E.Aleksandravičius nemato ryškių įrodymų, susijusių su valstybingumu ikimindauginėje Lietuvoje, todėl lietuvių pastangas puoselėti savo valstybės atmintį nuo XIII a. ir liepos 6-ąją švęsti Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos valstybės dieną laiko žaviu ir kilniu dalyku.
„Duok Dieve, šiai šventei daugiau kultūros ir mažiau politikos, susijusios su dabartinių valdovų manipuliacijomis“, – sakė E.Aleksandravičius.
– Valstybės dieną siejame su Mindaugo karūnavimu. Atrodo, viskas aišku – tada užsimezgė Lietuvos valstybė.
Bet yra žmonių, istorikų, kurie teigia, kad Lietuva valstybingumo keliu ėjo ir prieš Mindaugą, net prieš 1000 metų, šv.Brunono nelaimingos kelionės į Lietuvą metu.
Jūsų manymu, ar buvo kokių nors valstybės požymių ikimindauginėje Lietuvoje?
– Taip, iš tiesų yra istorikų ir praeities mėgėjų, kurie taip teigia. Kartais net atsiranda iliuzija, kad kuo gilyn į praeitį brendame, tuo didesnę užgyventą savo paveldo vertę atrandame.
Tokie įrodinėjimai, aišku, turi ir aktualių prasmių, bet per tuos vajus dažnokai pasijaučia, jog įrodyti gali ką tik nori, kad patenkintum akimirkos reikalavimus, įskaitant ir ekonominius tų reikalavimų aspektus.
Kitaip sakant, čia galima kalbėti apie biudžetus, šventes, filmus, laidas, knygas, honorarus ir daugybę kitų panašių dalykų.
Tada išaiškėja, kad su praeitimi elgiamės kaip su sunkiai įrodomų faktų aruodu. Jei iš jo nori ko nors pasisemti dabarčiai, pasisemi, pamaitini dabarties užsakymą ir vėl lauki kito įvykio.
Žodžiu, man neatrodo, kad kokios nors paslėptos, pavogtos atminties krislų ieškojimas miglose yra pagrįstas reikalas.
Nors nepriklausau ir tiems begaliniams skeptikams, kurie sako, kad nėra nieko, ko negali įrodyti. Aš sau pasilieku laisvos vietos, kad galėčiau sakyti: „Jei to ir negali įrodyti, tai nereiškia, kad to nebuvo“.
Kitaip tariant, egzistuoja nežinomybės erdvė, savotiški burtų ir mistikos plotai, kuriuose žmonės susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atranda sau sarmatus ir panašius dalykus. Tai nėra istorija ir istorijos mokslas. Tai labiau dabarties psichologijos, socialinių reiškinių ir jų atspindžių plotmė. O šioje srityje nesijaučiu stiprus.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad nematau kokių nors labai ryškių įrodymų, susijusių su valstybingumu ikimindauginėje Lietuvoje, nėra ir jokių mokslinių naujienų, kurios leistų pagrįstai persvarstyti įprastą mūsų supratimą ir pastangas nuo XIII a. puoselėti savo valstybės atmintį.
Man nekliūva ir Mindaugo karūnavimo šventė, nors valstybės atsiradimas ir karūnavimo faktas aiškiai prasilenkia.
Valstybė gal atsirado ir anksčiau, bet kokį reikšmingesnį valstybingumo simbolį už Mindaugo karūnavimą galėtume dar surasti? Tad turbūt tikrai neverta perkėlinėti kuoliukų.
Be to, esu įsitikinęs, kad ne pati senatis, ne kolektyvinė genealogija sudaro gyvųjų vertę. Gyvieji niekuo neprisidėjo prie to, kas praeityje nutiko, tai nėra jų nuopelnas.
Gyvieji yra tie, kurie sukurs ką nors kitiems paveldėti. Ir tik pagal tai galima matuoti jų vertę.
Tarkime, Suomija, neturėdama savo tūkstantmečio pasakojimų, gali būti pati solidariausia, stipriausia Europos Sąjungos valstybė, o, tarkime, Armėnija, nors ir skaičiuoja triskart ilgesnę įrodomą istoriją už lietuvius, šiandien turi bėdų dėl vandentiekio. Žodžiu, visur reikalingas saikas, geranoriška šypsena, protu grįstas disciplinuotas istorijos mokslas.
Žinoma, galima kurti visokias fikcijas, mėgautis jomis, kaip britai mėgaujasi Žiedų valdovu ar karaliumi Artūru.
Tačiau reikia jausti ribą, kur pasakojimas tampa svarbus ne savo faktais, o perduodamomis vertybėmis.
Tarkime, britams nereikia įrodinėti, kad niekada nebuvo Šerloko Holmso, nors jie turi Šerloko Holmso muziejų.
Visi džiaugiasi kūrinio tikrovės atminimu.
– Ar nėra taip, kad mes, lietuviai, šiek tiek prisibijome mitų, legendų?
Ar jūs įsivaizduotumėte Lietuvoje paminklą, tarkime, Palemonui, legendiniam ankstyvosios LDK valdovų pirmtakui ir protėviui?
– Prisibijome – per švelnus žodis. Kartais matyti net perversiško šaunumo apraiškų tepliojant degutu mitą.
Žiūrėk, koks atradėjas atskleidžia, kad kokiame nors pasakojime yra mito elementų, ir iš karto džiūgaudamas ima tą pasakojimą maišyti su mėšlu, esą tai tik mitas, nieko vertas dalykas. Dieve mano, į ką tai panašu. Tai labiau primena postkolonijinį azartą, o ne kultūrinę logiką.
Akivaizdu, kad svarbiausia mokėti skirti, kur mitas, o kur disciplinuoto mokslo žodis. Kai mokame skirti šiuos dalykus, tada abu tekstai, abi strategijos tampa teigiamos, turinčios informacijos ir vertės. Ir tai yra didinga.
Mes, lietuviai, turime liguistą polinkį griauti mitus, legendas. Begalė apsišaukėlių, vietoj vienų mitų siūlančių kitus mitus, jaučiasi esą svarbuoliai, kuriems pavyko ką nors demaskuoti.
Tad asmeniškai aš Lietuvoje paminklą Palemonui įsivaizduoju. Net pritarčiau, kad jo reikėtų. Juk britai gali turėti paminklą karaliui Artūrui, nors niekas neįrodė, kad toks egzistavo.
Svarbus net ne pats paminklas Palemonui kaip daiktas. Įsivaizduočiau vaikiškus žaidimus, komiksus ar ką nors panašaus, kur veiktų, krėstų pokštus Palemonas su savo herojais. Lygiai kaip šiuolaikinės prancūzų komedijos prisimena druidus.
– Kuo tai mums būtų naudinga?
– Pirmiausia su mitologine tikrove, kad ir fiktyvia, susigyvename. Jaunoji karta tokiu būdu nėra verčiama lyg vergų choras dievobaimingai ko nors garbinti.
Praeitis, net ir linksma, ir šiuo atveju dalyvauja švietimo procese ir yra net parankesnė, labiau koreguojanti gyvųjų gyvenimą ir nuotaiką. Juk praeitis ir jos prisiminimas iš esmės yra tam, kad padaugėtų prasmių gyviesiems.
Ko gero, daugumai lietuvių būdingas toks grynai mužikiškas įtikėjimas naudingais įrodytais dalykais ir poetikos, nenaudingumo, grožio nuvertinimas. Mums dažnai automobilis ar skalbyklė reiškia daugiau nei gėlių puokštė, grafikos darbas ar tiesiog gražus poelgis.
Regis, poetas Czeslawas Miloszas yra aprašęs būriškus lietuvių bruožus, kurie, be abejo, padėjo pastatyti valstybę, Vasario 16-osios respubliką.
Tie bruožai – ūkiškumas, rūstus darbštumas, kaupimas, daiktai. Ir tik visokie benjaminai kordušai (Benjaminas Kordušas – Jono Marcinkevičiaus romano herojus) kaip kvailiai karietas kinko, ilgisi praeities gyvenimo, svajoja.
Mane kamuoja toks jausmas, kad per tai atsiskleidžia dabarties lietuvių visuomenės traumos, – mes į viską žiūrime pernelyg rimtai ir dėl to nieko negalime sukurti rimtesnio.
– Ką daryti, kad išmoktume skirti mitą nuo tikrovės, Palemoną nuo Mindaugo ir kad abu reiškinius atitinkamai gerbtume?
– Pirmiausia, reikia turėti kantrybės. Antra, būtina pačiam nuolatos elgtis taip, kaip norėtumei, kad visi elgtųsi.
Šiaip ar taip, iki tam tikrų civilizacijos kultūrinių dalykų paprasčiausiai priaugama.
Juk ir pas mus pamažu atsiranda prakutusių žmonių, kurie ir dažniau į teatrą nueina, ir kokį paveikslą nusiperka, nors jis nei pieno duoda, nei užtikrina, kad sėkmingai investavai pinigus.
Kai žmogus iki to priauga, jis gali pradėti derinti padoraus žmogaus lūkesčius ir principus su visomis atmintimis.
Tada ir tavo asmeninės, ir protėvių istorijos tampa svarbios.
Kalbėdamas apie protėvius neturiu omenyje istorinių asmenybių, prie kurių yra prikaustyti šiandienos mokiniai.
Kalbu apie kiekvienos konkrečios giminės protėvius.
Ar ne keista, kad lietuviai gali ginčytis dėl Mindaugo ar Palemono, bet neatsimena savo prosenelių vardų.
Kitaip tariant, kone per prievartą išmoktas pasakojimas yra paverstas svarbiu, jau spėjęs ataušti, net sustingti lyg senas betonas. O gyvųjų gyvenimas, mūsų mažosios istorijos yra labai smarkiai nuvertintos.
Manyčiau, kad jei niekas iš išorės nesudraskys mūsų pastaruoju metu besiaudžiančio audinio, pamažu prie viso to pribręsime.
Juolab kad ir dabar matyti linksmo domėjimosi savo protėviais apraiškų, pastangų jų istorijas įausti į mokykloje išmoktą pasakojimą.
Ir tai nėra vien išprotėję Bajorų karališkosios sąjungos atstovai, kuriems genealogija yra vienintelė galimybė įrodyti savo pranašumą.
Ir tik tada, kai tavo asmeninės istorijos gija neskirs su bendruoju primetamu pasakojimu, galėsi juo įtikėti ir gyventi pagal principus, kuriuos tavo pasakojimas diktuoja.
Juk čia ir slypi esmė – gyventi pagal tam tikrus principus, ginti tas vertybes, kurias pamini ir per šventes, įskaitant ir Mindaugines, išryškina mūsų bendrojo ir asmeninio pasakojimo audinys.
– Be Palemono, kokios dar legendinės asmenybės mums galėtų būti svarbios ir būtų pajėgios per žaidimus, kitokius linksmus dalykus įtraukti į praeities vyksmą galbūt ne vien vaikus?
– Prisiminkime kad ir šviesaus atminimo religijotyrininką Gintarą Beresnevičių. Reikšmingi ne tik jo prozos kūriniai, bet ir darbai mitologijos srityje, savotiška mitokūra.
Jis paėmė Vaidevutį, kuris iš tiesų egzistavo, ir padarė iš jo baltų religinės reformos atstovą. Juk tai irgi yra šalia kūrybos. Bet turbūt visos istorijos yra ir turi būti šalia kūrybos, nes jas rašo gyvi žmonės.
Žinote, jaučiu, kad ir Mindaugas su savaisiais herojais, tarkime, Morta, yra mūsų valstybės simbolis, vertas panašaus garbinimo.
