Stovėdamas čia, prisimenu didžiuosius tautos sūnus, įvairiais laikotarpiais šlovinusius Lietuvą ir garsinusius jos vardą: ir karalių Mindaugą, ir didžiuosius kunigaikščius - Traidenį, Vytenį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir, žinoma, Vytautą Didįjį. Šią akimirką negaliu neprisiminti ir Lietuvos Respublikos Prezidentų - Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus.
Turbūt nedaug pasaulyje valstybių, kurių istorija būtų tokia didinga ir dramatiška kaip Lietuvos istorija. Mūsų istorijos aukso amžius - toli praeityje, ir natūralu, kad sunkiomis išbandymų valandomis būtent iš praeities mes sėmėmės ir semsimės stiprybės.
Likimas skyrė mums šią žemę ir šią padangė, kurią turėjome nuolat ginti nuo atėjūnų. Deja, Lietuvai buvo lemta natūraliai ir tolygiai išgyventi visus istorinės plėtotės tarpsnius. Gyvendama svetimų politinių interesų susikirtimo taške, Lietuvos valstybė beveik visas savo jėgas turėdavo skirti pasipriešinimui, nuolatinėms išorės grėsmėms, kurioms atsispirti tų jėgų dažnai neužtekdavo. Bet niekas nesugebėjo iš mūsų tautos atimti jos prigimtinių kūrybinių galių, jos dainų, papročių, tradicijų, jos švento tikėjimo tiesa ir sąžine.
Istorija nėra istoriškų mums įvykių visuma. Lietuvos istorija įrašyta mumyse, ji glūdi mūsų dvasioje. Savo istorijos pažinimas - tai savęs pažinimas. Istorija išugdė mumyse laisvės troškimą, išmokė vertinti savo valstybę ir kovoti už ją. Šias pamokas mes įgijome skaudžių netekčių kaina. Juk visais lemtingais momentais mūsų valstybė patekdavo į išorinę priespauda tada, kai į ją įsimesdavo tarpusavio kivirčai, kai valdžios troškulys užgoždavo bendrus reikalus.
XX amžiuje Lietuvos valstybė prisikėlė du kartus. Svetimos priespaudos ir karų nualintai tautai tai buvo labai sunkus išbandymas. Tačiau jį pakėlėme, ir tuo galime pagrįstai didžiuotis. Dabar, šio amžiaus ir šio tūkstantmečio pabaigoje, mes vėl su šviesia viltimi dedame akmenis į savo nepriklausomos valstybės pamatus.
Šiandien - Respublikos Prezidento inauguracijos diena. Gerai suvokiu šio momento atsakomybę ir vietą istorijoje. Visos mano mintys - tik apie Lietuvą, visi jausmai - tik jai ir jos žmonėms. Lietuvą yra visų mūsų rūpestis ir meilė, todėl lai klesti mūsų brangi Tėvynė.
Prezidentui tenka didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė atstovauti Lietuvos valstybei. Tačiau valstybė - ne Prezidentas. Valstybė - tai pirmiausia jos piliečiai, visi Lietuvos žmonės. Todėl, pradėdamas eiti Respublikos Prezidento pareigas, aš su viltimi žvelgiu į šį tikrąjį valstybingumo pamatus - mus pačius. Mūsų valstybė yra ir bus tokia, kokie esame ir būsime mes patys.
Tvirtai pareiškiu, kad visi Lietuvos piliečiai, visi tėvynainiai, nepaisant jūsų tautybės, lyties kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ir politinių pažiūrų skirtumo, esate vienodai gerbiami ir reikalingi Tėvynei, nes Jūs ir esate Lietuva.
Vienintelis patriotizmo matas yra ir bus tik doras darbas, kompetencija ir kūrybinė galia. Meilę Tėvynei įkūnija ne lozungai, o kasdieniškas, galbūt ne visuomet pastebimas ar laiku įvertinamas darbas, nuoširdus rūpinimasis mūsų krašto gerove ir ateitimi.
Visi esame skirtingi, kiekvienas savaip suprantame aplinkinį pasaulį. Bet mums visiems be išimties rūpi mūsų pačių, vaikų ir vaikaičių ateitis. Kviečiu visas partijas ir politines organizacija, visų tautybių ir religijų žmones, visus Lietuvos Respublikos piliečius pamiršti skriaudas ir neaitrinti praeities žaizdų. Žinoma, būdamas Lietuvos Respublikos Prezidentu, sieksiu, kaip ir dera teisinėje valstybėje, kad asmenys, dalyvavę genocide ar tiesiogiai su juo susiję, kariniai ir kriminaliniai nusikaltėliai susilauktų teisėto ir teisingo atpildo.
Tikiu, kad šiandieną būsiu Jūsų išgirstas. Tikiu, kad būsiu suprastas visų, kam rūpi mūsų valstybės ateitis.
Tikiu, kad Lietuvoje vyraus pilietinė taika. Tikiu, kad nė vienas žmogus nebus žeminamas ar atstumtas. Savo šventa pareiga laikysiu sukūrimą tokios visuomenės, kurioje būtų puoselėjamas visuotinai pripažintos žmogaus teisės, kurioje saugiai jaustųsi kiekvienas pilietis. Visos valstybės institucijos privalo užtikrinti kiekvieno Lietuvos piliečio nekaltumo prezumpciją, asmens ir turto neliečiamybę, verslo laisvę.
Tikrasis Lietuvos piliečių santarvės garantas yra jie patys. Tai nėra vien ateities perspektyva. Savo nuostatas dėl politinės konfrontacijos žmonės, jau išsakė ir gana įsakmiai. Drįsčiau teigti, kad rinkėjai pastarojo meto rinkimuose pirmenybę atidavė tiems kandidatams, kurie, jų supratimu, geriau galėtų garantuoti valstybės stabilumą ir piliečių santarvę. Nesantaiką, karingumą, susipriešinimą Lietuvos žmonės atmetė, taigi tikėkimės - jų atsisakys ir politikai. Gerbdamas piliečių valią, visomis išgalėmis remsiu tikrąją politinę santarvę, kaip piliečių pareikštą valią.
Visais laikais Lietuvos žmonių gyvenimą įprasmindavo ir sutaurindavo trys šventi dalykai - Tauta, Tėvynė ir Dievas. Tai mus būrė, skatino kovoti už krašto laisvę, išsaugojo Lietuvos vardą pasaulyje ir pradėjo atgimti Valstybei.
Šiandieną tai turi mus telkti krašto ūkiui pertvarkyti, didžiulei ekonominei krizei, kurioje esame atsidūrę, įveikti. Darysiu viską, kad mūsų žmonės kuo greičiau pajustų kompetentingą, ryžtingą, gerai koordinuotą visų valstybės institucijų darbą. Tikiu, kad to galima pasiekti.
Politinis ir teisinis Lietuvos atkūrimas, kuris dabar yra užbaigiamas, tėra tik tolesnių, matyt, dar sunkesnių darbų pradžia. Mes visi trokštame matyti Lietuvą tarp šiuolaikiškų, civilizuotų, demokratinių valstybių. Deja, kol kas mes esame tokie, kokie esame - atsilikę ir nusiminę, kai kada net pikti. Pirmoji džiugi ir svaiginanti atgimimo entuziazmo banga jau atslūgo, prieš akis - kasdieniškas darbas, reikalaujantis blaivaus požiūrio ir sumanumo, pragmatiškų nuostatų ir profesionalumo.
Būtent šiomis savybėmis ir sugebėjimais nuo seno garsėja Lietuvos žmonės. Jų darbštumo ir asmeninės iniciatyvos nepajėgė užgniaužti net buvusio administracinio ir komandinio ūkininkavimo pančiai. Tad ar galime mes abejoti, jog išlaisvinta žmonių veikla neatpažįstamai pakeis mūsų gyvenimą. Toks yra galutinis dabartinių ekonominių reformų tikslas, nors ir sunkiai, skausmingai jo vyksta.
Turime išmokti kurti ne griaudami, o pertvarkydami. Aš tikiu, kad aklo neigimo, griovimo, revoliucijos sėkla niekada daugiau neišdygs Lietuvoje.
Kaip sausros nualinti žemei - lietaus, taip Lietuvai šiandien labiausiai reikia rimties. Svarbiausia Respublikos Prezidento priedermė - būti garantu tokios visuomenės gyvenimo atmosferos, kuri leistų atskleisti visoms kūrybinėms tautoms galioms.
Žengdami į rinkos ekonomiką, neturime moralinės teisės palikti likimo valiai tų žmonių,kurie dėl objektyvių priežasčių nepajėgūs patys išsilaikyti. Tai - pensininkai, invalidai, daugiavaikės šeimos, bedarbiai, kitos gyventojų grupės, atsidūrusios žemiau skurdo ribos. Teks skubiai pertvarkyti socialinės saugos ir socialinio draudimo sistemą, kad šiems tikslams skiriamos lėšos atitektų tiems, kuriems jos gyvybiškai būtinos.
Esu tvirtai įsitikinęs, jog valstybė, neskirianti ypatingo dėmesio sveikatos apsaugai, mokslui, švietimui, kultūrai, neturi ateities. Todėl visada rėmiau ir kiek galėdamas ateityje remsiu jų plėtotę. Ir ne tik remsiu, bet ir sieksiu glaudžiai bendradarbiauti su šių sričių specialistais. Tikiu, kad Lietuvoje įsitvirtins atvira, pilietinę visuomenė, mūsų šalyje bus puoselėjamos demokratijos vertybės. Turime visam laikui atsisakyti minties, kad kas nors vienas gali atsakyti į visus klausimus, kad apskritai gali egzistuoti viena ir vienintelė tiesa.
Turime suprasti, kad būtina erdvė permainoms, jeigu tik, žinoma, mes norime eiti pažangos keliu, tobulinti savo valstybę ir visuomenę. Kviečiu visas Lietuvos politines partijas ir judėjimus susitarti dėl bendradarbiavimo sprendžiant svarbiausias krašto problemas, pasirašyti santarvės deklaraciją. Tam pasitarnauti galėtų ir politinių partijų taryba prie Respublikos Prezidento.
Mieli Lietuvos žmonės!
Šalia mūsų valstybės gyvena kaimynai, su kuriais mus sieja bendras istorinis likimas. Ne karta tai esu sakęs ir noriu dar kartą pabrėžti šiandien - Lietuva niekam nėra priešas, neturi teritorinių pretenzijų jokiai valstybei ir yra tvirtai pasiryžusi su visomis plėtoti abipusiškai naudingus ekonominius ir kultūrinius santykius. Svarbiausiais Lietuvos užsienio politikos kriterijais bus pragmatizmas ir valstybės interesų gynimas. Santykiai su bet kuria valstybe bus grindžiami tarpusavio pagarba, tolerancija, nesikišimu į viena kitos vidaus reikalus.
Lietuvos ateitį matau Europoje. Mūsų valstybė aktyviai dalyvauja Europos bendradarbiavimo procese, plėtos savo ryšius su Jungtinių Tautų Organizacija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, Šiaurės Atlanto Asamblėja, Europos Taryba, Europos Parlamentu, Vakarų Europos Sąjunga. Lietuva sieks suaktyvinti Baltijos Asamblėjos veiklą, toliau plėtoti santykius su Šiaurės Taryba. Tikiu, kad glaudūs ir tvirti ryšiai su minėtomis tarptautinėmis organizacijomis yra mūsų valstybės saugumo ir nepriklausomybės garantija.
Mes, be jokios abejonės, orientuosimės į istorijos išmėgintą Vakarų demokratijos, ekonomikos ir kultūros modelį. Tačiau neabejoju, kad Lietuvai, ieškančiai savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, reikalinga subalsuota politika. Viena iš svarbiausių stabilumo Baltijos regione, drauge ir Lietuvoje sąlygų yra visiškas Rusijos kariuomenės išvedimas pagal pasirašytą grafiką. Turime palaipsniui mažinti priklausomybę nuo vien tik Rytų žaliavų ir rinkos. Dėl to privalome racionaliai panaudoti Pasaulio rekonstrukcijos ir vystymo banko, Tarptautinio valiutos fondo, kitų organizacijų kreditus bei finansinę pagalbą, visokeriopai skatinti privataus užsienio kapitalo investicijas į Lietuvos ūkį.
Tačiau turime suprasti, kad niekas mums neatneš geresnio gyvenimo iš svetur. Teks išmokti dirbti ir gyventi patiems, pasikliaujant pirmiausia savo jėgomis ir savo protu. Tikiu, kad tai mums pavyks ir mes sukursime tvirtą valstybę, išsaugosime savo laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją.
Tiku, jog šiandienos sunkumai - laikini. Tikiu, kad mūsų Tėvynė pakils ir suklestės. Tikiu, kad Lietuvos laukia puiki ateitis. Šią istorinę valstybės gyvenimo valandą aš, Lietuvos Respublikos Respublikos Prezidentas, išrinktas tautos valia, kviečiu Lietuvos žmones santarvei ir darbui visiems mums brangios Tėvynės labui. Ačiū.
