Prieš kelias minutes Dievo ir Tautos akivaizdoje priėmiau man suteiktus Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimus.
Jaučiu didžiulę atsakomybę Tėvynei ir Tautai. Jaučiu pagarbą ir dėkingumą visiems, kurių meile, pareigos suvokimu, auka ir darbu yra gyva Lietuva.
Šią, susitelkti įpareigojančią valandą, atsigręžiu į istorijos gelmėse nugrimzdusią praeitį ir lenkiuosi tolimiems mūsų protėviams, prieš 750 metų sukūrusiems Lietuvos valstybę.
Kalaviju apginta nuo savų ir svetimų, Lietuva per keletą amžių išaugo į didžią valstybę, vėliau dėl įvairių priežasčių praradusią savo didybę bei galią ir ilgai kentusią svetimšalių priespaudą.
Prieš trylika metų tautos valia ir ryžtu Lietuva amžiams susigrąžino laisvę ir nepriklausomybę. Ypač gerbiu lietuvybės puoselėtojus, lietuviškojo žodžio skelbėjus ir gelbėtojus, žinomus ir istorijos užmirštuosius, visus, kurie išsaugojo tautą nelemtais laikais, kai galingesni kaimynai pranašavo visišką jos išnykimą.
Lenkiuosi Nepriklausomybės Aktą paskelbusiems garbiesiems Lietuvos Tarybos vyrams, Nepriklausomybės kovų savanoriams, laisvės nesulaukusiems pokario partizanams ir tremtiniams.
Su jauduliu galvoju, kokiam drąsiam žingsniui ryžosi laisvės vėliavą vėl iškėlę Kovo 11-osios Akto signatarai.
Noriu atskirai padėkoti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Prezidentams Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui už jų ryžtą ir siekį atkurti ir stiprinti Lietuvos valstybę.
Jūsų Ekscelencija, pone Adamkau, Jūsų, kaip valstybės vadovo, darbo patirtis, geri asmeniniai ryšiai su daugeliu užsienio valstybių vadovų, Lietuvos žmonių pasitikėjimas – tai vertybės, kuriomis kviečiu pasidalyti toliau bendradarbiaujant vardan Lietuvos ateities.
Pakviesti tam mane padrąsina prieš porą dienų per mudviejų pokalbį Jūsų, pone Prezidente, pasakyti žodžiai: “Aš visada būsiu nuo Jūsų per tokį atstumą, per kokį nuo Jūsų tuo metu bus telefonas.”
Gerbiamieji! Nuoširdžiai dėkoju visiems Lietuvos žmonėms už jų ištikimybę laisvos Lietuvos idėjai, nors žinau, kad daugeliui jų sunkus kasdienis gyvenimas kol kas neleidžia džiaugtis sunkiai iškovotos laisvės vaisiais.
Lenkiuosi čia esantiems savo tėvams, šeimai, artimiesiems bei draugams. Jų parama, jausmai ir nelengvi išgyvenimai suteikia man ryžto ir įpareigoja ištvermingai, atkakliai dirbti.
Dėkoju visų šalių ambasadoriams, nuoširdžiu darbu kuriantiems gerus Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių tarpusavio santykius.
Draugiškas daugelio šalių pritarimas mūsų siekiams stiprina tikėjimą, kad į daugiatautę Europą ir joje gimusios civilizacijos erdvę sugrįšime ne tik nepraradę savo veido, gimtosios kalbos ir kultūros paveldo, bet ir papildysime senojo žemyno kultūrų įvairovę.
Senoji Europos valstybė Lietuva ir jos kultūra iš tikrųjų dar niekada nebuvo taip arti svarbiausių klasikinių Europos vertybių kaip šiandien.
Lietuvos ryšius su Europa nuo seniausių laikų iki šių dienų žymi ne tik žūtbūtinių kovų ir kultūros paminklai, bet ir lemtingi iššūkiai.
Dar XIII-XIV amžiais Europa metė Lietuvai iššūkį, ir Lietuvos krikštas, kaip atsakas į jį, sukūrė prielaidas mūsų valstybei tapti Vakarų civilizacijos bei Vidurio Europos dalimi.
Krikštas praturtino Lietuvą krikščioniškosiomis vertybėmis, atnešė nuodėmės ir atgailos sampratą. Su krikštu atėjo raštas ir knyga, parapijų bažnyčios, linijinį laiką skelbę varpai.
Renesanso epocha metė kitą iššūkį, ir iš Vakarų atėjusi pažanga į Lietuvos laukus atnešė trilaukio žemės apdirbimo principą.
Švietimo epocha atėjo su Naujųjų laikų iššūkiu, į kurį Lietuva kartu su Lenkija atsakė ankstyviausia rašytine Europos konstitucija ir miestelėnų teisėmis.
Pagaliau - tarpukaris su moderno epochos iššūkiu ir atsakas – privalomasis pradinis mokslas, šiuolaikiškos architektūros gimnazijos, žmonių gerovę sparčiai kėlęs modernus ūkininkavimas ir kooperacija.
Visa civilizacijos raida yra grįsta permainomis. Viena iš būtinybių - nesibaigiantis atsinaujinimas. Tai ir žmogaus noras tobulėti, ir šiuolaikinės valstybės priedermė geriau išreikšti žmonių lūkesčius bei suderinti jų interesus.
Kiekviena epocha iš Lietuvos pareikalavo ypatingo susitelkimo ir apsisprendimo. O kiekvienas apsisprendimas tapo jos gyvenimo istoriniu lūžiu.
Kiekvienas įveiktas iššūkis tapo valstybės ir jos žmonių tobulėjimo ženklu.
Dabar Lietuva stovi naujo iššūkio akivaizdoje. Tai – mūsų narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Ar sugebėsime gyventi pagal senų demokratijos šalių puoselėjamas vertybes? Ar esame pasirengę priimti Europos paramą? Ar užteks intelektualinių, administracinių gebėjimų, pagaliau – skaidrumo ir paprasčiausio padorumo?
Tikiu, kad deramai, t.y. susitelkę ir patobulėję atsakysime ir į šį iššūkį. Tvirtai tikiu, kad kitais metais Lietuva taps ir Europos Sąjungos, ir NATO nare.
Mūsų tikslas – gerovės valstybė su žemu nedarbo bei skurdo lygiu, didele darbo verte, tvirtomis socialinėmis garantijomis.
Mūsų kelias – aktyvios, vis aukštesnio lygmens gerovės kūrimas, investicijos į žmones. Žmonės – didžiausia vertybė ir svarbiausias politikos tikslas. Tai – esmių esmė, kalbant apie Lietuvos vietą Europos šalių bendrijoje, apie Lietuvos vietą žiniomis pagrįstoje pasaulio ekonomikoje.
Laikysiuosi nuostatos, kad sprendimai pirmiausiai turi būti svarbūs visai visuomenei ir mažiausiai priklausyti nuo ideologinės pakraipos.
Reikia didelių pastangų, kad ilgalaikė raidos strategija (kalbu apie Seime patvirtintą dokumentą) -- ta plevenanti ateities vizija – materializuotųsi į modernią, turtingą ir teisingą valstybę.
Todėl dideliam bendram darbui kviečiu Seimą, Vyriausybę ir kitas valstybės institucijas, visų lygių pareigūnus.
Turime siekti daugiau negu, atrodytų, įmanoma. Turime padaryti daugiau, negu esame užsibrėžę.
Gerbiamieji Lietuvos žmonės! 2001 metų rugsėjo 11-osios barbariškas iššūkis civilizacijai simbolizuoja naujos epochos pradžią žmonijos istorijoje.
Suprasdami, jog nėra nieko brangesnio už taiką, negalime pasyviai stebėti, kaip pasaulį ištinka trečiojo tūkstantmečio grėsmės, todėl prisiėmėme demokratinių valstybių atsakomybę ginti civilizacijos vertybes.
Tarptautinis organizuotas nusikalstamumas, korupcija, nelegali migracija, nelegali prekyba ginklais, narkotikais ir žmonėmis yra viso civilizuoto pasaulio rūpestis, ir Lietuva niekada neliks nuošaly, kai bus sprendžiamos šios grėsmingos problemos.
Brangūs Lietuvos žmonės! Trylika Nepriklausomybės metų sukūrė tvirtus laisvės ir demokratijos pamatus.
Tikiu, kad, sutelkę jėgas, galime sukurti gerovę ir savo šalyje užtikrinti saugų žmonių gyvenimą. Tačiau suvokiu ir būtinas šių didelių tikslų įgyvendinimo sąlygas. Pagarba žmogui, grąžinant tikėjimą ateitimi ir pasitikėjimą savimi – tai mano programos esmė ir mūsų, visų Lietuvos žmonių, laimėjimo pagrindas.
Žinau, kad neįmanoma sugrąžinti šių vertybių neištrynus atgrasaus valdžios atotrūkio nuo žmonių. Inicijuosiu visuomenines tarybas, komisijas, grupes, į kurias telksiu įvairių visuomenės sluoksnių žmones. Jų nuomonės, idėjos ir pasiūlymai – tai dar viena galimybė jausti Lietuvos gyvenimo pulsą.
Negailėdamas pastangų sieksiu, kad išsilavinusiems, pasitikintiems savimi piliečiams būtų suteiktos galimybės atskleisti savo galias. Gerai suprantu, kad valstybė – tai jos žmonės. Tai – mes visi. Kurkime savo valstybę kasdien – žodžiu, mintimi, poelgiu, darbu.
Kviečiu ir raginu Bažnyčią, politines ir visuomenines organizacijas, mokytojus, žurnalistus ir leidėjus, mokslo bei kultūros žmones diegti bendražmogiškąsias vertybes, žadinti pilietiškumą ir atsakomybę.
Tai turi tapti veiksminga atsvara dorovinio nihilizmo propagandai, kuri agresyviai braunasi į mūsų gyvenimą ir žaloja jaunimą.
Prisiimkime atsakomybę ir už tuos, kurie dėl įvairių priežasčių atsidūrė gyvenimo kelkraštyje. Visomis galiomis privalome siekti, kad nė vienas žmogus nesijaustų praradęs paskutinę viltį ir netekęs visų galimybių.
Esu įsitikinęs, jog tarp valstybės prioritetų turi įsitvirtinti darnios ir sveikos šeimos idėja. Šeimos, kurioje gimsta ir subręsta žmogus, pilietis, kūrėjas.
Saugokime etninę kultūrą ir kalbą, kad šių tautos vertybių nenuplautų globalizacijos banga, kuri nenumaldomai ritasi per nuolat mažėjantį ir vienodėjantį pasaulį.
Palaikykime užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę. Remkime Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Jos – Lietuvos tautos dalis, jos turtas.
Privalome negailėti pastangų, kad į Lietuvą sugrįžtų nepriteklių svetur nublokšti mūsų piliečiai. Kad žemę po kojomis vėl pajustų nuo ydingų reformų skaudžiai nukentėję kaimo žmonės.
Sieksiu, kad vienas svarbiausių švietimo reformos akcentų būtų dorovinis jaunosios kartos auklėjimas, tautinio orumo ugdymas.
Lietuvos ateities viltis siejame su jaunąja karta. Galbūt Tėvynė mūsų augančių vaikų dar negalės priglausti kaip dosni ir rūpestinga motina, tačiau svarbiau – kokie išsimokslinę, kaip išauklėti jie įsilies į visuomenę ir ką atneš Lietuvai.
Dideles viltis, ugdant pilietiškumą ir tautos dvasinę brandą, sieju su žiniasklaida. Pirmą kartą Lietuvoje – bendra visų televizijų transliacija. Tai - naujas ir sveikintinas reiškinys.
Toks valstybiškas požiūris ypač svarbus dabar, artėjant referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje.
Tvirtai tikiu mūsų ateitimi Europos šalių bendrijoje ir kviečiu Jus, Lietuvos žmonės, gegužės mėnesį šį svarbų valstybės siekį aktyviai palaikyti referendume ir balsuoti “už”: už Lietuvos, už savo ir už savo vaikų ateitį.
Žvelgdamas į kelerių metų ateitį, noriu išskirti esminius valstybės strategijos tikslus. Lietuva ne vien glausis prie Europos, bet kartu su senos demokratijos valstybėmis spręs Europos likimą.
Lietuva ne tik prisidengs Aljanso skėčiu, bet kartu su kitomis šalimis gins Europos ir pasaulio saugumą.
Įsiliejusi į Europą, Lietuva išplės saugumo ir demokratijos ribas.
Mes rasime naujų rinkų, ir Lietuva taps stipria eksportuojančia valstybe.
Saugią, turtingą, įtakingą, atsakingą – tokią regiu ateities Lietuvą.
Eidamas Prezidento pareigas visada būsiu ištikimas laisvės bei demokratijos idėjoms, ir, reikalui esant, dėsiu visas pastangas joms apginti.
“Neklausk Tėvynės, ką ji gali tau duoti. Klausk savęs, ką tu gali duoti Tėvynei.” Pacitavau Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Johno Kennedžio žodžius iš jo inauguracinės kalbos, pasakytos daugiau kaip prieš 40 metų.
Laikas nesumenkino šių žodžių prasmės, ir mums šiandien jie yra ypač aktualūs. Jie ragina atsigręžti į idealus.
Valstybės vadovo darbą pradedu, tikėdamasis Dievo palaimos ir Jūsų, brangūs Lietuvos žmonės, paramos.
