Vokietijos kaizeris Vilhelmas II buvo išplaukęs burine jachta,
Prancūzijos prezidentas Raymond'as Poincare –
išvykęs stebėti žirgų lenktynių, Rusijos caras Nikolajus II
išėjo pasivaikščioti su vaikais. Nė vienas jų nenumanė, kad
tai, kas įvyks tos dienos popietę, pakeis Europos istoriją ir lems
vieną didžiausių jos tragedijų.
Tą saulėtą sekmadienį Paryžiaus politikos ir diplomatijos
grietinėlė buvo susirinkusi į metų socialinį renginį –
garsiąsias „Didžiojo prizo“ žirgų lenktynes.
„Bulonės miško alėjose buvo susirinkusi nerūpestinga ir
linksmai nusiteikusi minia, – R.Poincare rašė savo memuaruose. –
Giedras dangus, susispietę žiūrovai, elegantiški tualetai,
ryškios žalumos apjuosto hipodromo grožis... Viskas rodė, kad
popietė bus maloni.“
Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tarp trečiojo
ir ketvirtojo bėgimo vienas naujienų agentūros „Havas“
žurnalistas perdavė R.Poincare skubią telegramą.
„Sarajevas, birželio 28 d.: Austrijos sosto įpėdinis
erchercogas Pranciškus Pranciškus Ferdinandas ir Hohenburgo
kunigaikštienė važiavo šio miesto gatvėmis, kai vienas vyras
šovė į juos iš pistoleto. Keliomis minutėmis vėliau jie
mirė.“
„Ar turėčiau atšaukti lenktynes?“
Nors ta žinia buvo sukrečiama, niekas neįsivaizdavo, kad
Pranciškaus Ferdinando nužudymas įžiebs visą Europą apimsiantį
karą.
Netgi Austrijos-Vengrijos imperatorius Vienoje neatrodė per daug
susirūpinęs dėl savo sūnėno žūties. Kaip pranešama, jis
pareiškė: „Visagalis atkūrė tvarką, kur buvo chaosas.“
Vokietijoje kaizeris Vilhelmas šią naujieną sužinojo, kai
ruošėsi dalyvauti prestižinėje Kylio regatoje Baltijos jūroje.
Imperatorius neatrodė itin nustebęs ir paklausė savo laivo
admirolo: „Kaip manote, ar turėčiau atšaukti lenktynes?“
Carų vasaros rūmuose Peterhofe netoli Sankt Peterburgo Nikolajus
II taip pat džiaugėsi maloniu sekmadienio rytu.
„Oras buvo puikus“, – jis parašė savo dienoraštyje,
paminėjęs, kad birželio 28-ąją buvo išėjęs pasivaikščioti su
savo vaikais, tačiau nieko neparašė apie įvykius Balkanuose.
Nors slaptosios tarnybos buvo perspėjusios, kad dėl Pranciškaus
Ferdinando žūties Austrija gali eskaluoti padėtį, daugelis
galingųjų šalių karinių lyderių atostogavo, tarp jų ir vienas
geriausių Rusijos strategų – generolas Aleksejus Brusilovas.
„Apie atentatą sužinojome kai baigėme gydomąsias vandens
procedūras, – vėliau pasakojo jis. – Atostogautojai liko
visiškai ramūs. Tuo metu niekas negalvojo, kad šis nužudymas taps
pretekstu pradėti siaubingą pasaulinį karą.“
Atrodo keista, tačiau Didžiosios Britanijos karalius Jurgis V
atrodė labiausiai sujaudintas erhercogo, kurį jis asmeniškai
pažinojo, žūties.
Monarchas nedelsdamas atšaukė pokylį Bakingamo rūmuose,
planuotą surengti tą vakarą, įsakė paskelbti savaitės trukmės
gedulą ir organizavo gedulingas mišias Vestminsterio katedroje.
Dienraštis „The Times of London“ kitą dieną atentato
Sarajeve temai skyrė septynis straipsnius, nors Britanijos visuomenė
tuo metu buvo daug labiau susirūpinusi dėl įvykių Airijoje, kur
įtampa dėl regiono nepriklausomybės atrodė tampanti nevaldoma.