, kurios
sąjungininkės Rusija ir Prancūzija greitai įsitraukė į
konfliktą. Vėliau į karą įsitraukė Britanija, jos vadovaujama
didžiulė Britų Sandrauga, o galiausiai – Jungtinės Valstijos.
Masinės skerdynės, vadintos Didžiuoju karu, baigėsi 1918
metais, nusinešusios apie 14 mln. žmonių gyvybių: 5 mln. civilių
ir 9 mln. karių, jūreivių ir aviatorių. Dar 7 mln. karių buvo
visam gyvenimui suluošinti.
Dėl savo veiksmų G.Principas buvo nedelsiant suimtas ir mirė
kalėjime, likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos.
Priartėjus Pranciškaus Ferdinando nužudymo 100-osioms
metinėms, Bosnijos sostinėje Sarajeve atgyja giliai įsišaknijusios
pozicijos.
„Gavrilo Principas, kaip ir pastaruosius 100 metų, vieniems
liks didvyriu, o kitiems – teroristu, – sakė Sarajevo istorijos
instituto vadovas Chusnija Kamberovičius. – Tai požiūrio į jo
veiksmus, o ne rimtų istorinių argumentų reikalas.“
Nuomonių priešprieša atitinka Bosnijos ir Hercegovinos etninį
susiskaldymą.
Krikščionys ortodoksai serbai gerbia G.Principą kaip žmogų,
kuris laikė Bosniją serbų nacionalinės teritorijos dalimi. Ta pati
idėja 1992 metais įkvėpė serbus ginklu priešintis musulmonų
bosnių ir katalikų kroatų sprendimui paskelbti buvusios Bosnijos
respublikos nepriklausomybę, byrant serbų dominuojamai Jugoslavijai.
Serbų istorijos vadovėliuose G.Principo ir jo bendražygių
„didysis išvadavimo aktas“ aprašomas daugiau nei 20 puslapių.
„Jie buvo didvyriai, pasiruošę paaukoti savo gyvybes dėl
laisvės ir išsivadavimo“, – serbiškame Bosnijos mieste Palėje,
esančioje netoli Sarajevo, sakė vidurinės mokyklos istorijos
mokytojas Jovanas Medoševičius.
Būtent dėl šios priežasties G.Principas yra nepopuliarus tarp
bosnių ir kroatų.
Jų oficialiuose vadovėliuose G.Principas minimas tik vienu
sakiniu – kaip slaptos teroristinės organizacijos narys, kuris
„Pranciškų Ferdinandą nužudė ne tam, kad išvaduotų Bosniją
nuo okupantų, o norėdamas, kad Bosnija taptų Serbijos Karalystės
dalimi“, sakė vidurinės mokyklos moksleivis Erminas Lazovičius.
Prieš šimtmetį bosniai ir kroatai pageidavo likti didelėje
Austrijos-Vengrijos imperijoje, kuri nešė pažangą, įstatymus ir
tvarką. Tuo metu Serbija, išsivadavusi iš Osmanų imperijos, savo
teritorijoje stengėsi sugriauti visas mečetes.
Mūsų dienomis Bosnijos ir Hercegovinos serbiškojo regiono
valdžią planuoja pastatyti paminklą G.Principui ir atsisako
dalyvauti planuojamuose atminimo renginiuose Sarajeve, kuriame
dominuoja bosniai.
Serbai neabejoja, kad Pirmąjį pasaulinį karą sukurstė
Austrija-Vengrija ir Vokietija, o ne G.Principas arba serbai.
Į Sarajeve vyksiančių atminimo renginių programą įtrauktas
Vienos filharmonijos orkestro koncertas ir tarptautinė istorikų
konferencija, kurioje nedalyvaus nei vienas serbų mokslininkas.
„Neturime naujų faktų ir galime tik iš naujo interpretuoti
senus dokumentus, – sakė Bosnijos serbų istorikas Draga
Mastilovičius. – Taigi negi dabar turėtume priimti Austrijos-
Vengrijos poziciją, kad Serbija sukėlė tą karą?“
Jis sakė suprantantis, kodėl vokiečiai ir austrai nori
propaguoti savąją įvykių versiją. „Nelengva nešti naštą, kai
esi sukėlęs dvejas pasaulines skerdynes XX amžiuje“, –
pabrėžė istorikas.
Tuo tarpu profesorius Ch.Kamberovičius, organizuojantis
konferenciją Sarajeve, laikosi pozicijos, kad visos temos yra atviros
mokslinėms diskusijoms.
„Žmonės, kurie kaltina mus mėginant perrašyti istoriją, dar
net neprasidėjus konferencijai, žino, kad ketiname pradėti
diskusijas, kurios jiems nelabai patinka, – sakė jis. –
Kalbėsime, kiek Vokietijos prieš karo pradžios prisidėjo
Vokietijos monarchijos ekspansionizmo politika, tačiau taip pat kiek
prie jos prisidėjo Serbijos ekspansionizmo politika Bosnijos
atžvilgiu.“
Viena Bosnijos roko grupė netgi parašė dainą apie tą
saulėtą 1914-ųjų rytą, kurioje sakoma, kad G.Principas tapo
„didvyriu vieniems, nusikaltėliu – kitiems, tuo tarpu jo siela
tebeklajoja kažkur per vidurį.“
Padėjęs gėlių puokštę prie mažytės koplyčios Sarajeve,
Nikola Principas pripažino turintis asmeninių paskatų šiuose
debatuose.
„Gavrilo Principas buvo mano dėdė“, – sakė jis.